Namų statyti grįžo iš Norvegijos, bet yra priežasčių niršti

Kone per dvi dešimtis darbo Norvegijoje metų jis sukaupė solidžios statybų patirties. Todėl gali palyginti, kaip ten ir čia tvarkomi statyboms būtini dokumentai ir kokios dirbtinės kliūtys šiam verslui kuriamos Lietuvoje.

Prieš emigraciją, apie 2000-uosius, G.Vedrickas padarė rimtą apšilimą. Vienas jo pirmųjų statinių buvo poilsio namai Šventojoje, kurie iškilo vietoj nugriautos „Vilniaus degtinės“ poilsio bazės. Po to būta ir poilsio namų Druskininkuose.

„Įrodžiau, kad moku dirbti. Bet man reikėjo iššūkių“, – pratarė vyras.

Į Norvegiją jis išvyko vienas, nešinas norvegų-lietuvių kalbų žodynėliu. Dirbo, mokėsi statybos technologijų, laikė egzaminus, pats sukūrė stiprias – lietuvišką ir norvegišką įmones, kurioms ilgainiui buvo patikėta statyti ne tik individualius, bet ir daugiabučius namus.

O po kelerių metų Norvegijos vakaruose – greta Atlanto kelio esančioje Moldėje, kartu apsigyveno ir šeima: žmona Diana bei sūnus. Ten gimė ir antrasis vaikas – dukra.

„Visi kartu Norvegijoje buvome nugyvenę kokius šešerius metus, kai Diana netikėtai pareiškė, kad štai, rugpjūtį, mes visam laikui grįšime į Lietuvą.

„Baik sapalioti“, – tokia buvo mano reakcija. Juk ten buvo mūsų namai, mūsų draugai, sūnus ten ėjo į mokyklą. Bet... Žmona – ekonomistė, ji yra baigusi universitetą. O Norvegijoje turėjo dirbti valytoja“, – kalbėjo G.Vedrickas.

Tačiau ne psichologinė našta, bet vaikai buvo svarbiausias motyvas, paskatinęs Vedrickus viską pakeisti – jie norėjo juos išauginti lietuviais. Taigi 2013-aisiais, kai berniukas turėjo eiti į trečiąją klasę, šeima paliko Moldę ir sugrįžo į Uteną.

Bet prieš tai Gytis žmonai iškėlę nepaprastą sąlygą.

„Sutarėme su Diana, kad Lietuvoje susilauksime trečio vaiko. Taip ir nutiko“, – nusišypsojo.

Tiesa, šeimai grįžus į Lietuvą, jo ryšiai su Norvegija nenutrūko. Vyriškis dar trejus metus vykdavo į šiaurę organizuoti statybos darbų.

„Lietuvoje nėra finansinio stabilumo. Vyrai, paragavę „geresnių“ pinigų, neištveria namuose. Būdavo, padirbu tris keturis mėnesius, grįžtu, pabūnu namuose vieną kitą savaitę, ir viskas juose ima erzinti. Taip nutinka visiems, todėl vėl ir vėl traukiama atgal“, – apie tai, kad emigraciją didina artimųjų trintį, užsiminė uteniškis.

„Pakėlusį sparnus namo, į Uteną, draugai mane stabdė sakydami, kad nė nenumanau, kur grįžtu, – užsiminė G.Vedrickas. – Pavyzdžiui, Lietuvoje su statytojais labai dažnai vėluojama atsiskaityti, jie savo ruožtu vėluoja sumokėti tiekėjams. Norvegijoje tai nebūtų suprantama.

Tačiau be šitų sunkumų yra daug bjauresnių. Tai – nesibaigiančios biurokratinės kliūtys ir nesveika konkurencija“.

Viena, mažosios statybos įmonės regionuose negauna savivaldybės užsakymų. Nebūna jų nei daugiabučiams renovuoti, nei, tarkim, laiptinėms mokyklose perdažyti. Nes konkursuose jas visada lenkia didžiosios įmonės.

