Ar diena, ar naktis, alytiškis visada pasiruošęs sėsti prie automobilio vairo ir žmogų nuvežti ten, kur jis pageidauja. O jei nuvežto keleivio reikia palaukti ir parvežti atgal, jaunas vyras jam dar ir geranoriškai pagelbėja: palydi į įstaigą, pataria, kaip rasti reikiamą vietą, nuneša daiktus.
Asmeniniu vairuotoju dirbantis alytiškis prisipažįsta: tokiame darbe įspūdžių netrūksta.
Verslo idėja kilo po emigracijos
Apie galimybę teikti asmeninio vairuotojo paslaugas 33 metų L. Miliauskas pradėjo galvoti sugrįžęs iš užsienio. Anglijoje kartu su drauge jis praleido aštuonerius metus. Tačiau jie visada žinojo, kad svetimoje šalyje gyventi nepasiliks. Tikslas buvo užsidirbti ir sugrįžti namo.
„Gyventi galima visur, bet ateina laikas atsakyti sau į klausimą, ko iš tikrųjų nori. Aš norėjau būti ten, kur yra mano artimieji, draugai. Be to, atėjo laikas galvoti apie šeimą, sėslesnį gyvenimą. Alytus – puikus miestas augti vaikams. Nežinau, kaip bus ateityje, bet dabar džiaugiuosi, kad esu savame mieste“, - kalbėjo L. Miliauskas.
2015 metais sugrįžęs į Alytų, jis nepuolė iškart ieškoti darbų. Norėjo pailsėti, pristabdyti gyvenimo tempą. Tačiau ilgai sėdėti sudėjęs rankų Linas negalėjo ir pradėjo galvoti, kuo užsiimti.
Alytiškis norėjo dirbti tai, kas patiktų, nebūtų tik prievolė. Kadangi L. Miliauskui visada patiko vairuoti, o ir patirties šioje srityje buvo sukaupęs nemažai, vyras nusprendė teikti asmeninio vairuotojo paslaugas. Alytuje tai vis dar skamba šiek tiek neįprastai.
„Žmonėms dažnai prireikia, kad juos kas nors nuvežtų į oro uostą ar po skrydžio iš jo pasiimtų. Tenka prašyti artimųjų pagalbos, bet nesinori jų trukdyti. Galima kviestis ir taksi. Tačiau tokiu atveju ir jie, greičiausiai, sudvejotų. Juk jei iš Alytaus nuvažiuos į Vilnių, o ten niekas nelauks? Tokiu atveju esame pripratę ieškoti kitų išeičių. Pagalvojau, kad ši niša bent jau Alytuje nėra pilnai išnaudota ir kad galėčiau žmonėms padėti“ - pasakojo L. Miliauskas.
Kaip darė, taip padarė. Dabar alytiškis neapsiriboja vien pavežimais į oro uostus. Tenka ir į kaimo sodybas žmones nuvežti, ir pavėžėti juos artimųjų kapus aplankyti. Klientai prašo ir į ligonines juos pristatyti, ir vaikus į į būrelius nuvežti ar po pamokų paimti.
Prašymai – patys įvairiausi. L. Miliauskas neapsiriboja vien Alytumi, tenka važiuoti į pačias įvairiausias vietas ir sulaukti ne tik alytiškių skambučių.
„Vairavimo patirties turiu užtektinai. Ir Lietuvoje, ir užsienyje yra tekę dirbti vairuotoju, vežioti krovinius, nuvažiuoti daugybę kilometrų. Tad ir sugrįžęs namo nenorėjau nuo to nutolti“, - teigė L. Miliauskas.
Ne tik vairuotojas, bet ir pagalbininkas
Nuvežus klientą į jam reikiamą vietą, Linui neretai tenka jo palaukti. Tuomet alytiškis stengiasi, kad laikas nepraeitų veltui ir geranoriškai pasiūlo žmogui padėti.
L. Miliauskas neretai Kaune ar Vilniuje palydi senjorus pas medikus, padeda jiems susiorientuoti, surasti reikiamą kabinetą. Alytiškis neatsisako ir daiktus, lagaminus padėti nusinešti.
„Būna ir taip, kad naktį važiuoju į oro uostą pasiimti žmogaus, o jis prašo prieš atvykstant užsukti į parduotuvę ir nupirkti jam reikalingų prekių. Man nesunku. Kuo galiu, tuo pagelbėju. Ypač tada, kai reikia laukti. Juk per tą laiką galima nuveikti ir kažką naudingo: padedi kitam ir kartu pats prasiblaškai“, - sakė alytiškis.
