Tiesa, žinoma, būna ir taip, tačiau dauguma nė neįtaria, kokį sunkų darbą paprastai dirba ten drauge vykstantys ir lydintys asmenys: „Tai darbas, kai reikia ne tik mėgti keliauti, bet ir mylėti žmones“, – abi kaip susitarusios sako kelionių virtuvę puikiai išmanančios keliautoja, kelionių organizatorė ir knygos apie keliones į Aziją autorė Gabrielė Štaraitė ir kelionių gidė, nardymo meistrė ir kelionių knygų apie Barseloną ir Egiptą autorė Angelina Zaleckaitė.
Užsiimti veikla paragino draugai
Ne veltui sakoma, kad norint, jog niekada nereikėtų dirbti, reikia mėgti savo darbą. Šiandien savo kelionių organizavimo įmonę „Travel Planet“ drauge su keletu kolegių įkūrusi G.Štaraitė atvira: kad turėtų tai, kuo dabar gali didžiuotis, jai teko nueiti ilgą kelią.
„Mano pats pirmasis darbas, dar pirmame kurse, buvo kelionių agentūroje. Tada pardavinėjau skrydžių bilietus, o tais laikais juos reikėjo išrašyti ranka. Paskui surinkdavome grynuosius pinigus ir juos veždavome į oro uostą su apsaugininku atiduoti aviakompanijoms“, – apie primąją pažintį su turizmo sektoriumi pasakojo G.Štaraitė.
Tiesa, po trejų metų moteriai išėjus iš darbo turizmas iš jos gyvenime dingo. Kaip pati pasakojo, liko tik tiek, kiek ji pati keliaudavo ilsėtis, o dar kartais susiorganizuoti kelionę padėdavo ir draugams. Šie ir pradėjo moterį raginti kurti savo įmonę.
Draugų patarimo G.Štaraitė paklausė tik prieš penkerius su puse metų, o šiandien drauge su turistų grupėmis maišyte maišo įvairiausias Azijos šalis.
Norėti keliauti neužtenka
O štai šiuo metu daugiausia laiko Barselonoje praleidžianti ir gide dirbanti A.Zaleckaitė pasakojo kelionių duonos ragavusi nuo pat vaikystės, tačiau atėjus laikui pasirinkusi istorijos mokytojos specialybę.
„Kažkodėl nusprendžiau, kad būsiu istorijos mokytoja. Tiesa, po pirmos praktikos, kurią atlikau mokykloje, maniau, kad visus nužudysiu ir tai ne mano specialybė, todėl mokytoja taip ir netapau“, – pasakodama, kaip pasirinko tokią profesiją, juokėsi A.Zaleckaitė.
Prieš pradedant dirbti turizmo sektoriuje jai taip pat teko nueiti ilgą kelią, tačiau galiausiai pavyko susieti meilę istorijai ir kelionėms ir tapti gide.
Šiuo metu Barselonoje dirbanti moteris pasakojo, kad yra aprašiusi ir kaip atrodo paprasta kelionės vadovo diena, kuri dažnam gali pasirodyti labai lengva. Dažnai tokį klaidingą įspūdį sukuria tai, kad gidas keliauja vis po naujas vietas.
„Ji yra nenormuota. Tai ne vien kelionės. Žmonės atėję darbintis klausdavo, kiek dienų per savaitę bus laisvadienių, bet laisvadieniai pas mus yra skaičiuojami ne dienomis, o valandomis. Viena darbo diena gali būti 16 val., kita – 14 val., o dar kita – tik 4 val.“, – pasakojo moteris.
Apie tai, kaip klaidingai šį darbą įsivaizuoja nemaža dalis norinčiųjų įsidarbinti turizmo sektoriuje, pasakojo ir G.Štaraitė.
„Ateina pas mus žmonės į darbo pokalbį ir sako labai mėgstantys keliauti, o tai, atrodo, kaip ir sąlyga dirbti tokį darbą. Deja, ne. Mėgti keliauti neužtenka.
