Į pastarąjį klausimą iš patirties gali atsakyti Viktoras Račkovskis, 13 metų dirbantis tėvo versle. Šiuo metu V.Račkovskis yra Lietuvoje veikiančios nekilnojamojo turto paslaugų įmonės „Centro kubas-Nekilnojamas turtas“ vadovas.
Kruopščiai planuoja
Verslininkas pasakoja, kad tėvas įmonės valdymą perdavė tik įsitikinęs, kad visus procesus pavyks suvaldyti ir numatęs, jog sūnus yra pasirengęs iššūkiui.
„Verslo perėmimas iš tėvo buvo ilgas ir kruopščiai suplanuotas procesas, trukęs ištisus trejus metus“, – pasakoja V.Račkovskis.
Tuo metu, kai tėvui prireikė pagalbos įmonėje, Viktoras turėjo savo verslą visiškai kitoje srityje.
„Iš pradžių konsultuodavomės, jei reikdavo, prisidėdavau prie projektų. Kai kartu dirbdavome, man atrodė, kad aš padedu tėvui, o jis manė, kad padeda man. Reikėjo ieškoti kompromisų ir sutarimo, tyrinėjome vienas kito patirtis ir galimybes. Ilgainiui man buvo pasiūlyta perimti generalinio įmonės vadovo kėdę. Ėmiausi ne tik naujų pareigų – įžengiau į naują verslo sritį, turėjau daug ko išmokti, įgyti naujų kvalifikacijų“, – pasakoja Viktoras.
Teko įrodyti, ko vertas
V. Račkovskis sako, kad versle kaip ir šeimoje – susiduria ne tik skirtingų žmonių, bet ir kartų interesai. Jauniesiems verslo įpėdiniams tenka prisitaikyti prie aplinkos požiūrio ir ilgai įrodinėti, kad yra verti pavestos atsakomybės ne dėl giminystės ryšių, bet dėl turimų gabumų.
„Žinoma, pradėjęs vadovauti jutau, kad į mane įtariai žiūri tuometiniai įmonės darbuotojai. Buvau jaunas, kupinas idėjų, norėjau imtis pokyčių. Suprantama, kad žmonės atsitraukė ir tarsi iš šalies stebėjo, ką su verslu išdarinėja įkūrėjo sūnus“, – pasakoja verslininkas.
Pasak jo, verslo perėmimas gali atverti naujas galimybes ir erdvę asmeninėms svajonėms įgyvendinti. Be to, tai – didelis išbandymas atsakomybe.
„Tiesą sakant, įvykus perdavimui man pačiam nebuvo aišku, kaip viskas vyks praktiškai. Ar būsiu tik nominalus vadovas ir visus procesus vis dar valdys tėvas? Tačiau, kuomet oficialiai mane paskyręs direktoriumi tėvas į biurą užsuko tik po kelių savaičių, supratau, kad ant mano pečių – ir didelis jo pasitikėjimas, ir dar didesnė atsakomybė“, – prisimena V.Račkovskis.
Dar nežino, ar dinastija tęsis
Paklaustas, ar jo paties vaikai taps senelio pradėto verslo įpėdiniais, Viktoras sako, kad tai prognozuoti dar per anksti.
„Aš pats mačiau, kaip tėtis šį verslą kūrė ir augino, kiek pastangų įdėjo. Dėl to jaučiu ir pareigą, ir atsakomybę išlaikyti sėkmę. Nesu tikras, ar man pavyks perteikti visą šį svorį ir prasmę savo vaikams. Mano studentės dukros kartais užsuka į biurą ir talkina, o kelių metų sūnui verslas dar nerūpi. Kartos keičiasi, keičiasi ir žmonių interesai, tai natūralu. Manau, svarbu ne tik asmeniniai žmogaus norai ar siekiai, bet ir gabumai – jei nebūčiau turėjęs reikiamų kompetencijų, šeimos verslo nebūčiau galėjęs tęsti. Kita vertus, jei tėvas šeimoje yra autoritetas, vaikai nori būti į jį panašūs ir galbūt užsiimti tuo, ką jis veikia“, – svarsto V.Račkovskis.
