Vienos didžiausių pasaulyje greitųjų siuntų kompanijų UPS Rytų Europos padalinio vadovė Jūratė Stanišauskienė (41 m.) galėtų girtis pasiekusi karjeros olimpą, tačiau pripažįsta – jai, kaip ir kiekvienam žmogui, pasitaiko ir silpnumo, ir nuovargio akimirkų.
Ji nesako, kad gimė po laimės žvaigžde, – sėkmę jai lemia pastangos ir darbas.
Šeima ir karjera – greta
Pasaulinėje kompanijoje dirbanti lietuvė per metus tris kartus apskrenda pasaulį. Susitikus vienoje mėgstamiausių Jūratės vietų – prie Kauno marių besiglaudžiančiame Pažaislyje, pokalbis mezgėsi lengvai.
Gal todėl, kad dėl mūsų susitikimo ji turėjo galimybę dar vieną dieną pabūti su tik savaitgaliais matoma šeima?
„Šeima duoda šaknis ir suteikia sparnus“, – pakylėtai tarė J.Stanišauskienė, kurios šeima kildinama iš senos bajorų giminės.
Tie sparnai Jūratę pakylėjo į karjeros olimpą. Apie pusę milijono darbuotojų pasaulyje turinčios kompanijos viena vadovių vadovauja 19 šalių Vidurio ir Rytų Europoje, Balkanuose ir Viduriniuose Rytuose padaliniams.
Tačiau kiekvieną savaitgalį sugrįžta į gimtąjį Kauną, kur šaknis įleido protėviai, gyveno tėvai, kur ji pati žengė pirmuosius įspūdingos karjeros žingsnius.
Bet svarbiausia – kur auga du jos sūnūs ir laukia vyras.
Įkūrė interneto parduotuvę
Dar studijuodama informatiką Kauno technologijos universitete, vadybą Vadybos ir ekonomikos universitete ISM Jūratė nesėdėjo sudėjusi rankų.
Kaip pati sakė – į visus siekius reikėjo įdėti 120 procentų pastangų. Norėjosi užsidirbti savo išlaidoms, tad jau studijų metais dirbo Kauno klinikų administracijoje.
Netgi išėjusi motinystės atostogų ir augindama du sūnus Jūratė įkūrė vaikiškų lininių drabužių internetinę parduotuvę, kuria per trumpą laiką susidomėjo ne tik europiečiai, bet ir amerikiečiai bei japonai. Vėliau šią gerai įsisiūbavusią veiklą sėkmingai pardavė.
O kas toliau?
UPS kompanija jos gyvenime atsirado netikėtai. Tuo metu, kai Jūratė kaip tik buvo panirusi į savo kelio paieškas, Lietuvoje veikianti UPS partnerė – bendrovė „Skubios siuntos“, kuriai vadovavo Lietuvoje aktyvia veikla garsėjantis Vladas Lašas, ieškojo naujų darbuotojų.
Konkurse įveikusi konkurentus Jūratė tapo šios bendrovės personalo vadybininke, bet jau netrukus jai teko įgyvendinti vis daugiau su tiesiogine pareigybe nesusijusių pareigų. Atrodo, tik akimirka – ir ji tapo direktoriaus pavaduotoja, o netrukus – ir „Skubių siuntų“ vadove.
Tai buvo kupinas patirties, naujų įgūdžių, išbandymų metas, tačiau ilgainiui Jūratei ramybės nedavė mintis: „O kas toliau, ką aš dar galiu nuveikti?“
Supratusi, kad pasiektos tam tikros lubos, nusprendė dairytis kitų galimybių. Tačiau tada ją pasiekė rimtas UPS pasiūlymas, dėl kurio sąlygų ji derėjosi kone metus. Apie tokias progas kartais juokaujama, jog verta pačiam primokėti, kad į panašią kompaniją pavyktų įkelti koją.
„Aš žinojau, ką sugebu, kokios patirties įgijau ir kokią vertę galiu organizacijai sukurti.
Po daugybės pokalbių su UPS vadovybe tapo aišku, kokiai pozicijai aš galiu tikti ir kokia man yra tinkama.
