Kepyklą įsteigę ir iki dabar ja besirūpinantys Račickai – iš pradžių tėvai, o dabar ir jų vaikai bei anūkai – nuo pat pradžių didžiausią dėmesį skyrė ekologijai.
Dirba be direktoriaus
„Kodėl žmogus pradeda gaminti ekologiškai? Nes jam pačiam reikia gerų produktų.
Mes čia vežame tai, ką valgome patys. Žmonės, kurie pripranta valgyti ekologiškai, kitaip ir nebegali“, – tikino kepyklos direktorius Vytautas Račickas.
Visgi, vyro teigimu, kepykloje, kurioje tėvams padėdavo nuo mažens, vadovo pareigos neegzistuoja: „Ir tešlą minkau, ir kepu, ir pakuoju, ir vežu – viską dirbu.
Mūsų kepykloje direktoriaus pareigų praktiškai nėra. Ypač prieš šventes ir man pačiam tenka paplušėti“.
Šeimos namuose, kurių pirmame aukšte įsikūrusi pati kepykla, o antrajame glaudžiasi kasdien čia atvažiuojantys ūkininkai, visuomet kvepia duona.
Nuo ankstyvo ryto čia pluša kepėjai, kurie rūpinasi, kad iki vakaro duona būtų iškepta, supakuota ir jau kitą rytą dar šviežutėlė pasiektų parduotuvių lentynas.
Dirbti ūkyje pradėjo nuo mažens
Nors vaikystėje V.Račickas su šeima gyveno Kaune, jo tėtis visuomet norėjo išsikelti į kaimą ir pradėti ūkinę veiklą. Tai jam pavyko padaryti Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais.
Tuomet Prienų rajone jis įkūrė nuosavą ūkį, kuriame darbavosi tik šeimos nariai.
„Išsikraustyti iš miesto buvo tėčio svajonė. Jis tam dėjo daugiausia pastangų, įkūrė ūkį, o mes su broliu, būdami dar moksleiviai, jam padėjome. Po kurio laiko prie jo prisidėjo ir mama“, – pasakojo V.Račickas.
Šeima ūkyje augino ekologiškas daržoves, rugius ir kurį laiką svarstė, ką daryti su tokia žaliava. Taip po kurio laiko gimė idėja kepti duoną.
„Jiems patiko kepti. Dėl ūkio mokyklą su broliu teko pabaigti gyvenant praktiškai vieniems. Kai buvau 10 klasėje, tėvai jau išsikėlė gyventi į kaimą, o mes su vyresniu broliu likome Kaune. Visas vasaras praleisdavome ūkyje ir jiems padėdavome“, – sakė V.Račickas.
Ar savaitgalius praleisti kaime, padedant ūkininkaujantiems tėvams dirbti, nebuvo kančia? To paklaustas, vyras nusijuokė. Esą, viskas priklausydavo nuo nuotaikos.
„Kartais tai būdavo kančia, kartais – malonumas.
Jeigu būdavo prastas oras, tai, žinoma, norėdavosi geriau pabūti su draugais, nei kaime molinėti.
Iš tiesų mes buvome tie miesto vaikai, kurie neypatingai norėdavo būti kaime.
Tėvai, žinoma, norėjo, kad mes įsitrauktume į bendrą šeimos veiklą. Bet jaunam žmogui kaimas vis tiek neatrodė perspektyvus. Norėjosi žvalgytis kažkur toliau, „pačiupinėti“ kažką naujo“, – kalbėjo V.Račickas.
Po 15 metų vėl sugrįžo į ūkį
Baigęs mokyklą V.Račickas, kaip ir jo vyresnysis brolis, nusprendė pasilikti mieste, dirbo samdomus darbus ir tėvams padėdavo tik laisvalaikiu.
„Apie 15 metų pats dirbau prekybinėse įmonėse, o brolis – šiluminėje elektrinėje, todėl tėvams padėdavome tik savaitgaliais.