„Skandinavijoje užsitarnavome gerą vardą, Moldės savivaldybėje gaudavome „valdiškų“ užsakymų – įrengdavome pabėgėliams butus. Bet Utenoje visus projektus kuruoja kelios didžiosios įmonės. Mano įmonėje dirbame keturiese, negalime su jais konkuruoti“, – kalbėjo G.Vedrickas.

Antra, privačiuose užsakymuose, kur statytojų prireikia buto ar namo remontui, mažas įmones lenkia „patentininkai“, dirbantys pagal verslo liudijimą.

„Jie už darbą ima kone tiek pat, kiek ir mes, bet nemoka nei pelno, nei kitų mokesčių, kuriuos tenka nešti įmonėms. Ir apskritai, ar jie sumoka nors pajamų mokesčius? Juk dažniausiai „patentininkai“ prašo atlygio tik grynaisiais.

Skandinavijoje nėra verslo liudijimų. Jei nori žmogus dirbti pats sau, jis įsteigia individualią įmonę ar bendrovę ir moka mokesčius. Ten nėra šešėlio“, – kalbėjo G.Vedrickas.

„Dirbame taip, kaip esame išmokę Skandinavijoje – statome karkasinius namus. Pavyzdžiui, pamatus klojame norvegiškus. Jie gręžtiniai, bet iš karto klojinius apšiltiname iš lauko ir vidaus, o išorę padengiame net 30 metų garantiją turinčia apdailos plokšte“, – paaiškino.

Statybų aikštelėse statybininkai net ir per lietų neklampoja po purvynus. Jos yra parengiamos pirmiausia – nudrenuojamos, išžvyruojamos. Sutvarkius pamatus, nuogrinda išklojama trinkelėmis, o tada statomas ir pats karkasas.

Pasak Gyčio, jis pats išmano visus statybos darbus. Ir pats kartu su meistrais dirba: „Man patinka. Nesvarbu, koks oras, statybos nestoja. Tereikia geros aprangos. Pats ir už traktoriaus vairo sėdu, ir betoną lieju, ir trinkeles kloju. Darbuotojai daug geriau jaučiasi, kai viršininkas vargsta kartu su jais“.

Tačiau už statybų aikštelės ribų viskas pasikeičia. Ten, kur prasideda dokumentų tvarkymas, skandinaviška tvarka baigiasi.

„Karkasiniam namui pastatyti pakanka keturių mėnesių. Bet statybas smarkiai užvilkina dokumentų derinimas.

Pavyzdžiui, norint rengti projektą, reikia prisijungimo sąlygų, pavyzdžiui, prie vandentiekio ar elektros tinklų. „Šitų?“ – klausia moteris vienoje įstaigoje, parodydama tą dokumentą kompiuteryje. Ir, užuot atspausdinusi jį iš karto ir pasirašiusi, liepia ateiti po 10 darbo dienų. Man tai – prarastas laikas.

Elektros įvedimas taip pat yra labai keblus. Projektai stoja, nes ESO padalinys Utenoje panaikintas, o nukakęs į Panevėžį gavau pylos, kad netvarkau dokumentų internetu“, – ne itin patrauklia bendravimo su valstybės įmonėmis patirtimi dalinosi statytojas.

Ir pridūrė: „Neduodu kyšių. Niekam. Ir pats jų niekada jų neimu ir neimsiu. Norime dirbti, bet negalime. Nes būtent biurokratinės kliūtys sustabdė kvartalo statybas. Architektai savo darbą padarė, bet projekto derinimas vis dar įstrigęs“.

G.Vedrickas yra įsteigęs tris įmones – statybų bendroves “Statybų tinklas“ bei „Karkasnamis“, maitinimo įstaigą „Sporto baras“. Žmona Diana turi savo bendrovę, kuri tvarko buhalterinę apskaitą. Dar vienos – statybų įmonės Norvegijoje – veiklą šeima laikinai sustabdė.