Iki šiol daugeliui stambių korporacijų Rytų Europa yra provincija. Bet aš savo karjera noriu įrodyti, kad mes galime daug ką“, – sakė jau daugiau kaip pustrečių metų naujose pareigose besidarbuojanti J.Stanišauskienė.
Pirmoji stotelė – Briuselis
Pirmąja stotele po Lietuvos Jūratei tapo Briuselis. Iš pradžių jai teko rūpintis UPS bendrovės partneriais aštuoniose šalyse. Neprabėgus nė metams ji buvo paaukštinta.
„Tai rodo, jog atitikau kompanijos lūkesčius ir įrodžiau, kad galiu daugiau“, – džiugesio neslėpė kaunietė.
Dabar Jūratės būstinė yra Prahoje.
Nuolat tarp daugybės Rytų šalių keliaujanti ir verslo reikalus tvarkanti Jūratė liko ištikima Kaunui. Ten kiekvieną savaitgalį jos laukia šeima: du sūnūs – trylikametis Lukas ir aštuonmetis Nojus – bei vyras.
„Manau, kad mūsų šeimos sprendimas likti gyventi Kaune buvo teisingas. Jei šeima ir persikeltų kitur, jie būtų vieni toje šalyje, nes aš nuolat skraidau“, – svarstė Jūratė. Ir pridūrė, kad jai leidžiama dirbti ir nuotoliniu būdu.
Namuose – trys vyrai
O man vis kirbėjo klausimas, kaipgi sprendžiami buitiniai dalykai namuose, kai jos nėra. Trims vyrams tikrai reikia moteriškos pagalbos. Juk mažasis Nojus dar neturėjo nei šešerių, kai Jūratė išvyko į Briuselį.
Moteris neslėpė: pradžia nebuvo lengva, bet su šeimos palaikymu sunkumus pavyko įveikti. Didelė našta gulė ant vyro pečių. Nemažai padeda vyro tėvai.
„Prieš priimant galutinį sprendimą dėl šio darbo pirmiausia reikėjo vyro Nerijaus pritarimo. Mes puikiai supratome, kad manęs nebus namuose, kad aš kiekvieną vakarą vaikų neužmigdysiu, pasakos nepaseksiu.
Man reikėjo jo palaikymo. Esu tikra, kad tai svarbiausia kalbant apie moters karjerą. Jeigu tave palaiko šeima, tada viskas gerai. Jei to nebūtų nutikę, su jumis nesikalbėčiau“, – šypsojosi Jūratė.
Ji save stiprina lygindama – jeigu važinėtų į darbą iš Kauno į Vilnių, taip pat namo grįžtų tik apie 20–21 valandą, permiegotų, o rytą vėl labai anksti turėtų išvykti. Tai kiek ją šeima matytų?
„Taip, manęs didžiąją dalį laiko nėra Lietuvoje, tačiau aš būnu namuose kiekvieną savaitgalį ir per šventes.
Bet reikia viduje sau aiškiai tai pasakyti, nusistatyti ir su šeima aptarti.
Tai nėra lengva, bet yra ir kita medalio pusė: mūsų vaikai daug savarankiškesni“, – svarstė moteris. Problemas ir iškilusius sunkumus su vaikais ji gali aptarti ne tiktai savaitgaliais.
„Šiuolaikinės technologijos leidžia glaudžiai bendrauti. Yra elektroniniai dienynai, kurie suteikia galimybę matyti vaikų įvertinimus.
Taip pat kiekvieną vakarą galiu paskambinti ir pasikalbėti su vaikais ir vyru apie tai, kaip praėjo diena.
Na, taip, aš negaliu būti visą laiką šalia, apkabinti, bet galiu tai padaryti savaitgalį“, – kalbėjo dviejų sūnų motina ir aukšto lygio vadovė.
Tiesa, ji pripažino, kad tie savaitgaliai pabuvimui su šeima – per trumpi. Jie prabėga kaip viena akimirka.
„Vieną dieną mes stengiamės skirti kultūrai, pramogoms – kur nors išeiti, papietauti. Kitą dieną norisi pabūti su draugais, artimaisiais. Bandome viską suderinti“, – pasakojo karjerą tarptautinėje kompanijoje padariusi moteris.