Tas laikotarpis tik atgavus Nepriklausomybę tikrai buvo sunkus ir išgyventi iš kaimo veiklos taip, kaip nori jaunimas, mums nepavyko.
Todėl mes tiesiog padarėme pertrauką ir išmėginome samdomus darbus, susiradome antras puses ir kurį laiką ūkyje nedirbome“, – paaiškino pašnekovas.
Tačiau vieną dieną V.Račickas suprato, kad nebenori dirbti kitiems ir nusprendė grįžti į ūkį.
„Dirbdamas įmonėse karjeros laiptais lipdavau paprastai – nuo vadybininko iki komercijos direktoriaus, tada – iki direktoriaus. Bet ėmiau galvoti, kodėl dirbu kitiems, jeigu mano artimieji turi savo verslą?
Nusprendžiau padėti tėvams kepykloje, nes kaip tik tuo metu jie norėjo pailsėti nuo darbų ir perleisti ją man“, – sakė vyras.
Išplėtė verslą
Ūkininkas pasakojo, kad jam prisijungus, ūkis greitai ėmė plėstis, nes iš verslo reikėjo pragyventi nebe tik tėvams, bet ir jo šeimai.
Produkciją teko ruošti daug didesnei rinkai, nes iš Prienų turgelio duona persikėlė į didesnius prekybos taškus.
„Išėjome iš turgaus lygio į parduotuves. Netrukus paaiškėjo, kad ten tikrai yra ką veikti.
Anksčiau ūkininkai neturėdavo didelių įsipareigojimų, visgi duona Prienuose buvo tikrai paklausi, tėvai dvi dienas ją kepdavo ir vieną parduodavo.
Kai aš prisijungiau, viską sertifikavome, patobulinome receptus, išplėtėme asortimentą, sugalvojome gražų lietuvišką pavadinimą ir išvežėme savo produkciją į Vilnių bei Kauną“, – sakė ūkininkas.
Įsteigus oficialią įmonę nebeužteko ir šeimos narių rankų – teko samdytis papildomų žmonių. Šiuo metu įmonėje jų dirba vienuolika.
Tikslas – kuo šviežesnė duona
Maždaug prieš 5 metus ūkininkas atidarė ir dvi firmines parduotuves Vilniuje bei Kaune, o neseniai sostinėje atsirado ir antroji jų parduotuvė.
Tuomet prie verslo prisijungė ir jo žmona Ingrida.
„Pardavinėjame ten ne tik duoną, kruopas, sausainius, bet ir savo užaugintas daržoves: špinatus, bulves, kopūstus, pomidorus.
Žmogus, užsukęs į parduotuvę, gali nusipirkti praktiškai viską, ko jam reikia.
Nuo pat pradžių tiek mano, tiek mano tėčio noras buvo toks, kad vartotoją produkcija pasiektų kuo greičiau ir kad būtų kuo mažiau tarpininkų.
Pavyzdžiui, daržovės kone tiesiai iš lauko pasiekia parduotuves. Jeigu jos rautos ar skintos ryte, per pietus jau galima jų įsigyti“, – tikino V.Račickas.
Ūkininkas pasakojo, kad anksčiau, kai darbuodavosi tik šeima, kartais darbą tekdavo baigti vidurnaktį. Kitaip nepavykdavo, nes rytą šviežia produkcija jau turėjo būti išdėliota ant prekystalio.
Viską daro patys
Anot V.Račicko, šeima nuolat deklaruoja, kad viską daro patys: ir užaugina, ir sumala, ir pagamina bei parduoda:
„Negaminame tik maisto priedų, tokių kaip medus, kmynai, ar kanapės.
Nors būta ir tokių minčių, sakau, kad „vienu užpakaliu visų kėdžių neužsėsi“.
Taigi priedus perkame iš savo pažįstamų ūkininkų, kurie irgi dirba ekologiškai. Mes esame už sąžiningą verslą be jokios chemijos ir apgaulės.“
Pagrindinis akcentas, kuri pabrėžė ūkininkas – jų duona yra gaminama iš natūralaus raugo ir joje nėra mielių, dėl to ją iškepti užtrunka net dvi paras.
