Aptvaruose dar – sniego likučiai, šiltnamyje sukrauta laistymo įranga stovi nenaudojama, bet vis tiek neįmanoma su Ernestu Vaičiumi nekalbėti apie tai, kaip auginamos sraigės.
Patirties juodu su žmona Daiva turi nemenkos. Ir ja dalijasi, nes žino, kad ryžto imtis šio verslo užteks retam smalsautojui.
Mokėsi iš prancūzų
E. ir D.Vaičiai, „Aspersa“ pavadintą ūkį įkūrę Pavuolio kaime Kaišiadorių rajone, ne tik augina šiuos moliuskus. Jie vieninteliai iš Lietuvos sraigių augintojų jas ir perdirba – ruošia kaip žaliavą kitiems gamintojams ir patys gamina užkandėles pagal burgundišką receptą.
„Verslo ėmėmės 2012-aisiais, kai lietuvius buvo apsėdęs sraigių auginimo įkarštis. Manyta, kad jas galima auginti bet kur, kad ir namų rūsiuose.
Tuo metu Lietuvoje buvo per 150 sraigynų. Dabar jų deklaruota 22, iš kurių tik trys gyvena tik iš šios veiklos“, – pasakojo E.Vaičius.
Šeima susigundė šiuo verslu manydama, kad užaugintas sraiges bus paprasta parduoti. Bet jau pirmais metais paaiškėjo, kad nepasimokius nieko nebus – neįmanoma jų užauginti.
„Tai buvo katastrofa. Todėl nuvykome konsultacijų į Prancūziją, išnaršėme ir Lenkijos sraigių ūkius. O tada jau ėmėmės darbo“, – pasakojo E.Vaičius.
Įrengė vasaros stovyklą
Taip Vaičiai tapo pirmaisiais ūkininkais Lietuvoje, pasistačiusiais sraigėms auginti skirtus šiltnamius, o greta – ir specialius aptvarus. Pasak E.Vaičiaus, taip sraigėms buvo įrengta vasaros stovykla.
Ją turėti būtina, nes auginamos Helix Aspersa Maxima veislės sraigės. Jos auga daug sparčiau nei vynuoginės, esančios natūralioje gamtoje. Bet joms vis tiek būtina sudaryti tokias sąlygas, kad, išsiritusios pavasarį, suspėtų subręsti iki rudens.
„Būtent šiltnamiuose išsiritusius sraigiukus paaugina lenkai. Prancūzams to nereikia – sraigiukus iš inkubatorių jie suveža tiesiai į aptvarus.
Per trumpas šiltasis sezonas ir yra svarbiausia priežastis, dėl kurios estai nesiima auginti sraigių – šiauriau joms per šalta. Latvijoje yra tik vienas stiprus sraigių ūkis, ir tai jau gamtos nubrėžta riba“, – sakė pašnekovas.
Sumanė imtis gamybos
Išmokę auginti sraiges ir praplėtę sraigyną ūkininkai susidūrė su iššūkiu – kur tas sraiges padėti?
Tik parduoti? Žiemai įmigusių sraigių supirkimo kaina nėra didelė, ji siekia apie 1,8–2 eurus už kilogramą. Tokiu atveju pajamos niekaip nepadengtų išlaidų.
Bet šeimos tikslas buvo uždirbti tiek, kad pavyktų iš šio verslo pragyventi. Todėl verkiant reikėjo kuo didesnės pridėtinės vertės.
E.Vaičius buvo apskaičiavęs: kad šeima pragyventų tik parduodama sraiges, per metus jų reikėtų užauginti ne mažiau kaip 50 tonų. Tai net aštuonis kartus daugiau, nei įstengiama užauginti.
„Mes surenkame apie 6 tonas – apie 300 tūkst. sraigių. Lietuvoje yra dar vienas ūkis, kuris užaugina jų daugiau, bet jis nesiverčia gamyba. Tad šiuo metu esame vieninteliai Lietuvoje smulkieji ūkininkai, gaminantys ir sraigių produktus“, – patikino Ernestas.
