„Vilnius turi kelis puikius dalykus – ramybę, nedaug žmonių ir neįtikėtinai skanų spirgų padažą prie cepelinų“, – gyrė Joung Hyan Lee.
24 metų Joung Hyan Lee penkerius metus gyveno ir studijavo japonų kalbą bei kultūrą Japonijoje. Kol kartą sutiko bičiulį, kuris buvo apsilankęs Lietuvoje ir patarė Joung Hyan Lee pamėginti studijuoti Vilniuje.
„Gyvenimas taip susiklostė, kad 2016 metais atvykau į Vilnių. Studijuoju ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete (VDU), tačiau paskaitos vyksta Vilniuje. Čia ir gyvenu“, – „Sostinei“ pasakojo Joung Hyan Lee.
Jis prieš atvykdamas į Lietuvą žinojo, kad yra tokia šalis. Bet tik tiek. Kas čia vyksta – net neįsivaizdavo.
Tačiau dabar korėjietis jau kalba lietuviškai.
– Per kiek laiko pramokote lietuvių kalbos?
– Per metus. Nusipirkau internete lietuvių kalbos vadovėlį korėjiečiams.
Mokiausi. Dar teko studijuoti lietuvių kalbą Vilniuje, VDU. Dabar noriu pramokti rusų kalbos ir mokausi savarankiškai.
– Kas paskatino mokytis lietuviškai? Juk daugumai čia trumpam atvykusių užsieniečių pakanka anglų kalbos.
– Kai atvykau į Vilnių 2016 metais ir pirmą kartą lankiausi Kalvarijų turguje, nesusikalbėjau angliškai.
Norėjau nusipirkti obuolių. Manęs niekas nesuprato. Tada reikėjo pirštais rodyti, ko nori. Supratau, kad laikas mokytis lietuviškai. O kodėl ne? Man labai patinka mokytis užsienio kalbų.
Dabar, kai užsuku į turgų, prekeiviai sako, kad gerai kalbu lietuviškai.
– Netrukus jūsų gimtojoje Pietų Korėjoje prasidės žiemos olimpinės žaidynės. Negaila, kad tuo metu nebūsite savo šalyje?
– Ne, man visai negaila. Nuvykti ir stebėti gyvai olimpiadą yra brangu.
Aš neturiu tiek pinigų. Juolab Lietuvoje apskritai daug pigiau negu Korėjoje.
O šiaip jau mėgstu ir futbolą, ir krepšinį, ir slidinėjimą.
– Ar Lietuvoje jau apsipratote?
– Taip, man čia patinka. Jeigu man nepatiktų Lietuvoje, čia negyvenčiau. Jei nepatiktų kraštas, jau seniai būčiau išvykęs.
Lietuvoje jaučiuosi palyginti patogiai. Kita vertus, tai nauja patirtis, kodėl nepasimokyti ir nepagyventi Vilniuje?
Lengvai priprantu prie naujos aplinkos. Man patiko ir Japonijoje. Patiko patys japonai, todėl kelerius metus gyvenau Japonijoje. Jei žmogus nori, jis gali viską, tik reikia labai norėti.
– Jūs užaugote Korėjos mieste Pusane. Tai – didelis uostamiestis. Ar smarkiai skiriasi Vilnius nuo jūsų gimtojo Pusano?
– Maistas skiriasi. Kultūra skiriasi. Pačiame Pusane yra 4 milijonai gyventojų. Tai siaubas, nes tave supa labai daug žmonių. Išeini į gatvę ir visur žmonės.
Vilnius mažesnis, daugiau vietos, mažiau gyventojų, jie išsibarstę. Pavyzdžiui, kai nuvykstu į Pusano centrą, neįmanoma pajudėti, nes žmonių pilna visur, ypač penktadienio vakarais. Nėra kur atsisėsti ar prisėsti.
Kavinės pilnos. Net autobusai pilni ir metro negali važiuoti, nes ten prikimšta keleivių.
Čia, Vilniuje, gerokai patogiau, nėra tiek žmonių. Man nepatinka minios žmonių.
– Ko pasiilgstate jums svetimame krašte?
– Šeimos, namiškių ir korėjietiškos kultūros. O šiaip jaučiuosi lyg namuose. Kai išvykstu į kelionę, pavyzdžiui, į Latviją ar Estiją, džiaugiuosi, kad galiu čia grįžti, kur viskas yra sava ir suprantama.
