Nuo 2013-ųjų moteris ėjo vadovės pareigas verslo grupėje „Vilniaus prekyba“, taip pat vadovavo „Eurovaistinių“ tinklui Lietuvoje, o nuo 2017-ųjų metų tapo parduotuvių gigantės „Maxima LT“ generaline direktore.
Vadovo pareigos atrodė kaip didelė auka
Kaip pasakojo K.Meidė, dabar jai būtų lengviau atsakyti, kokias vadovui tinkamas savybes joje galėtų įžvelgti žmonės, tačiau anksčiau taip nebuvo.
„Visada galvojau, ką manyje pamatė tuomet, kai gavau pirmąjį pasiūlymą vadovauti. Juk tuo metu buvau tiesiog mama, kepanti kotletus. Tada man atrodė, kad būdama vadove atimčiau iš vaikų mamą, o iš vyro – žmoną, man tai atrodė didžiulė auka“, – prisiminė ji.
Dabar svarstydama, kuo ji tiko vadovo pareigybei, moteris teigė turinti didžiulį atsakomybės jausmą. Pasak jos, prisiimti tam tikrus įsipareigojimus, duoti žodį ir jo laikytis, išsaugoti pasitikėjimą – tai bene svarbiausios aukštas pareigas užimančio žmogaus savybės.
„Dar vienas dalykas – atkaklumas. Darbe būna daug situacijų, kai tu gali nuleisti rankas ir pasiduoti. Bet kai prisiimi atsakomybę, tu tiesiog sau to neleidi“, – tikino ji.
K.Meidė juokėsi, kad jos diskusijos tema yra „Spąstai vadovams“, nors, anot jos, visuomenė labiau mėgsta klausytis sėkmės istorijų, tačiau čia jos mąstymas skiriasi: „Sėkme aš netikiu. Tikiu efektyvumu.“
Pradžia buvo sunki
Moteris pasakojo, kad iš pradžių prisiėmus tiek daug atsakomybių jai buvo labai sunku, nes ji nežinojo daugelio dalykų, kuriuos supranta dabar.
Pasak jos, pirmasis jos stabdis buvo tuomet, kai reikėjo pakeisti sektorių, kuriame dirbo.
„Finansų sektoriuje praleidau daugiau nei 20 metų. Viskas buvo tarsi ir gerai, bet visada žinojau, ką darysiu rytoj, kaip praleisiu pavasarį, kitus metus ir t.t. Tada pagalvojau, ką norėčiau veikti toliau. Eiti pas konkurentus nenorėjau, nes vis tiek tektų dirbti tą patį dirbą, tik kitiems. Beliko tik pakeisti sritį“, – sakė K.Meidė.
Pradėjusi vadovauti farmacijos sektoriui, ji patyrė didelį šoką, nes kurį laiką sėdėdama susirinkimuose ji beveik nesuprasdavo, apie ką kalba kiti.
„Baimė ateiti į sritį, kurios nežinai, gali įkalinti. Visgi šiandien galiu pasakyti – baisus tik pirmasis kartas. Po pusės metų, kad ir ką tu bedarytum, jau žinai, ką nori nuveikti savo įmonėje“, – juokėsi moteris.
Tapusi vadove ji suprato, kad viskas nėra taip paprasta, kaip daugeliui gali pasirodyti: „Vadovas turi nuolat mokytis. Baigusi universitetą, mokiausi nežinau kiek kartų daugiau, nei studijuodama.“
K.Meidė kalbėdama apie spąstus vadovams atviravo, kad dėl savo nepatyrimo vadovavimo srityje iš pradžių ji nukentėdavo, nes jausdavo per didelį atsakomybės jausmą ir visus svarbiausius darbus ar nesėkmes prisiimdavo sau.
„Kai darbuotojui nesisekdavo, norėdavau kaltinti save, kad galbūt ne viską jam paaiškinau ar ne viską padariau tinkamai. Reikėjo šiek tiek laiko suprasti, kad yra žmonių, kurie tik ir džiaugiasi tokiais samprotavimais. Žinoma, tie klausimai yra geri ir aš turiu juos užduoti sau, bet kiekvienas žmogus turi laisvę nuspręsti, ar jis nori dirbti gerai, ar blogai“, – svarstė ji.