Pasak šeimininko, prancūzai lietuvių produkcijos neįsileidžia, nes yra įsitikinę, kad patys geriausiai moka auginti sraiges. „Tačiau nesikremtame dėl to. Pusė to, ką pagaminame, išgabenama į Belgiją – daugiausia eksportuojama šaldytos sraigių mėsos“, – aiškino pašnekovas.
Lietuvoje užkandėlių arba sraigių mėsos pirkėjai yra restoranai bei gurmaniškos krautuvėlės. O ir patys Vaičiai pagal individualius užsakymus kartą per mėnesį nuveža jų žmonėms į Vilnių bei Kauną.
Reikia daugiau investicijų
Jau šešeri metai, kai Ernesto ir Daivos šeimą maitina sraigynas. Anksčiau šeima su tuo buvo visai nesusijusi, nes vyras yra įgijęs statybų inžinieriaus išsilavinimą, žmona – drabužių dizainerė.
„Abu netrumpai padirbome valdiškose institucijose. Išvargino nuolatinė įtampa, stresas. Nutarėme, kad jau gana, pats laikas dirbti sau.
Ūkyje taip pat netrūksta įtampos, bet mes patys čia savo laiko šeimininkai. Reikia, tai keliesi anksti ir dirbi. O dirbti tenka be poilsio dienų, gal tik žiemą lengviau, nes nėra lauko darbų“, – pasakojo D.Vaičienė.
Ūkyje dirba visa šeima – ir vaikai, ir kiti artimieji. Tik tada, kai rudenį prasideda sraigių rinkimo sezonas, kviečiama daugiau talkininkų.
Vaičių šeima stengiasi išsiversti be paskolų – visa, ko reikia sraigėms auginti, susipirko ir įrengė už savo pinigus. Tačiau ir sraigėms žiemoti skirtas patalpas, ir perdirbimo cechui jas nuomojasi Žiežmariuose.
„Viską norėtųsi turėti vienoje vietoje, o tam reikia investicijų. Parengėme projektą, prašydami ES paramos.
Tačiau Žemės ūkio ministerijoje vis dar svarstoma, ar sraigės yra gyvūnai, ar ne“, – šyptelėjo E.Vaičius.
Jau pradėjo žadinti iš žiemos miego
Šiuo metu sraigės yra žadinamos po žiemos miego. Keletą savaičių jos bus gausiai maitinamos, o netrukus bus renkami jų ikrai. Balandžio vidurys – tai laikas, kai inkubatoriuose išsirita sraigiukai.
Dalį jų Vaičiai parduoda kitiems augintojams, dalį – maždaug 500 tūkst. vienetų – suveža į ūkyje esantį šiltnamį. Jame tuo laiku jau būna ūgtelėjęs žieminis rapsas ir pekininių kopūstų daigai – svarbiausias augančių sraigių maistas.
Augančios sraigės yra „retinamos“, kad pakaktų erdvės bei maisto, žemės kvadrate jų turi būti tam tikras skaičius. Todėl gyviai perkeliami į lauke esančius aptvarus, kurie „Asperos“ ūkyje užima kone 25 arus žemės.
Sraigės auga iki rudens, o rugsėjį bei spalį jos surenkamos. Dalis jų paliekama žiemoti, dalis skiriama produktams paruošti.
Užuot auginusios, moterys ėmėsi gamybos
Sraiges Zarasų rajone, netoli Salako esančiame Paskardiškių miestelyje, 2012 metais buvo sumaniusios auginti dvi iš Vilniaus pasitraukusios moterys – buvusios Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojos Natalija Pronckienė ir Saulina Jegelevičienė. Abi jos įkūrė įmonę „Emerta“.
Verslo pradžioje moterys užaugino tris tonas sraigių, bet džiaugsmą aptemdė pirma rimta nesėkmė – niekas sraigių nenupirko. Tačiau rankų jiedvi nenuleido, tiktai nutarė verslą apversti aukštyn kojomis – jos liovėsi auginti sraiges, bet pradėjo jas supirkti ir ėmėsi produktų gamybos.
