Nuryti kąsnį arklienos – iššūkis lietuviui. Gatvėse sudygę tarpusavyje nederantys pastatai. Akį veriantys gamtos vaizdai ir oro išdaigos. Su visu tuo Kazachstane susidūrė Makalius.
Netrukus iš Vilniaus Kazachstanas bus pasiekiamas tiesiogiai.
– Tai buvo jūsų pirmoji kelionė į Kazachstaną? Ką apie jį žinojote? Turėjai kokių nors stereotipų? Kas labiausiai pribloškė, ko nesitikėjai? – lrytas.lt paklausė R.Širvinsko.
– Tai buvo mano pirmoji kelionė į Kazachstaną. Apie jį žinojau visiškai nedaug: mano tėtis yra keliavęs ten darbo reikalais, iš ten parvežė lauktuvių – skanų šokoladą „Kazakhstan“ ir arabiško stiliaus veltas šlepetes. Pasakojo apie nuodingus vorus ir nuostabią gamtą.
Taigi sunku buvo susidaryti bendrą įspūdį, tačiau maniau, kad Kazachstanas yra gana atsilikusi šalis technologijų, išsivystymo, gyvenimo būdo prasme.
Atvykęs nustebau: stepėse įkurta sostinė Astana, kurią nuo gegužės pabaigos su SCAT oro linijomis bus galima pasiekti tiesiogiai iš Vilniaus. Viskas toli gražu neatsilikę – visas miestas naujas, daug ir dabar statomų pastatų, dangoraižių.
Miestas vis dar gyvena „EXPO 2017“ parodos, kuri vyko pernai, nuotaikomis – gatvėse iki šiol yra šios parodos reklamos instaliacijos, skulptūros, švieslentės. Tiesą pasakius, nesitikėjau, kad tai toks modernus miestas.
– Koks jis – Kazachstanas? Kokie ten žmonės gyvena?
– Astanoje – daugybė kultūrų, skirtingų tautybių žmonių. Ir ne tik sostinėje, bet visame Kazachstane.
Vietiniai yra nepaprastai draugiški, labai giria šalį, kurioje jie gyvena. Kiekvienas naujas sutiktas žmogus geriausiais žodžiais apibers Kazachstaną, duos patarimų, ką čia reikėtų pamatyti, pavalgyti ir į ką atkreipti dėmesį keliaujant.
Buvau nedelsiant nuramintas dėl saugumo sostinėje: nusikaltimų čia labai mažai, turistai gali būti ramūs. Visas miestas apstatytas išmaniosiomis kameromis – su jomis netgi ieškomi dingę žmonės! Buvau sutiktas labai šiltai ir svetingai.
O kai šalyje gyvena tiek daug skirtingų tautybių žmonių, skrandis labai džiaugiasi – per kelias dienas išbandžiau rusišką, kazachų, korėjiečių, gruzinų, kinų virtuves.
Populiariausia mėsa šalies virtuvėje – arkliena. Buvo keista ją valgyti, kai žinojau, kad tai arkliena. Tačiau vieną kartą nežinojau ir neatskyriau nuo jautienos. Antra pagal populiarumą – aviena. Kazachai turi labai mažai vegetariškų patiekalų. Beje, jie valgo net kupranugarius.
– Ką labiausiai patiko ten pamatyti, patirti?
- Gana išsamiai susipažinau su sostine Astana. Manau, jai keliautojams pakaktų poros dienų. Vietiniai džiaugiasi, kad Astana lyginama su Abu Dabiu ar Dubajumi, bet drįsčiau dėl to ginčytis.
Didžiausia centrinėje Azijoje Astanos Hazret Sultan mečetė mane labai nustebino – pasirodo, tai Saudo Arabijos dovana šaliai, kuri iškart papuolė į rekordų knygą. Tokių dovanų yra ir daugiau – ten įprasta vienas kitam dovanoti pastatus miestuose, dažniausiai rekordinius.