Žmonės atveria širdis
Keleiviai neretai linkę ne tik priimti siūlomą pagalbą, bet ir išsipasakoti, pasidalinti savo emocijomis. Įprastai kelionės būna ilgos – iš vieno miesto į kitą, tad pokalbiai užsimezga.
L. Miliauskas iš karto supranta: keleivis nori kalbėtis ar ne. Vieni linkę važiuoti tyliai, susimąstę. Tačiau didžioji dalis kalbėtis mėgsta. O jei dar didesnė kompanija – įspūdžiai, istorijos liejasi per kraštus.
Žmonės dalinasi ne tik džiaugsmais, bet ir rūpesčiais. Kai kurie papasakoja ir liūdnų, slegiančių dalykų.
„Būna, kad net į vairavimą susikoncentruoti sunku, kai išgirsti, kad žmogui yra labai sunku. Visi mes skirtingi ir kiekvienas turime skirtingas patirtis. Visada norisi žmogų išklausyti, patarti, jei tik jis nori kalbėti. Tokiame darbe negali tik tylėti, atsiranda tam tikras ryšys. Ir kitą kartą sutikęs tą patį žmogų jau tiek daug gali apie jį pasakyti“, - apie kasdienybę darbe pasakojo L. Miliauskas.
Keleivio prašymas: leisk vairuoti man
Dirbant nutinka ir labai netikėtų dalykų, kurie alytiškį gerokai nustebina.
Keleivių saugumu kelyje besirūpinančiam alytiškiui įsiminė viena istorija, kada teko išgirsti netikėtą kartu vykusio vyriškio pasiūlymą.
Tąkart L. Miliauskas vežė keleivį į oro uostą. Tačiau net nespėjus išvažiuoti iš Alytaus, vyras paprašė sustoti stotelėje. Linas pagalvojo, kad galbūt vyriškis nori kažką pasiimti iš bagažinės, tačiau šis niekur nelipo.
„Paklausiau, kas nutiko. O jis man sako: gal leiskite vairuoti man, nes jei taip važiuosime, nesuspėsime. Žinoma, toliau vis tiek vairavau aš. Tačiau tai man buvo kaip užuomina, kad reikia greičiau važiuoti“, - pasakojo alytiškis.
Tačiau tokia rizika alytiškiui nepriimtina. Nesinori mokėti baudų, prarasti vairuotojo pažymėjimo ir tuo labiau sukelti pavojų keleiviams.
„Jaučiu milžinišką atsakomybę, juk vežu ne krovinį. Ir man visada svarbiausia, kad tikslą pasiektumėme laimingi, sveiki. Pats vairuodamas visuomet apgalvoju kelis žingsnius į priekį, tačiau už kitą eismo dalyvį juk negali garantuoti. Laimei, iki šiol viskas sekasi gerai“, - pasakojo L. Miliauskas.
Kad nereiktų skubėti, alytiškis nelinkęs išvažiuoti paskutinę minutę. Bet pasitaiko atvejų, kai žmonės laiko „atsargų“ visai nepasilieka ir, pavyzdžiui, į oro uostą būna atvežti likus visai nedaug laiko iki skrydžio.
„Tokios situacijos, be abejonės, sukelia šiek tiek streso. Norisi spėti laiku. Ir netgi jeigu automobilio padangą prireiktų keisti, laiko jau nebūtų. Kur kas geriau, kai per galvą verstis nereikia“, - sakė alytiškis.
Dirbo gelbėtoju, o tapo vairuotoju
Šiandien savo darbu besidžiaugiantis alytiškis anksčiau net nepagalvojo, kad jo gyvenimas pasisuks būtent tokia linkme. L. Miliauskas Alytaus kolegijoje studijavo įmonių ir įstaigų administravimą, o tai su vairavimu neturi nieko bendro.
Pirmasis darbas dar studijų metu taip pat buvo visai kitoks – Linas dirbo gelbėtoju prie Mažosios Dailidės ežerėlio.
Tačiau baigęs mokslus jis įsidarbino būtent ekspeditoriumi vairuotoju. O vairavimas tapo ne tik darbu, bet ir pomėgiu.
Daugiau skaitykite alytusplius.lt