Nuolatinės kelionės
Jūratė neslėpė: kuo daugiau atsakomybių turi kompanijoje, tuo sunkiau kalbėti apie griežtai apibrėžtą darbo laiką – tuomet laikas neskaičiuojamas.
„Dirbu su žmonėmis skirtingose šalyse, priimu strateginius sprendimus dėl verslo rezultatų ir politinių dalykų. Jei žmogus ateina į fabriką, įjungia konvejerį 8 valandą ryto, o 17 valandą išjungia. Aš to padaryti negaliu“, – apie kitokį nei daugelio darbo pobūdį pasakojo Jūratė.
Verslininkė į biurą užsuka nedažnai, nebent tada, kai kolegos suskrenda iš visų šalių į kas mėnesį vykstančius susirinkimus. Net ir buto nuomoti Jūratei netenka: prireikus apsigyvena viešbutyje, nes juk laukia nuolatinės kelionės.
„Jei užklystumėte į Briuselio ar Prahos biurus, dažniausiai rastumėte tik specialistus, visi vadovai yra išvykę į kitas šalis. Juk kai dirbi visame pasaulyje veikiančioje kompanijoje, turi kvėpuoti tuo oru, kuriuo kvėpuoja ten dirbantys žmonės. Turi vietoje įgyvendinti sumanymus“, – apie savo darbo specifiką kalbėjo moteris.
Kaunietė apskaičiavo, kad sudėjus skrydžius vien tik pernai ji tris kartus apskriejo aplink pasaulį.
Neretai jai tenka pasidarbuoti ir oro uoste, ir lėktuve: „Tai yra geriausias metas skaityti naujausius straipsnius, naujausias verslo knygas.“
Kartais ji pasimėgauja ir kitais literatūros žanrais.
Neseniai laisvesniu metu iš rankų nepaleido istoriko profesoriaus Yuvalio Noah Harari knygos „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ originalo kalba.
Veiklos sritis – logistika
Smalsu, koks gi požiūris į moterį vadovę didelėje kompanijoje?
„Mūsų kompanija skiria daug dėmesio skirtingų lyčių, įsitikinimų, amžiaus, rasių įtraukimui. Kuo daugiau kultūrų atstovų, tuo daugiau įnešama naujų idėjų ir daugiau pasiekiama“, – taip vidinę kompanijos filosofiją apibūdino J.Stanišauskienė.
Jūratės veiklos sritis yra logistika, o tai vis dar laikoma ne itin moteriška sritimi.
„Nelabai suprantu kodėl, bet taip yra, – stebėjosi Jūratė, tačiau pripažino, kad dažnai tenka dalyvauti susirinkimuose su regiono vadovais, kur ji yra vienintelė tarp vyrų. – Ir nesakau, kad tai yra lengva. Todėl džiaugiuosi, kad su tuo susidoroju.“
Paklausta apie režimą Jūratė nusijuokė – ji nėra kaip „Tesla“ įkūrėjas Elanas Muskas, kuris 4 valandas pamiegojęs gali vėl imtis veiklos.
„Man reikia bent 7 valandų miego. Ne visada lengva išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeninio gyvenimo ir darbo, bet daug priklauso nuo vidinių pastangų. Reikia rasti laiko ir pasportuoti, ir pailsėti“, – įsitikinusi moteris.
Randa laiko tenisui
Užsispyrimo Jūratei netrūksta. Ji stengiasi kiekvieną šeštadienio rytą pažaisti tenisą: „Tai sau pačiai duotas pažadas. Nesvarbu, kada grįžtu, dešimtą ryto aš jau būnu aikštyne. Tai vienas mano judėjimo būdų.“
Grožio procedūras, apsilankymą kirpykloje, drabužių pirkimą ji stengiasi planuoti iš anksto.
„Drabužius ir avalynę dažniausiai perku internetu. Tai darau greitai, stengiuosi sugaišti kuo mažiau laiko“, – moteriškomis paslaptimis dalijosi Jūratė.
