Ir iš tiesų, moteris paneigė visus mitus, susijusius su grožio specialistais: jokios puošnios suknelės ar aukštakulnių, įspūdingos šukuosenos ar priklijuotų nagų, kurių ji nebuvo net nusilakavusi. Salono įkūrėja duris atvėrė apsirengusi paprasta laisvalaikio apranga, jos ranką puošė didžiulė tatuiruotė, o blakstienas, kurias meistrė priauginėja jau septynerius metus, pati sau pirmą kartą prisiaugino vos prieš mėnesį. Alytiškės teigimu, pridėtinis grožis turi būti subtilus, o pas ją apsilankę klientai vertina ne meistrų išvaizdą, o darbus.
Pokalbio metu į grožio saloną užsukus vienai klientei, moteris iškart pribėgo pasisveikinti, draugiškai apsikabino ir pasiūlė kavos. „Net jeigu žmogus šiek tiek pavėlavo, jis turi nebijoti ateiti, mes visą laiką laukiame jo su šypsena, leidžiame ramiai išgerti kavos. Klientai pas mus ateina atsipalaiduoti“, – tikino specialistė.
Grožio studijos – atsitiktinumas
Grožio specialistė juokėsi, kad šioje industrijoje atsidūrė visiškai per atsitiktinumą, nes iki studijų „Femina Bona“ grožio akademijoje ji buvo mažiausiai besidažanti mergina tiek mokykloje, tiek ir vėliau, kai jau studijavo. Akademijoje ji atsidūrė taip pat netikėtai, nes po mokyklos baigimo alytiškė išvažiavo mokytis į Kauną, kuriame įstojo į profesinę Taikomosios dailės mokyklą.
„Pasirinkau dailę, nes ten jaučiausi geriausiai. Tačiau po metų supratau, kad man ten ne vieta. Antruosius metus mokytis nebegrįžau, Alytuje kurį laiką dirbau barmene ir apie mokslus jokių minčių neturėjau“, – sakė I.Anankienė.
Tačiau tuomet moters draugo mama, o dabar ir anyta, netikėtai užrašė ją į pusmetį trunkančius grožio kursus Kaune. Meistrė juokėsi, kad galbūt tai buvo tam tikra anytos žinutė, jog reikia labiau susirūpinti savo išvaizda: „Dirbau bare ir tikrai nebuvau kažkokia apsileidusi, visuomet prisižiūrėjau save, bet jai grožis visada buvo labai svarbus, mano anyta – labai moteriška. Pati tuo metu tikrai negalvojau apie tokią veiklą, nes ir tada buvau tokia „be nagų“ ir makiažo, tačiau man buvo gaila jos sumokėtų pinigų, taigi ir vėl išvykau atgal į Kauną.“
Alytiškė pasakojo, kad akademijoje nesijautė prasčiau dėl to, kad viskas jai buvo nauja, nes mokslai puikiai sekėsi ir labai patiko. Ji baigė kosmetikės kursus, kuriuose studijavo veido, kūno priežiūrą, makiažą, manikūrą bei pedikiūrą.
Grožio priemonėms uždirbdavo bare
Meistrės kelias iki asmeninio salono šiek tiek užtruko. Po kursų vėl grįžusi į Alytų, I.Anankienė įsidarbino vietos bare, nes jai reikėjo pinigų visoms reikalingoms priemonėms. Šiek tiek užsidirbusi, ji įsidarbino vienoje kirpykloje manikiūro specialiste, kur kurį laiką daugiausiai gražindavo drauges. Tuomet ji ištekėjo, susilaukė dviejų vaikų ir trumpam emigravo į Jungtinę Karalystę, kur manikiūro paslaugas teikė namuose.
Maždaug po metų grįžusi į Lietuvą, ji pati susirado nedideles patalpas, kur kelis mėnesius vėl dirbo manikiūro meistre, kol galiausiai sulaukė pasiūlymo dirbti grožio studijoje „Anna“.
