Suka majonezą, o štai ką daro su konkurentų gaminiais

Tačiau viskas yra daug sudėtingiau, nei gali atrodyti.

„Būna, kad idėjos gimsta labai gretai, tad naują produktą pavyksta sukurti vos per mėnesį. Bet kartais tam sugaištama ir pusė metų“, – pratarė „Daumantai LT“ technologo padėjėja Sigita Naujokaitytė.

Tačiau iš užsienio pargabenti konkurentų gaminiai laboratorijoje atsiduria ne tam, kad, išnarsčius jų sudėtį, būtų galima nukopijuoti konkurentų sukurtą receptūrą.

„Mes tiesiog vertiname skonio savybes – degustuojame. Nes patys gauname užsakymų iš užsienio atkartoti kokį nors nurodyto gaminio skonį.

Eksportuojame apie 20 proc. majonezo, o juk yra tokių jo rūšių, kurių skonis lietuviams visiškai nepriimtinas, pavyzdžiui, tai, ką užsako suomiai, mūsų šalyje nepavyktų parduoti“, – patikino bendrovės atstovė Jorūnė Liutkienė.

Kita vertus, net neabejojama tuo, kad ir pačių „Daumantų“ naujienas, pavyzdžiui, „Sūrio“ ar „Baravykų“ majonezinius padažus pirmieji parduotuvėse pernai nusipirko ne kas kitas, bet būtent konkurentai.

„Visi, kurie ką tik nors gamina, visada stebi, ką veikia konkurentai. Ir tai vyksta nuolat, dažniausiai – be piktos valios.

Dukart per metus važiuojame į tarptautines maisto parodas arba muges. Visi, kur bekeliautume, parsivežame radę ką nors įdomaus, ar tai būtų JAV, ar Kinija. Daug padažų ar pagardų atveža ir verslo partneriai“, – kalbėjo J.Liutkienė.

„Mėgstu kepsnius kepti“, – įsiterpė įmonės vadovas Robertas Neimontas. Štai todėl ir būna dienų, kai jis pats paleidžia kūrybos smagratį pareiškęs, kad žūtbūt reikia naujo gaminio – naujo produkto. Kokio? Padažo? Pagardo? Ir visi sraigteliai ima suktis: kuriamas receptas, užsakoma tara, gaminamos etiketės.

„Kūryba – labai geras tai jausmas, – patikino J.Liutkienė. – Užtat ir savo gaminius be vargo atpažįstame ir maitinimo įstaigose, ir renginiuose. „Tikrai mūsų“, – susižvalgome, kai patiekiamas maistas“.

Lietuvoje pagardų vartojimo tendencijos jau yra nusistovėjusios. Lyg ir savaime suprantama, kad majonezas – tai šaltojo sezono prekė, o pomidorų padažas bei kečupas – tai jau šiltųjų metų laikų gaminiai.

Tačiau vartotojai vaikosi mitybos madas, o pasičiupę primeta jas gamintojams. Kartais – net šiek tiek stulbinančias.

„Šiuo metu valgytojams labiausiai patinka riebus, tvirtas majonezas. Laikai, kai jiems reikėjo liesų gaminių, jau praėjo.

Majonezas apskritai yra riebus, nes yra gaminamas iš aliejaus ir kiaušinių, ir tik papildomai įdedama šiek tiek garstyčių bei druskos“, – užsiminė R.Neimontas.

Vartotojai primetė ir ekologiškumo madą, o „Daumantai“ vis dar yra vieninteliai iš pagardų gamintojų Baltijos šalyse, turintys ekologiško majonezo sertifikatą.

Bet juk toks gaminys – neskanus, nes į jį nevalia dėti jokių skonį gerinančių priedų?

Šis klausimas R.Neimontą privertė giliai įkvėpti. Neskanus? Bet ar galima taip teigti, jo nė neparagavus?

Ekologiškas gaminys pirmiausia reiškia tai, kad visos žaliavos, kokios tik panaudotos, yra sertifikuotos.

„Lietuviai turi ekologiškų žaliavų, pavyzdžiui, ekologiško rapsų aliejaus ar čiobrelių žolės, bet kiekis, kuris siūlomas, labai nedidelis. Todėl visa tai tenka importuoti.