Tai suvokusi, moteris nustojo atsakomybę prisiimti tik sau ir suprato, kad jos atsakomybė iš tiesų yra išmokyti žmones tapti atsakingais už save: „Aš esu atsakinga už tai, kad darbuotojui paaiškinčiau, o kai jau susitariame, ką reikia padaryti, atsakomybė tenka jam.“
Kartais tenka priimti nepopuliarius sprendimus
Paklausta, ar svarbiausios darbuotojų savybės yra kompetencija ir lojalumas, ji teigė mananti, jog kompetencija yra įgyjamas dalykas, todėl jos nereikėtų taip sureikšminti.
„Jei matau begalinį žmogaus norą mokytis, drąsiai imu jį į savo komandą, nes žinau, kad jis nuvers kalnus. Jeigu žmogus yra labai kompetetingas, bet įmonė jam nesvarbi, jis gali keisti jas kas pusę metų – tuomet ši savybė tampa nebesvarbi. Lojalumas jau yra vertybinė nuostata“, – aiškino K.Meidė.
Vis dėlto, anot jos, reikėtų pabrėžti, kad tai yra dviejų krypčių eismas ir įmonė taip pat turi stengtis, kad darbuotojas jaustųsi kompanijos dalimi.
„Turiu vieną labai gerą terminą – demokratūra. Svarbi žodžių seka – iš pradžių demokratija, o tuomet – diktatūra. Demokratija yra kai kartu priiminėjame sprendimus, susitariame dėl tikslų, siekių, įsivertiname rizikas, išsakome savo nuomonę, o kai jau dėl visko susitariame, tada jau prasideda diktatūra. Būna ir atvirkštinis variantas, kai su komanda dėl kažko susitari, visiems viskas aišku, visi užsidegę, o kai jau reikia daryti, prasideda demokratija ir šimtai priežasčių, kodėl kažkas nesigauna ir kodėl tikslas yra utopinis. Aš ir mano komanda turime jausti, kad padarėme viską“, – pasakojo vadovė.
Toliau kalbėdama apie spąstus, ji svarstė, kad dideles kompanijų krizes gali išgelbėti tik atvirumas ir komanda, kuriai nuoširdžiai rūpi įmonės likimas.
„Visgi didesnius spąstus matyčiau paprastesniuose dalykuose, pavyzdžiui, kai tenka atsisveikinti su darbuotojais. Aš tikrai myliu žmones, su kuriais dirbu. Bet pokyčiai įmonėje yra nuolatinis dalykas ir kartais esamas komandos narys nebegali patenkinti lūkesčių. Tokiais momentais sau primenu, kad kompanijos vadove esu ne be reikalo ir esu atsakinga už darbuotojus, klientus, reputaciją, ateitį, ilgalaikius rezutatus – tuomet atsiriboju nuo visų vardų ir ryšių ir darau tai, kas naudinga kompanijai“, – teigė K.Meidė.
Gero vadovo recepto nėra
Paklausta, kaip iš tiesų turėtų elgtis geras vadovas, K.Meidė sakė anksčiau skaičiusi daugybę knygų apie žymiausius įmonių lyderius, kurie ilgai ir sėkmingai valdė žinomas kompanijas, tačiau vieno recepto jose taip ir neradusi.
„Sunku surasti tą etaloną, nes vieni būna charizmatiški, kiti – ramūs ir pan. Turiu principą, kurį vadinu šventąja trejybe ir juo nuolat vadovaujuosi: turi būti patenkinti akcininkai, klientai ir darbuotojai. Jeigu bent viena grandis susvyruoja, tik laiko klausimas, kada pakriks ir kitos dvi“, – komentavo ji.
Moteris pasakojo ne kartą skaičiusi ir apie despotiškus vadovus, kurie nuolat būdavo griežti ir nepatenkinti, tačiau toks pavyzdys jos visai neįkvėpė, nes, anot jos, keliant darbuotojams įtampą ir skatinant nereikalingą konkurenciją, žlunga jų kūrybingumas: „Visuomet labiausiai norėdavau sukurti komandą, kurioje pačius geriausius rezultatus galėtume kurti su gera nuotaika, koridoriuose skambamčiu juoku ir energija, dėl kurios norisi būti pačiu geriausiu, o ne jausti, kaip kažkas tau spardo į nugarą.“