Gal kiek neigiamai nustebino tai, kad Astanoje suteikta laisvė architektams – visi gali reikštis kaip tik nori. Todėl viename kvartale stovi tarpusavyje visiškai nesuderinami pastatai: pavyzdžiui, senovinis net 1,5 km ilgio (su 14 laiptinių, kiekvienoje – vis kita ministerija) ministerijų pastatas, kuris atrodo kaip senovinis daugiabutis. Už kelių žingsnių – modernūs dangoraižiai, šalia – rytietiško stiliaus kinams priklausantis viešbutis, piramidės formos pastatas, koncertų salė, kurią vietiniai praminė „klozetu“, nes ji labai panašios formos...
Vietiniai visus naujus pastatus linkę vadinti pravardėmis: štai pastatė naują dangoraižį su deglo formos bokšteliu kairiame šone ir jau praminė žiebtuvėliu. Linksmiausia buvo tada, kai šiame pastate kilo gaisras. Visi dalijosi naujiena: „Žiebtuvėlis dega!“
Įdomu buvo apsilankyti vyrų mėgstamoje vietoje – „Target“ šaudymo centre. Išbandžiau šaudymą į judančius taikinius – skrendančias lėkštes. Tai gana populiaru Kazachstane. Tiesa, tokį sportą sau leisti gali tik aukštesnes pajamas gaunantys žmonės. O į skrendančią lėkštę pataikyti tikrai labai sunku – iš 25 kartų pavyko tik tris.
„Baiterek“ apžvalgos bokštas Astanoje – 2002 metais miesto centre pastatytas statinys. Ir jam vietiniai taip pat turi pavadinimą – „čiupa čiupsas“. Beje, pamačius jį akivaizdu, kodėl būtent taip vadina. Galima pakilti į apžvalgos aikštelę, esančią 105 metrų aukštyje, o kaina juokinga – apie 1,75 Eur (700 tengių – taip vadinama Kazachstano valiuta). Viskas viduje tviska auksu, o apžvalgos aikštelės trečiame aukšte visi vietiniai fotografuojasi su prezidento Nazarbajevo rankos įspaudu. Sako, kad palietus įspaudą reikia sugalvoti svajonę ir ji išsipildys!
Sužavėjo „EXPO 2017“ muziejus apie energijos išteklius, kuris buvo pastatytas prieš metus. Aštuoni aukštai su įvairiausiais eksperimentais, pasakojantys apie mus supantį pasaulį ir kosmoso erdvę. Nežinau, ar gyvenime esu matęs gražesnį ir modernesnį muziejų pasaulyje. Beje, EXPO 2017 metu įėjimo kaina buvo apie 3 kartus aukštesnė nei dabar: šiuo metu įėjimas kainuoja apie 3,75 Eur (1700 tengių). Apskritai parodos metu kainos specialiai paaukštintos buvo daug kur: vienas geriausių restoranų Astanoje neslėpė, kad kainas kilstelėjo net iki 50 procentų, o užsieniečiams vis tiek atrodė pigu.
– Aplankėte tik Astaną?
- Vėliau per pusantros valandos nuskridau iki Almatos miesto (Almaty), kuris man dar labiau patiko ir tikrai ilgam įstrigo atmintyje.
Tai buvusi sostinė: miestas gerokai senesnis, įsikūręs šalia Alatau kalnų. Almatoje gyvena šalies prezidentas, kuriam priklauso didžiulis kvartalas, aptvertas aukšta metaline tvora. Viduje – gražiai apželdintas parkas. Kitoje gatvės pusėje – miesto mero valdos, tačiau jos kiek mažesnės: užima pusę kvartalo.
Kai vietinių paklausiau, kodėl jie taip didžiuojasi ir džiaugiasi valdžios turtais ir gyvenamuoju plotu, man buvo atrėžta: valdžia privalo visiems parodyti, kad šalis yra turtinga. Tačiau man asmeniškai toks valdžios puikavimasis turtais nėra suvokiamas.
– O gamtos grožis?
- Teko net pakoreguoti kelionės programą: gegužės pradžioje staiga labai atvėso, o kalnuose daug prisnigo. Todėl vieną rytą leidomės į kelionę po kalnus sniego motociklais. Neįprastas jausmas ir nauja patirtis.