Reikia mylėti žmones, juk kai keliauji su grupe, žmonių būna visokių: pavargusių, nutinka netikėtų situacijų, todėl reikia mokėti aptarnauti juos ir būti paslaugiam, o tik po to atsiranda egzotiški kraštai, malonumas pamatyti kažką naujo“, – antrino ir „Travel Planet“ bendrasavininkė.
Pasakė, kokių žmonių ieško
Apie tai, koks turi būti geras gidas ar kelionių vadovas kalbėti galima ilgai, tačiau abi moterys turi savo variantus.
„Kiekvienas gidas turi būti ir psichologas. Daugelis žmonių yra linkę išsipasakoti, o tu jiems nepasakysi, kad tai neįeina į tavo pareigas. Tu turi jiems vertėjauti, pasakyti, kam kas yra skirta, nes, pavyzdžiui, juos išberia nuo saulės. Kviesti gydytojus ir panašiai. Taip pat tenka bendrą kalbą rasti ir su vaikais, kad jiems būtų įdomu“, – gidavimo ypatumus dėstė A.Zaleckaitė.
Anot jos, geras gidas turi visada stengtis išlikti šaltų nervų: „Taip pat visada būti su šypsena ir, svarbiausia, mylėti žmones, nes jeigu tu jų nemyli, nieko nebus. Tu gali būti istorikas, aukščiausio lygio profesorius, bet jei tu nemyli žmonių, žmonės tai jaučia“, – patirtimi dalinosi gidė.
„O kartais nutinka ir taip, kad žmonės išvykę į kelionę su grupės vadovu pamiršta savo paties savarankiškumo jausmą“, – pridėjo G.Štaraitė. Ne kartą moteriai yra nutikę ir taip, kad viešbutyje kambarinei pamiršus tualete palikti tualetinio popieriaus, žmonės pirmiausia kreipiasi į grupės vadovą, užuot nuėję patys apie tai pranešti viešbučio personalui.
„Arba būna tokių atvejų, kai važiuoji autobusu su grupe, o jie klausia: „Gide, o prieš keliolika minučių mes pravažiavome tokį medį kairėje, jis žydėjo violetine spalva. Koks jo pavadinimas? Kartais turime prisipažinti, kad tikrai ne viską žinome“, – šypsodamasi pasakojo A.Zaleckaitė.
Patiria kuriozų
O kaipgi kelionės be nuotykių, ar ne? Šioms moterims jų tikrai netrūksta. Kaip pasakojo G.Štaraitė, kartą jai teko net 8 val. lietui lyjant tamsoje dardėti su grupele turistų Indonezijos kalnų keliais.
„Pirmą kartą išvažiavau į kelionę su grupele – buvome keturios moterys. Važiavome Javos saloje Indonezijos keliais ir gidas sakė, kad mums reikės 4 valandas dardėti keliu. Praėjus joms, pradėjo temti, lyti, o mes sustoję degalinėje supratome, kad mums iki galutinio taško dar toli.
Kaip paaiškėjo, 4 val. kelio buvo tik tuo atveju, jei geros oro sąlygos, jei nėra kamščių ir viskas gerai. Mes galiausiai iš viso važiavome 8 valandas ir lyjant, ir sutemus kalnų keliais. Ką aš dariau? Paprastai į lagaminą įsimetu butelaitį, tai ištraukiau jį, atidariau ir paprašiau papasakoti žmonių jų pačias baisiausias kelionių istorijas. Važiavosi labai smagiai“, – juokėsi kelionių vadovė.
Ne mažiau įdomia istorija pasidalino ir A.Zaleckaitė.
„Kartą kelionėje teko išgyventi ir vienos įmonės bankrotą. Mus su grupe vietoj 5 žvaigždučių laivo įkėlė į trijų žvaigždučių laivą. Ten kajutėse dvokė tepalais, buvo labai nejuokinga. Mes tada nakvojome denyje, galiausiai iškraustė ir iš laivo, nemaitino. Gerai, kad mes turėjome savo maisto, tada šokome ant denio pasileidę muziką, buvo linksma.
Būna tokių istorijų, kurios tuo metu nebūna juokingos, bet tu stengiesi daryti viską, kad žmonės nesijaustų dėl to blogai“, – pasakojo gidė.