„Dirbau ten net penketą metų. Man labai daug davė šis darbas, dar dabar bendraujame su merginomis ir savininke, o dvi manikiūristės dabar yra mano kolegės. Tačiau po kurio laiko mane viskas pradėjo erzinti, supratau, kad reikia kažką keisti ir tada pagalvojau, kad arba dabar, arba niekada“, – prisiminė I.Anankienė.
Alytiškė pasakojo, kad jau kurį laiką jautė nuovargį ir norėjo naujovių gyvenime. Taip pat ji turėjo nemažai idėjų ir pati, kaip ji norėtų, kad atrodytų jos įsivaizduojamas svajonių grožio salonas.
Norėjo privatumo klientams
Tuomet I.Anankienė, pasitarusi su vyru, kuris visuomet buvo didžiausias jos ramstis, pradėjo ieškoti patalpų, kuriose galėtų įgyvendinti savo idėjas. Moteris juokėsi, kad vietą surasti nebuvo sunku, nes čia pat šventė ir savo vestuves.
„Čia, kur dabar sėdime, anksčiau buvo banketinė salė ir vyko mano pačios vestuvės. Iš pradžių nerimavome, kad vieta yra trečiame aukšte, o visi grožio salonai būna pirmajame, kuris geriausiai matomas, tačiau galiausiai į tai pažiūrėjome net kaip į privalumą“, – tikino ji.
Pasak I.Anankienės, jos nuosavo salono idėja ir buvo tokia, kad žmonės turėtų kuo daugiau privatumo ir praeiviai, eidami pro šalį, nematytų, kaip klientams plaunama galva ar dažomi plaukai: „Norėjau, kad tiek jaunas, tiek vyresnis žmogus užsukęs pas mus jaustų komfortą ir atsipalaiduotų, o ne patirtų nuolatinį skubėjimą. Dėl to, priimdami klientus, visada pasiliekame tarp jų nemažai laiko, nes man nepatinka, kai susirenka daug žmonių ir vyksta balaganas. Mes stengiamės nedubliuoti klientų.“
Komanda būrė dar anksčiau
Grožio specialistės teigimu, ji iki pat paskutinės akimirkos dar netikėjo, kad iš tiesų pagaliau įgyvendino savo svajonę.
„Viską dariau drąsiai ir visiškai negalvodama ar pasiseks. Iki paskutinės minutės, kol buvo sustatyti visi baldai, stengiausi nespėlioti, ar man kažkas pavyks ir kaip pavyks. Drąsa visada buvo, tačiau tik atidarius saloną iš tiesų supratau, kas čia įvyko“, – prisimena I.Anankienė.
Ji pasakojo, kad jau kurį laiką stebėjo Alytaus grožio meistrų darbus, todėl jau atidarydama saloną žinojo, ką nori matyti savo komandoje: „Gerų meistrų Alytuje nėra daug, todėl tikrų specialisčių rasti nebuvo lengva. Visgi man pavyko pakviesti beveik visus meistrus, kuriuos ir norėjau, o jie ateidami atsivedė ir savo klientus, todėl kažkokių sunkumų nebuvo. Yra tokių žmonių, kurie pas savo mėgstamiausią meistrą jau vaikšto 10–15 metų. Mitas, kad Alytus yra mažas miestas ir nėra čia ko puoštis.“
Konkurencijos nejaučia
Tokį mitą paneigia ir grožio salonų gausa, nes, pasak I.Anankienės, Alytuje iš tiesų yra nemažai salonų, tačiau ji teigė konkurencijos nejaučianti.
„Alytuje grožio salonų daug, tačiau konkurencijos nėra. Jų atsiranda vis naujų ir yra tikrai neblogų, dėl to nesakau, kad nėra mums lygių, bet konkurencijos aš nejaučiu. Alytuje moterys mėgsta gražintis. Darbo yra pakankamai, pati ateinu kiekvieną dieną 9 ryte ir išeinu 9 vakare“, – aiškino ji.
Alytiškė iš tiesų kelia aukštus reikalavimus ne tik kitiems, bet ir sau, nes tik pajutusi, kad dirbant su klientais šiek tiek trūksta medicininių žinių, įstojo į bendrosios praktikos slaugytojos mokslus.