Keliaudami kalnuose aplankėme Didįjį Almatos ežerą, kuris dar buvo užšalęs. Vaizdai neįtikėtini: kalnas sniego, debesys po kojomis, itin skaidrus užšąlęs ežeras ir net kalnuose smarkiai kaitinanti saulė. Visa tai vos valanda kelio automobiliu nuo Almatos miesto centro.
Saulėtą dieną keltuvais kilome į 3500 metrų aukštį (beje, keltuvai labai modernūs, o bilieto kaina į abi puses vos 9 eurai. Galima palyginti su Slovakija – keltuvas į 2600 metrų aukštį kainuoja 43 eurus). Atsivėrė pasakiška panorama. Gamta ir kalnai ten tikrai didinga.
Labai smagi vieta praleisti pusdienį su šeima – „Kok Tobe“ kalnas Almatoje, nuo kurio atsiveria panorama į visą miestą. Keltuvais pakilti į kalną kainuoja apie 5 eurus į abi puses. Čia yra apžvalgos ratas, zoologijos sodas (nemokamas), atrakcionai ir pramogos vaikams, įvairiausių žaidimų, iliuzijos kambarių, labirintų, loterijų, restoranų. Viename jų pietaujant nustebau dėl kainų – pagrindiniai patiekalai nekainuoja nė 5 eurų.
– Ką patartumėte ten susiruošusiam žmogui? Kam ten įdomiausia vykti – jauniems, vyresniems, šeimoms su vaikais?
– Man, jaunam žmogui, buvo nepaprastai įdomu. Tai artima egzotika – kalbant tiek apie šalį, kultūrą, lankytinus objektus ir turbūt labiausiai – virtuvę. Klausantis vietinių gyventojų istorijų ne kartą nustebdavau ir negalėdavau patikėti, kad taip būna. Pavyzdžiui, tautos padalijimas į tris klanus, o žmonės negali kurti šeimos, jei priklauso tam pačiam klanui ir jų neskiria septynios kartos.
Kiekviena giminė turi knygą, kurioje piešia genealoginį medį. Susipažinę su patikusiu žmogumi, prieš pradėdami artimiau bendrauti jie išsiaiškina, kuriam klanui priklauso.
Vyresni žmonės taip pat ras ką veikti – miestų, kultūros pažinimas, istorinių vietų lankymas.
Rekomenduočiau atvykti ir šeimoms, kurios mėgsta keliauti po gamtą.
– Galima išsiversti su anglų kalba ar geriau mokėti rusiškai?
– Žmonės puikiai kalba rusiškai, todėl čia gali atvykti ir vyresni keliautojai, nekalbantys anglų kalba. Tiesa, jauna vietinių gyventojų karta rusų kalbą vartoja ir supranta vis mažiau.
Anglų kalba nėra problema turistinėse vietose ir viešbučiuose, tačiau kone visi šalyje bendrauja rusiškai. Informacija prie bilietų kasų, lankytinų objektų, informacinių lentų pateikiama tiek anglų, tiek rusų kalbomis.
– Kaip planuotis kelionę – savarankiškai ar kreiptis į vietos turizmo atstovus?
– Tiek savarankiškai, tiek su kelionių organizatoriais įmanoma puikiai pakeliauti po šalį. Keliaujant savarankiškai rekomenduočiau išsinuomoti automobilį su vietiniu gidu-vairuotoju, kuris geriausiai žino kelius kalnuose, privažiavimą prie lankytinų objektų ir orientuojasi mieste.
Man susiplanuoti maršrutą padėjo nacionalinė turistinė kompanija „Kochevnik“, įsikūrusi Astanoje. Tačiau tikrai pakankamai informacijos yra ir internete, susidėlioti maršrutą nėra sudėtinga. Aš rekomenduočiau sujungti kelionę į Kazachstaną su kuria nors aplinkine valstybe – pavyzdžiui, Armėnija ir jos sostine Jerevanu. Net patys kazachai labai giria šią šalį ir jos grožį.
– Kokios trukmės kelionę geriausia planuotis?