„Be mielių kepama duona net nepelyja.
Juk daug kas kepa naminę duoną, bet mes naudojame ypatingą technologiją bei raugą, todėl ji nebūna kieta ir rūgšti.
Dėl rūgštumo konsultavomės su specialistais. Kai kuriuose mūsų produktuose nėra ir cukraus, stengiamės gaminti viską kuo natūraliau.“
Pasirinko ekologiškų produktų kelią
Prieš kelerius metus ne visa įmonės produkcija buvo ekologiška, nes ekologijai reikia didesnių finansų, o ir sulaukia ji mažesnio vartotojų susidomėjimo.
Visgi ūkininkas pagaliau ryžosi įgyvendinti dar vieną tikslą ir pereiti tik prie ekologiškos gamybos.
„Ekologiška produkcija anksčiau neturėjo tokio populiarumo.
Patys dalyvaudavome įvairiose mugėse ir pasakodavome apie ekologiškų produktų naudą. Taigi vartotojus užsiauginome patys.
Žinoma, įprastinių produktų vis tiek daugiau nuperkama, bet mes pagaliau pasiekėme tą ribą, kai galime gaminti tik ekologiškai ir iš to išgyventi“, – džiaugėsi jis.
Pirmenybę teikia ekologijai
Šeimai ekologija tokia svarbi, kad jos nuostatomis vadovaujasi ne tik gamyboje.
Darbuotojai įmonėje naudoja perdirbtą rankšluostinį popierių, ekologiškas pakuotes ir taip prisideda prie aplinkos išsaugojimo.
V.Račicko teigimu, dar prieš kelis metus perėjimas tik prie ekologiškų produktų jam atrodė praktiškai neįgyvendinamas: „Prieš kokius 5 metus toks tikslas man net atrodė nerealus, nes net ekologiško sviesto Lietuvoje nebūdavo.
Tai ką dėti į tuos sausainius? Kuo juos pagardinti?“
Jam pritarė ir žmona Ingrida Račickienė, kuri prisiminė, kaip sunku parduotuvėse būdavo rasti kažką ekologiško.
„Atsimenu, kai auginome pirmą vaiką, patys ekologiškus produktus pirkdavome užsienyje.
Su skaudančia širdimi eidavau į turgų ar parduotuvę ir pirkdavau neekologišką mėsą ar kitus produktus“, – pridūrė ji.
Bendraminčiai susivienija
V.Račickas turi ir išskirtinę nuomonę apie konkurentus: „Mūsų konkurentai yra nebent blogas oras, pikti liežuviai ir žmonių mentalitetas.
Ekologijoje žmonės nekonkuruoja, mes kaip tik bandome jungtis ir paremti vieni kitus, aiškinti žmonėms, kuo tai naudinga.“
Jo teigimu, nors ekologiją ir galima laikyti „madinga“, tokia mada besidominčių žmonių šalyje nėra daug.
Ekologiški produktai yra brangesni, todėl turi ir mažesnę paklausą.
Bet jų kaina, anot ūkininko, kyla dėl to, kad ekologiškai auginamų rugių užauga dvigubai mažiau nei tų, kurie yra purškiami chemikalais ar tręšiami.
Račickai džiaugiasi, kad šeimos tradicija nenutrūko – dabar laisvalaikiu jiems talkina ir trylikmetis sūnus, kuris taip pat jau domisi sveika gyvensena.
V.Račickas prisiminė vieną istoriją, kuri jį iš tiesų nustebino:
„Kažkada namie pritrūko kiaušinių ir paprašėme sūnaus, kad jis nueitų į parduotuvę ir nupirktų. Tuomet jam buvo gal 7-8 metai, dar visai mažas buvo. Tikrai nesitikėjome, kad jis parneš namo būtent ekologiškus kiaušinius.
Ir dabar, net jeigu perka už savo pinigus, jis pirks brangesnį, bet ekologišką produktą.“