„Dabar esu antro kurso studentė. Anksčiau, kai atliekant pedikiūrą ar dar kokią procedūrą reikėdavo kokių nors su medicina susijusių žinių, vis skambindavau pažįstamoms klientėms medikėms. Po kurio laiko pagalvojau, kam man pastoviai skambinti, jeigu galiu šiuos klausimus atsakyti ir pati“, – juokėsi ji.
Paklausta, ar nebuvo minčių grožio saloną atidaryti didesniame mieste, alytiškė teigė niekada apie tai net negalvojusi, nes be galo myli Alytų. Jai visuomet patiko gyventi šiame mieste ir net išvykusi į Jungtinę Karalystę, kur jai iš tiesų patiko, vis tiek po metų nusprendė grįžti namo.
„Vienintelis minusas kuriant verslą čia, tai mažame mieste esantis žmonių nusistatymas prieš tave, nes jeigu tu darai kažką, tu esi lyg priešas. Toks nusistatymas tikrai buvo, kiti nesuprasdavo, kam man išeiti iš gero salono ir bandyti kažką pačiai, nes „ką tu čia geriau padarysi“. Gerai, kad nesu iš tų žmonių, kurie labai pergyvena dėl kitų komentarų“, – svarstė I.Anankienė.
Grožis turi būti subtilus
Meistrė pasakojo, kad Alytuje iš tiesų egzistuoja savotiškas mažo miesto sindromas, kai žmonės galvoja, kad kirpėjos ar makiažo specialistės ateina į darbą ir pačios jau turi būti pasidariusios visas įmanomas procedūras.
„Toks jausmas, kad mes turime eiti miegoti su šukuosena ir makiažu. Klientas visada turi atrodyti gražiau už meistrą. Tegul jis vertina mūsų darbą, o ne mus. Apskritai, grožis turi būti subtilus. Žiūrint į mane gal taip neatrodo, nes mano išvaizda pakankamai iššaukianti, tačiau tikrai nebūnu prisikrovusi ant savęs makiažo“, – tikino I.Anankienė.
Pasak jos, žmonės kartais nustemba, nes atėję į grožio saloną tikisi, jog specialistės vaikščios prisidažiusios ir bus nuolat kaip ant podiumo: „Tačiau mes būname ir nepasidažiusios. Mums nereikia chaoso. Jeigu ateina mergina ir sako, kad nori 12 ilgio blakstienų ir net nenori tartis, kokios jai iš tiesų tiktų, tai tokio darbo aš neatlieku.“
Pagal specialistę, dirbtinės blakstienos turi būti vos ilgesnės už natūralias, todėl atlikdama darbus, kurie jai yra negražūs ir nepriimtini, ji tik kenktų savo salono vardui:
„Man cirko nereikia. Kitos sako, kodėl tu nedarai, taigi sudėtum tas blakstienas ir viskas. Bet juk ji išeis iš salono, kiti matys tas perkrautas blakstienas, klaus, kur ji darėsi ir tai man bus kaip antireklama. Aš už tą vieną uždarbį prarasiu būsimas klientes“, – teigė I.Anankienė.
Meistrė tikino, kad net ir dabar, kai grožio kūrimas yra jos profesija, ji vis tiek nėra iš tų specialisčių, kurios perdėtai rūpinasi savo išvaizda. Pasak jos, moterys turėtų dažytis tik tiek, kad pabrėžtų savo veido bruožus, o ne juos kurtų. Svarbiausia yra mokėti pasidažyti tinkamai ir nepersistengti: „Aš ir dabar nesu iš tokių, kurios labai daug dažosi ir puošiasi. Nesu tradicinė manikiūro specialistė, kuri pati vaikšto su kilometriniais nagais. Čia man labai padėjo dailės studijos, nes makiažas ir grožis man taip pat atrodo kaip savotiška meno rūšis. Kai žiūri į žmogų, turi įsivaizduoti, kaip tu jį nori matyti, nes jeigu viską darysi tik mechaniškai, tai niekada nebus gerai.“
