Šią savaitę S.Šabanovui švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir premjeras Saulius Skvernelis Švietimo ir mokslo ministerijos Ovaliojoje salėje sveikino tapus 2017-ųjų Metų mokytoju. Jam ir dar penkiems kolegoms, be šlovės, skirta ir premija – 4560 eurų.
„Čia gyvas aukso medalis, čia vaikštantis bronzos medalis, čia respublikinių olimpiadų nugalėtojas, o čia – aštuntokas, kuris pateko į dvyliktokų olimpiadą“, – per petį savo mokiniams, atvykusiems iš Kauno jo pasveikinti, plekšnojo Simonas Šabanovas.
Jis – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos geografijos mokytojas metodininkas, yra suformavęs unikalią jaunųjų mokslininkų ugdymo sistemą, mokinius skatina atlikti įvairius tyrimus – nuo socialinių reiškinių iki gamtos.
Studijavęs Islandijoje, Ispanijoje, Suomijoje, yra ir geografijos vadovėlių, mokslinių straipsnių autorius, inovatyvių mokymo priemonių rengėjas, interaktyvioje internetinėje sistemoje eduka.klase.lt sukūręs geografijos klausimynus, iš anglų kalbos išvertęs edukacines knygas vaikams.
Jo vedamos geografijos ir kitų dalykų pamokos vyksta ne tik gimnazijoje, bet ir Kruonio elektrinėje ar Molėtų observatorijoje. Jis su mokiniais keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir į JAV Tenesio valstiją, Argentiną ir Urugvajų.
Vos pradėjęs dirbti po 3 metų savo mokykloje buvo išrinktas metų mokytoju.
– Būdamas vos 32 metų jau esate mokytojas metodininkas. O kiek išvis metų dirbate pedagogu?
– Jau aštunti metai. Tikiuosi, kad po mėnesio turėsiu eksperto kategoriją. Dirbu ir universitete, ir mokykloje. Dirbti su šeštokais vienoks dalykas, dirbti su magistrais – kitoks. Visur dėstau su geografija susijusias disciplinas.
– Visuomet norėjote būti mokytoju?
– Taip, nuo mažų dienų norėjau dirbti švietimo sistemoje. Būti ar mokytoju, ar dėstytoju. Mano svajonė buvo bendrauti su žmonėmis. Judu pirmyn ir iš to semiuosi energijos. Mano pozityvumas iš to – iš bendravimo.
Kiekvienas, su kuriuos bendrauju, ar tai mokinys, ar jo tėvas, ar mokytojas, atneša savo dalelę į šią dėlionę.
– Gal jūsų tėvai – mokytojai, kad nuo vaikystės norėjote tapti pedagogu?
– Net giminėje – nė vieno mokytojo. Mane įtraukė mokykla. Man patiko mokykloje, man iki šiol patinka mokykloje, universitete. Turbūt mano tokia natūra.
– O kaip jūsų bendraklasiai, kai dar mokėtės, reaguodavo, kai jiems pasakydavote, kad būsite mokytojas?
– Aš jiems to nesakydavau, bet jie man visuomet kartodavo, kad būsiu susijęs su mokslu.
– Kokias studijas jūs baigėte?
– Kelerias. Tai ir geografijos bakalauras, dalinės studijos Islandijoje teritorijų planavimo srityje, magistro laipsnis – kraštotvarkos srityje, vėliau įgijau sociologijos mokslų daktaro laipsnį.
– Esate besimokantis mokytojas?
– Mes negalime sustoti. Jei sustosime, niekam nebūsime įdomūs. Nueisime į užmarštį. Mes esame dabar ir tuo reikia džiaugtis.
– Simonai, dažnai vyresni mokytojai sako esantys neįvertinti.
– Pirmiausia reikia visuomenės pozityvumo. Taip pat pačių mokytojų pozityvumo. Jei sakysime, kad mūsų negerbia, ir pradės negerbti. Jei didžiuosimės savo profesija, tada ir mumis didžiuosis.
Daugelis mokytojų – pozityvūs. Tačiau tikiuosi, kad visa mūsų, mokytojų, bendruomenė susivienys ir būsime dar pozityvesni. Mūsų bendruomenė yra stipri.
– O jus gerbia? Mokiniai, jų tėvai?
– Jų reikia klausti, bet aš manau, kad taip, mane gerbia. Labai džiaugiuosi, kad manęs pasveikinti gavus Metų mokytojo apdovanojimą atyko ir mokinių. Man tai svarbu. Svarbu, kad jie matytų teigiamus pavyzdžius. Ir kad niekada nenusiviltų, nenustotų judėję net ir kažkam nutikus.
Juk susidurdami su sunkumais mes mokomės mokomės mokomės, kol pasiekiame fantastišką rezultatą.
Mokytojas turi visuomet bendrauti, būti įvykių sūkuryje, viskuo domėtis, nešti gerą žinią moksleiviams, visuomet jais tikėti.
– Dabar kuriamos įvairios strategijos, kaip pasiekti, kad mokytojo profesija būtų prestižinė.
– Strategijos – strategijomis. Svarbiausia, kaip sakiau, pozityvumas, tai, kaip mes, mokytojų bendruomenė, save pateikiame, reikia parodyti, kaip džiaugiamės savimi.
– O atlyginimas?
– Visuomet norisi geriau. Bet verkti neturime teisės. Manau, kad ramiai galime laukti. Tikiuosi, kad tikrai gausime geresnius atlyginimus.
– O dabartinio atlyginimo jums užtenka? Jūs jau turite metodininko vardą, tad uždarbis didesnis nei jaunesniųjų mokytojų.
– Reikia džiaugtis tuo, ką turi.
– O kam išleisite premiją?
– Būsto paskolai grąžinti.
– Mokiniai išskiria jūsų humoro jausmą. Juokaujate per pamokas? Ar tuomet būnate labai rimtas ir griežtas?
– Būnu atsakingas ir griežtas, bet ir juokams būna tinkamas metas. Juokauti būtina. Taip gaminasi vitaminas C. O jis svarbus.
– Su žmona finansininke Aiste auginate dvi atžalas. Jie taps mokytojais?
– Niekada jiems nebruksiu savo nuomonės, nesakysiu, kad būtų gydytojais, teisininkais, agronomais ar automechanikais. Jie pasirinks savo kelią. Ir aš džiaugsiuosi jų keliu. Tėvai dažnai turi daug lūkesčių ir spaudžia savo vaikus. Leiskime jiems patiems pasirinkti.
