Arbatą I.Fergusonas savo kavinėje „Little Mavis“ patiekia su įvairiais nykščio dydžio sumuštiniais ir savo gamybos pyragais bei tartaletėmis – skanėstais, kepamais iš trapios sviestinės tešlos, užpildomais kremais, džemais ar šviežiomis uogomis.
Belaukiant karališkųjų princo Harry vestuvių gegužės 19-ąją galima paskanauti specialios „Fortnum & Mason“ arbatos su pipirmėtėmis „The Wedding Bouquet Blend“.
– Kaip atsitiko, kad apsigyvenote čia, Vilniuje, toli nuo savo gimtojo Bornmuto miesto Anglijoje?
– Išėjau į pensiją prieš gerą dešimtmetį. Kurį laiką kriketo bei teniso klube Sandbankse, Anglijoje, vadovavau kavinei.
Man kirbėjo mintis atidaryti savo kavinę. Tada įvyko „Brexit“, paskatinęs mane veikti. Turėjau pažįstamą iš Lietuvos, buvau lankęsis Vilniuje. Man čia patiko.
Nusprendžiau čia atidaryti kavinę ir patiekti tradicinės angliškos arbatos ir angliškų sumuštinukų su agurkais, lašišomis ir pyragaičiais.
Prieš daug metų turėjau tokią beprotišką mintį atidaryti arbatinę Bostone (JAV). Juk ten 1773 metais įvyko vadinamoji arbatos revoliucija – protestas prieš neapmokestinamą Indijos arbatą.
Tačiau taip viskas susiklostė, kad galų gale pradėjau dirbti bankų srityje.
Išdirbau „Lloyds“ banke beveik 30 metų. O savo jaunystės svajonę įgyvendinau Vilniuje po daugelio metų.
Tuo didžiuojuosi ir esu patenkintas, kad pavyko tai padaryti. Gegužės 14 dieną mano kavinei bus metai.
– Kokia jūsų kavinės pavadinimo kilmė?
– Tai mano amžiną atilsį mamos Mavis vardas. Ji buvo nedidelio ūgio, todėl ir pridėjome būdvardį „Little“ („maža“). Jos nuotrauka kabo kavinėje.
– O jūs mėgstate arbatą?
– Labai mėgstu. Namuose ryte išgėriau 4 puodukus. Čia, savo kavinėje, jau per dieną trečią puoduką baigiu.
Iš tiesų išgeriu nemažai arbatos. Tai, žinoma, ne „Fortnum & Mason“ arbata, nes ją gerti kasdien būtų per didelė prabanga.
– Kuo „Fortnum & Mason“ arbata tokia išskirtinė?
– Ji gyvuoja jau daugiau negu 300 metų – nuo 1707 metų. Tai yra aukščiausios klasės arbata, neįtikėtinai gera.
Turime ir žaliosios, ir juodosios šio gamintojo arbatos.
– Jūs pats ir pyragus kepate, ir angliškus pusryčius ruošiate. Ne per daug darbo vienam žmogui?
– Kartais būna sudėtinga suspėti, nes ypač savaitgaliais apsilanko daug žmonių. Atsikeliu ir žinau, kad reikia iškepti du pyragus. Eini, kepi, darai.
Nuo gegužės, kai atsidarėme, iki rugpjūčio dirbau 6 dienas per savaitę. Po to – kiekvieną dieną nuo rugpjūčio iki Kalėdų.
Reikia dirbti, stengtis, nes tai nuosavas verslas. Jeigu nori, kad sektųsi, reikia kasdien plušėti daug valandų.
Dabar jau turiu naują orkaitę ir tai paspartino ruošą virtuvėje. Tačiau man tai labai patinka. Nuo mažens mėgau kepti tortus, saldumynus.
O čia dar yra proga susipažinti ne tik su vilniečiais, bet ir su turistais, kurie atvyksta užkąsti arba išgerti arbatos ar kavos.
– Tai turite ir kavos?
– Taip, turime kavos, itališkos „Illy“. Net „Illy“ reklamą iškabinome lange. Galiu pasakyti, kad reklama jau pasiteisino.
Kai eina pro šalį italai turistai ir pamato iškabą, grupė dažniausiai stabteli ir atsiunčia vieną žvalgą.
Jis atėjęs išbando kavą. Jeigu kava gera – o pas mus ji gera – į kavinę suplūsta visa italų grupė ir jie visi nori espreso.
– Kaip su ta angliška popietine arbata? Laikotės šio ritualo?
– Tai sena anglų tradicija, labai sena. Aišku, dabar ji išliko kaip išskirtinė šventė sau arba artimiesiems.
Laikomasi tradicijos gerti arbatą nuo 14 iki 17 valandos. Mes patiekiame sumuštinukų su lašišomis, agurkais, kalakutiena ir čederio sūriu.
Taip pat pasiūlome pyragų, tartalečių ir mažų sausainiukų.
Šiaip paprasti žmonės šiais laikais nesusėda kasdien prie stalo popiečio arbatos.
Tai yra labiau tradicija, kurios laikomasi dvarininkų rūmuose arba pačiuose Bakingamo rūmuose.
– Ar per metus lankytojai jau atrado jūsų kavinę?
– Jau turime nuolatinių klientų. Tai labai malonu.
Žinoma, nemažai ir užsienio turistų.
Kai atidarėme kavinę, taikėmės į vyresnius, pinigingus lietuvius, turistus, keliautojus ir užsieniečius, gyvenančius Vilniuje, bet nebūtinai vien britus. O dabar pamažu mus atranda ir vietiniai paprasti lietuviai.
– Ar Vilniuje turite mėgstamą kavinę?
– Anksčiau tai buvo „Stiklių“ kavinė, o dabar, suprantama, man mėgstamiausia mano paties.
– Vilniuje gyvenate jau ilgiau negu metus. Esate čia lankęsis ir gerokai anksčiau. Ar per tą laiką miestas pasikeitė?
– Vilnius tapo labiau tarptautinis. Judama teisinga kryptimi, miestas nestovi vietoje. Vyksta remontai, rekonstrukcijos, statybos. Tačiau kai kurios gatvės galėtų būti paremontuotos.
Taip pat pastebiu, kad kavinėse padavėjai vis dar nėra atidūs lankytojams, nelankstūs ir kartais susidaro įspūdis, kad jiems nesvarbus klientas.
Tačiau žmonės Vilniuje dabar daugiau šypsosi ir gatvėje nebežiūri kreivai į tuos, kurie šypsosi. Taip būdavo anksčiau.
– Artėja princo Harry vestuvės Anglijoje. Švęsite?
– Žinoma. Jau dabar galima paragauti „Fortnum & Mason“ vestuvinės arbatos, kuri pagaminta Anglijoje vestuvių proga.
Kavinėje pastatysime didelį televizorių, kad būtų galima stebėti vestuves gyvai gurkšnojant šią išskirtinę arbatą.
– O ko Vilniuje jums labiausiai trūksta?
– Vienintelio dalyko – kokybiško indų ir kinų virtuvės maisto. Daugiau nieko. Esu patenkintas gyvenimu čia.