„Statybų tinklas“ yra vienas pagrindinių Utenos krepšinio komandos „Juventus“ rėmėjų. Ne kam kitam, bet būtent krepšinio aistruoliams yra įrengtas ir „Sporto baras“ – vieta, kurioje stebimos krepšinio varžybų transliacijos. Ką tik jis buvo atnaujintas. 

„Esame sportininkų rėmėjai – paramos mums nereikia. Esame jau daugiavaikė šeima – pildžiau dokumentus manydamas, kad ta suteiks galimybę vaikus išleisti į arčiau namų esančią mokyklą. Bet buvau šokiruotas. Nes rezultatas buvo – 2,5 euro nuolaida už buitines atliekas“, – kartėlio neslėpė pašnekovas.

Būtent galimybė nesunkiai pasiekti mokyklą bei vaikų darželį yra tas „masalas“, kuris rūpi apie grįžimą namo svarstantiems emigrantams. Kaip ir tai, kad švietimo sistema būtų pasirengusi integruoti užsienyje užaugusius ir mokslo jau paragavusius vaikus.

„Burbulas, – paklaustas apie gerą lietuvių uždarbį Norvegijoje, pratarė G.Vedrickas. – Niekas iš dirbančių žuvies fabrikuose namų neprisiperka. Minimali alga ten, konvertavus Norvegijos kronas, siekia 2300-2400 eurų, o išlaidos – didelės, pavyzdžiui, mažo buto nuoma kainuoja per 1000 eurų – jei tik jis nėra įrengtas rūsyje. Vieta vaikų darželyje tai pat nepaprastai brangi.

Taip, žmonės ten gyvena oriau, nes prireikus gauna pagalbos. Prireiks – bankas atidės paskolos mokėjimą, reikės – mokesčių inspekcija išsklaidys mokesčius. Tai – socialinis rūpestis, kurio nesikrato valstybė. Tačiau lietuviai ten kiek tik įmanoma taupo, ir gydytis traukia į Lietuvą“.

Anot pašnekovo, emigracija nėra panacėja. Jei statybininkams būtų mokamas geras atlyginimas, jie niekada neišvažiuotų iš Lietuvos ir nepereitų dirbti pas konkurentus.

„Labai svarbu yra ir geros darbo bei poilsio sąlygos. Statybvietėse Utenoje turime vagonėlį poilsiui, jis – šildomas, jame yra ir mikrobangų krosnelė maistui pasišildyti“, – paaiškino Gytis.

O kokia yra vidutinė alga jo statybos įmonėse Lietuvoje? „Apie 700-800 eurų po mokesčių. Nes dar turime planų investicijoms, noriu pasistatyti lentpjūvę. Ir dirbo sąlygos joje būtų geros, ir statybų savikaina sumažėtų. Visa bėda, kad visi esame pavargę laukti, kol valdininkai pradės dirbti taip, kaip žmonės versle“, – pratarė.

65 tūkst. eurų. Štai kiek šiuo metu Utenoje kainuoja geras trijų kambarių butas. O karkasinis namas?

„Jo kainai įtakos turi daugybė veiksnių, – patikino G.Vedrickas. – Esu padaręs eksperimentą – reikėjo patikrinti Utenos rinką. Pirmąjį namą statėme laukuose nežinodami, ar atsiras pirkėjų. Jį prieš pusantrų metų pardavėme pigiau nei savikaina – 160 kv. m pastatas su jame esančiu garažu kainavo 78 tūkst. eurų.

Tada nupirkome žemės, iškasėme tvenkinius, iškėlėme tris namus po 130 kv. metrų ploto. Ir jau pardavėme brangėliau – 80 tūkst. eurų už namą įrengtą taip, kad žmonėms teliko grindis susidėti“.