– Tiek savaitgaliui, tiek savaitei nuvykus dienotvarkė bus užpildyta lankytinomis vietomis. Savo įspūdžius pasakoju iš kelionės, kurioje praleidau tik keturias diena – ilgąjį savaitgalį. Vietiniai man nuolat kartojo: „Jeigu turėtumėte daugiau laiko, nuvykite į Šymkentą arba pailsėti prie ežero, o gal į Šaryno kanjoną, kuris primena Didįjį kanjoną JAV, taip pat Baikonūro kosmodromo istorijos muziejų“.
– Tad tai ne poilsio, o pažintinė kelionė?
– Be išimties tik pažintinė, tačiau galima suderinti su poilsiu SPA viešbučiuose, poilsiu prie ežero – tai labai populiaru Kazachstane.
– Ten brangu?
– Šalis nėra brangi, vidiniai skrydžiai – taip pat. Restoranuose kainos priklauso nuo lygio, tačiau pačiame brangiausiame Astanos restorane „Qazaq gourmet“ dienos pietūs kainuoja tik 6 eurus, o aptarnavimo lygis – fantastiškas.
Apgyvendinimas 3-4 žvaigždžių viešbutyje kainuoja iki 50 eurų nakčiai 2 asmenims, tačiau galima rasti ir tikrai pigesnių variantų, ir labai prabangių (Astanoje ir Almatoje teko matyti prabangiausių pasaulio viešbučių grandinių iškabas).
Nemažai indų čia atvyksta apsipirkti. Parduotuvės europinio lygio, prekybos centrai – milžiniški.
– Feisbuke rašėte, kad batsiuvys be batų: kad kai ko, net ir turėdamas didelę kelionių patirtį, nenumatėte.
- Kazachstane – itin didelis temperatūrų skirtumas. Sostinėje Astanoje gegužės pradžioje buvo 3 laipsniai šilumos, o nuskridus į Almatą kaitino saulė ir buvo 24 laipsniai šilumos, tačiau per naktį viskas apsivertė aukštyn kojomis ir kalnuose pabiro sniego, o apačioje smarkiai atvėso (iki 6 laipsnių šilumos).
Kelionės bagažą krautis reikėtų ne tik pagal oro temperatūrą miestuose, bet ir kalnuose. Kad nenutiktų taip, kaip man – suplanavus kelionę į kalnus ir ten netikėtai pasnigus, leidomės į kelionę sniego motociklais. Aš – patrumpintomis kelnėmis, medžiaginiais vasariniais sportbačiais. Net ir būdamas kelionių ekspertas, apie temperatūrų skirtumus nepagalvojau.
Keletas įdomių detalių apie Kazachstaną
– Kazachstane itin dideli temperatūrų šuoliai, lyginant žiemą su vasara. Šiemet Astanoje buvo rekordiškai šalta žiema: mieste užfiksuotas 52 laipsnių šaltis. Visos šalies žinios rodė sukrečiančius vaizdus apie užšalusius, tiesiog vietoje stovinčius ir sustingusius laukinius šunis, kiškius.
– Pirmasis skrydis į kosmosą vyko iš Kazachstano teritorijos, Baikonūro kosmodromo.
– Astana kenčia nuo itin stirpių vėjų, kurie kiaurai košia miestą. Neseniai jie miestą apsodino medžiais ir tikisi, kad po 10-20 metų vėjai bus silpnesni.
– Kazachstano didžiausias ežeras Balchašo yra ypatingas: pusė ežero yra sūraus vandens, kita pusė – gėlo.
– Kazachstane yra korėjiečių restoranų, kuriuose patiekiama šuniena. Visi tiki, kad tai yra neįtikėtinai sveika mėsa.
– Kazachstano oro bendrovės „SCAT Airlines“ lėktuvai iš Vilniaus į Astaną nuo gegužės 27 d. kils du kartus per savaitę – ketvirtadieniais ir sekmadieniais. Skrydis, kurio trukmė 4.20 val., bus vykdomas „Boeing 737-700 LY-AZV“ 149 vietų orlaiviu.