Taip pat pasiilgstu korėjietiškos sistemos, kur viskas vyksta greitai. Kai nueini į ligoninę, tave priima tą pačią dieną – laukti mėnesį nereikia. Telieka susimokėti apie 4 eurus.
O Lietuvoje eilės. Europos kultūra lėta ir viskas lėtai vyksta. Korėjoje viskas vyksta greitai.
Pavyzdžiui, ten galiu gauti kredito kortelę per 20 minučių, nors kai kurie korėjiečiai skundžiasi, kad 20 minučių yra per ilgai.
Lietuvoje „DnB“ banke laukiau 2 savaites, kol man išduos lietuvišką kredito kortelę – tai šioks toks kultūrinis šokas.
Tačiau man patinka lėtas gyvenimo būdas, kur nėra streso ir vyrauja ramybė.
Aš patenkintas gyvenimo sparta Lietuvoje.
– Žmonės Korėjoje ir greitai dirba, ir greitai valgo?
– Taip. Teko dirbti kavinėje Korėjoje, tai reikėjo suktis labai dideliu greičiu.
Žmogus užsisakė maisto ir, kai per 5 minutes jo neatnešiau, prasidėjo skundai. Buvo daug žmonių, nespėjau lakstyti.
Po dešimties minučių tas žmogus supyko ir išėjo nesulaukęs maisto. Korėjoje laukti maisto 10 minučių yra gerokai per ilgai.
Panašiai ir dėl interneto. Jis turi veikti greitai ir tuoj pat, kai įsijungi kompiuterį.
Korėjiečiai nemėgsta laukti net porą sekundžių.
– Vilniuje jau turite mėgstamų vietų?
– Man patinka Pilies gatvė, jos grindinys. Primena viduramžius, dvelkia senove. Taip pat patinka Vilniaus gatvė centre ir Vinco Kudirkos aikštė, kuri jau tapo susitikimų vieta.
– O kaip dėl lietuviškos virtuvės?
– Patinka ir cepelinai, ir kugelis, ir bulviniai blynai. Cepelinai būtinai turi būti su spirgučiais ir grietine. Man labai patinka spirgučių padažas.
Galėčiau pabučiuoti tą žmogų, kuris skaniai paruošia spirgučių padažą. Korėjoje mes nevalgome grietinės.
Man taip pat teko ragauti kiaulės ausies – kažkas labai keista, bet man patiko. Neturime Korėjoje tokio patiekalo.
– Ar namuose mėgstate ruošti maistą?
– Taip, mėgstu pasisukinėti prie puodų ir gaminu įvairius korėjietiškus patiekalus. Kimči (kimchi), blynus kimči čonus (kimchi jeon), korėjietišką vištieną ir jautieną pulkogį (bulgogi), kuris patinka mano draugams. Jie šį patiekalą giria.
Namuose valgau pagaliukais. Visų reikiamų maisto produktų galiu rasti čia, Vilniuje.
Yra prie Vilniaus oro uosto vieta, kur galiu gauti korėjietiškų sojų ir kitų prekių iš tėvynės.
– Laisvalaikiu jūs uždarbiaujate teikdamas „Uber“ paslaugas. Nesunku?
– Ne. Tai yra papildomas pinigų šaltinis, nors neturiu daug laiko. Dirbu savaitgaliais.
Internete pasiteiravau, ar galiu dirbti „Uber“ vairuotoju. Jų atstovė patikino, kad galiu.
Nuėjus į raštinę, atstovė nustebo, kad aš užsienietis. Liepė pasitikrinti sveikatą ir akis.
Maždaug per kokį mėnesį gavau atitinkamą leidimą. Aš pastebėjau, kad lietuviai vairuotojai labai mandagūs.
– Ką veiksite baigęs mokslus Lietuvoje?
– Norėčiau įkurti maisto prekių ir gaminių parduotuvę. Gal tai būtų susiję su kokiu nors korėjietišku restoranu ar kavine.
Norėtųsi atidaryti savo korėjietišką restoraną. Jeigu mano verslas seksis, liksiu Lietuvoje.
Jeigu ne, pratęsiu studijas gal Lenkijoje, Danijoje, o gal Vokietijoje. Apie pastarąją šalį vis dažniau pagalvoju.
Korėjoje turime posakį, kad kai tigras nugaišta, jis palieka savo kailį. Kai žmogus miršta, jis palieka savo vardą. Noriu ir aš palikti savo pėdsaką Žemėje.