Ypač svarbi yra aliejaus kokybė. Užtenka menkiausio skonio nukrypimo nuo standarto, ir jau tenka jį grąžinti tiekėjams. Tokį šviežią aliejų gavę parduotuvėje pirkėjai apsidžiaugtų, o mus jis dėl greito oksidacijos proceso – nebetinkamas“, – aiškino R.Neimontas.

Kėdainiškiai majonezą gamina tik iš rapsų aliejaus ir dar aiškina, kad toks jis – pats tinkamiausias. Tuo tarpu latviai atkakliai majonezą suka iš saulėgrąžų aliejaus, nes toks jiems – ypač skanus, nors lietuviai jo paragavę ir raukosi.

Ir tarą šiam gaminiui kaimynai naudoja kitokią – ne indelius, bet plastikinius maišelius: nukerpa kampuką, ir „piešia“ ant salotų majonezo piešinius.

Dar vienos lentynos, prigrūstas įvairių rūšių gaminių, yra ir greta gamybos cecho. Jose sukraunama viskas, kas tik išgabenama iš sandėlių į parduotuves. Ir laikoma tol, kol vienos ar kitos serijos gaminiai yra visiškai išparduodami.

Kadangi nuo incidentų niekas nėra apsaugotas, taip saugoma galimybė apsiginti. Pavyzdžiui, būta pernai atvejo su kiaušiniais, užterštais sveikatai pavojingu fipronilu. Rugpjūtį jų buvo rasta 15-oje ES šalių, todėl ir Lietuvoje buvo tikrinama, ar tik jie nepateko ir į mūsų šalies maisto produktų gamybos įmones.

„Pasaulinis maisto saugos standarto (BRC) sertifikatas yra tarsi atsakymas į visus klausimus. Pavyzdžiui, jei gautume signalą dėl kurio nors mūsų gaminio kokybės iš Didžiosios Britanijos, tą pačią akimirką galime pagal serijos numerį pasikelti gaminį ir pažiūrėti visą su juo susijusią informaciją“, – aiškino J.Liutkienė.

O ir vėliau tie „atsarginiai“ gaminiai yra tiriami įmonės laboratorijoje testuojant, kaip laikas daro jiems poveikį ir tada, kai galiojimo terminas esti pasibaigęs.

Tradicinis pomidorų padažas su pomidorų gabaliukais, kurį „Daumantai LT“ (anuomet – bendrovė „Vesiga“) pradėjo gaminti 2000-aisiais, iki šiol išliko populiariausia prekė.

„Manėme, kad pagaminime 10 tonų to padažo ir žiūrėsime, ar pavyks tiek parduoti. Viską žmonės išgraibstė.

Netrukus pasistatėme normalų gamybos cechą, ir per mėnesį to padažo jau pardavėme 100 tonų. Tad netrukus teko sukti galvą, ar dar plėsti cechą, ar geriau jau investuoti į našesnius įrengimus. Pasirinkome antrą variantą“, – prisiminė R.Neimontas – vienas iš trijų bendrovės kūrėjų.

Ir ką gi, dabar įmonės gamybos apimtys liudija, kad pagal darbo našumą „Daumantai“ lygiuojasi į Vakarų Europos vidutinio dydžio įmones.

„Yra fabrikų užsienyje, kurių dydis – kaip mūsų, bet jie gamina tik dviejų rūšių pagardus. O mūsų nedidelė įmonė maišo kone 100 pavadinimų gaminius“, – užsiminė J.Liutkienė.

O ar būna provokacijų? Žmonėms juk „patinka“, kai kas nors randa gaminyje, tarkim, „tarakoną“?

„Būna, – suskubo pratarti R.Neimomntas. – Bet paprastai su žmogumi nesiginčijame, neaiškiname, kad jis pats „visko prisigalvojo“. Tiesiog imame ir pakeičiame neįtikusį indelį kitais produktais. Jei jau pomidorų padažas supelijo, negi aiškinsi žmogui, kad visa tai – dėl to, kad šaldytuve atidarytas indelis užsibuvo kokį mėnesį“.