Tačiau atostogų metas be išlygų skiriamas šeimai. Tuomet su šeima tenka spręsti dilemą – nuolat skraidanti verslininkė mieliau liktų Lietuvoje, o vaikai ir vyras nori keliauti į svečias šalis.
Silpnumo akimirkos
Ar leidžia sau ši veikli moteris pabudusi pasvajoti – kaip norėčiau šiandien nieko neveikti?
„Esminis dalykas yra daryti tai, ką mėgsti. Jei patinka tai, ką darai, tiki tuo, rytą net žadintuvo nereikia“, – tikino moteris.
Tačiau jai, kaip ir kiekvienam žmogui, pasitaiko silpnumo, nuovargio akimirkų. Tada sukirba mintis pasalūnė: „Na, kurių velnių trankausi po pasaulį? Tačiau ką nors nuveiki, išgirsti gerą žodį iš kolegų ir judi pirmyn.“
Jaučia žmonių nuotaikas
Jūratė tikino neatitrūkusi nuo Lietuvos kasdienybės: mato, kas joje vyksta, kuo žmonės skundžiasi, jų nepasitenkinimą, pastebi žmonių nuotaikas, kainas, emigraciją.
„Lietuvoje matau ir daug viltingų dalykų, daug jaunų žmonių, kurie kuria įmones ir verslus, kurie ruošiasi užkariauti pasaulį ir jiems tai pavyksta.
Manau, kad tai yra Lietuvos ateitis. Turime jiems padėti, juos mokyti, dalytis patirtimi. Matau tą gražiąją pusę, kur Lietuva gali būti stipri.
Tačiau mums vis dar labai trūksta pasitikėjimo savimi. Mes esame kuklūs. Ir aš nesu ta, kuri trykšta pasitikėjimu savimi. Bet labai svarbu nugalėti save. Baimė suklysti yra dar vienas dalykas, kuris daugelį žmonių stabdo.
Na, suklysi vieną kartą, bet kitą kartą gali pasisekti“, – svarstė moteris.
Paklausta, kuo skiriasi lietuviai nuo kitų jos sutinkamų žmonių versle, J.Stanišauskienė pabrėžė tik kultūrinius skirtumus: „Kalbant apie aukšto lygio vadovus, atmetus kultūrinius skirtumus, jie niekuo nesiskiria.“
Turi kuo pasidalinti
Jeigu taip nutiktų, kad ji pasitrauktų iš kompanijos, kur save matytų?
„Galiu būti aukšto lygio vadove bet kurioje įmonėje tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Manau, kad turiu ką duoti ir kuo pasidalinti. Kita mintis būtų steigti savo verslą. Galbūt konsultacinį. Strategija gyvenime yra reikalinga visose srityse“, – įsitikinusi moteris.
Vieno žmogaus, kurio pavyzdžiu sektų, ji neturi – mokosi iš daugelio. Tai ir yra jos stiprybė – daugelio visuma.
„Turiu savo autorius, kuriais pasitikiu, kuriuos mėgstu. Atmetu visas knygas, kurios moko, kaip tapti sėkmės lydimam ir turtingam. Aš renkuosi Malcolmą Gladwellą, kuris nagrinėja, kodėl tam tikri žmonės pasiekia daugiau nei kiti.
Jis nagrinėja įvairias sėkmės istorijas. Vyrauja mintis, kad sėkmės lydimo vadovo kelyje yra svarbi aplinka, kurioje jis gimė, gabumai ir įdėtas darbas“, – apie savo pačios patikrintas tiesas kalbėjo Jūratė.
Sėkmę atnešė darbštumas
Ji nesakė, kad gimė po laimės žvaigžde. Sėkmę jai lemia pastangos ir darbas.
„Svarbu, kokias vertybes gavau šeimoje, kokį išsilavinimą. Taip, galiu sakyti, kad esu gabi daugeliui dalykų, bet visa kita – tik darbas.
Kiek idėjai pastangų, kiek mokeisi, kiek dirbai, kiek naktų nemiegojai, kiek atsakomybės prisiėmei. Tai – kaina, kurią reikia sumokėti už sėkmę“, – pripažino jos lydima moteris.
