Toli nuo Egipto, iš kur yra kilęs, žmonos gimtinėje Lietuvoje gyvenimą nusprendęs kurti buvęs finansų specialistas A. Mouradas šiandien džiaugiasi mylimu darbu, kuria ateities planus ir vysto dar visai neseniai įkurtą verslą.
– Kada pirmą kartą atvykote į Lietuvą?
– Pirmąjį kartą į Lietuvą atvykau 2009 metais susipažinti su savo žmonos šeima. Lietuva paliko išties gerą pirmąjį įspūdį. Prieš susipažįstant su žmona, apie šią šalį, tiesa sakant, nedaug ir žinojau. Nuo tada beveik kiekvienais metais atvykdavome į Lietuvą atostogoms. Nemažai apkeliavome pasaulio, pagyventi teko keturiose labai skirtingose šalyse. Galiausiai, nusprendėme šaknis įleisti čia.
– Kaip kilo idėja pradėti kurti savo verslą?
– Jau pirmąjį kartą atostogaujant Lietuvoje pastebėjau šen bei ten stovinčius kioskelius su užrašu „kebabai“. Dar tada juokaudamas pasakiau šeimai, kad vieną dieną Lietuvoje atidarysiu kebabinę. Galiausiai taip ir nutiko. Kai kuriems žmonėms darbas nėra tik pinigai ir tai, kas su jais susiję. Man visuomet reikėjo kažko daugiau, tam tikros veiklos, savirealizacijos. Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad dirbu savo tikrai mylimą darbą. Man patinka tai, ką aš darau, nuo A iki Z.
– Kuo jūs dirbote anksčiau?
– Turiu finansininko išsilavinimą, užsienyje dirbau universitete. Ten ir susipažinau su savo žmona. Tiek dirbant užsienyje pagal specialybę, tiek ir verčiantis dabartine veikla čia, Lietuvoje, mano pagrindinis kertinis ramstis – mano mylima moteris. Skaičiuojame vienuoliktus santuokos metus. Ji – lietuvė. Todėl Lietuvoje gyvenu neatsitiktinai, tiesa, dar tik metus. Per šitą trumpą laiką daug sužinojome apie biurokratiją bei visus su verslu susijusius niuansus.
– Turite finansininko išsilavinimą, tačiau dabar esate virtuvės šefas. Kaip išmokote gaminti?
– Susirasti darbą pagal specialybę Lietuvoje buvo sunku. Bet kokiu atveju, norint dirbti kokioje nors įmonėje čia labai svarbu mokėti vietos kalbą. Buvau keliuose darbo pokalbiuose, tačiau mano išsilavinimas ir užsienyje įgytas universiteto diplomas naudos neatnešė. Privalu patirties turėti čia, Lietuvoje. Dažniausiai pasirenkami kandidatai buvo puikiai mokantys lietuvių kalbą, deja, aš tuo pasigirti negalėjau. Taip pat jie buvo ir jaunesni už mane, darbdaviams imponuoja ir kandidatų amžius. Todėl galiausiai, apsvarstęs visas galimybes, nusprendžiau kurti verslą. Čia teko prisiminti savo sugebėjimus. Maistą gaminu nuo paauglystės, man tai niekada nebuvo svetima. Didžioji dalis mano receptų yra iš Egipto, visa tai man puikiai pažįstama.
– Į savo meniu jūs įtraukėte ne tik lietuviams jau gerai pažįstamų kebabų, bet ir vegetariškai ar veganiškai besimaitinantiems puikiai pritaikyto humuso bei falafelių. Kaip kilo mintis pradėti tiekti būtent šį maistą?
– Kuomet pradėjau galvoti apie šią veiklą, žmona pasiūlė idėją šalia kebabų pabandyti lietuviams pasiūlyti Artimųjų Rytų virtuvės populiariuosius falafelius. Taip prasidėjo pažinimas ir susipažinimas ne tik su veganizmu bei veganais, bet ir su tokiomis ne pelno organizacijomis kaip „Tušti narvai“, „Augalybė“. Labai džiaugiuosi, kad dabar, praėjus metams nuo veiklos pradžios, didžioji dalis meniu visgi yra ne tik iš Artimųjų Rytų virtuvės, bet taip pat ir visiškai augaliniai gaminiai. Taigi, pirminė idėja iš kebabinės per laiką transformavosi į šį tą daug geresnio. Svarbu paminėti, kad šis vegetarinis maistas yra tradicinis ten, iš kur aš atvykau, todėl man tai labai artima ir puikiai pažįstama. Falafelių galima rasti kone kiekvienoje Egipto parduotuvėje.
– Kas jums, maistą gaminančiam verslininkui, yra svarbiausia?
– Man labai svarbus ryšys su klientais, svarbu žinoti, kas jiems patinka ir kaip jie vertina mano tiekiamą maistą. Noriu atgalinio ryšio. Jeigu mano pagamintame patiekale jums kas nors nepatinka, aš noriu tai žinoti ir pagaminti jį geresnį. Stengiuosi suprasti savo klientus ir patiekti jiems geriausia, ką moku.
– Ar susilaukiate daug vegetariškai ar veganiškai valgančių žmonių? Galbūt planuojate gaminti maistą, kuris bus skirtas tik žaliavalgiams?
– Pastebėjau, kad beveik penkiasdešimt procentų mano klientų yra vegetarai arba veganai. Ir tai yra puiku. Aš pats valgau vegetarišką maistą. Visgi atsisakyti tradicinių kebabų gamybos su mėsa neketinu. Įsivaizduokite pas mane užsisakyti maisto užsukančią porą, kurioje vienas iš partnerių yra vegetaras, o kitas mėsą valgo. Pivalau turėti ką pasiūlyti abiems. Darbas su maistu yra labai jautrus dalykas. Dažnai valgantys mėsą yra priešinami su jos netoleruojančiais žmonėmis, tačiau man nėra juoda ar balta, nenoriu išskirti nei vienos pusės. Svarbiausia, kad pas mane pavalgyti atvykę žmonės būtų laimingi, nesvarbu, ar jie nori humuso, ar tradicinio kebabo su mėsa.
– Ar Lietuvoje sunku vystyti verslą?
– Per šiuos veiklos metus buvo įvairių situacijų ir išbandymų. Lietuvoje ypač sudėtinga vystyti verslą, kuris orientuotas tik į vietos gyventojus, nes rinka, turint omenyje maitinimo įstaigų skaičių, yra labai maža. Džiaugiuosi, kad pastovių ir ištikimų klientų ratas vis didėja. Svarbu užsitarnauti gerą vardą, o tam reikia laiko. Dabar planuose ir svajonėse yra didesnė užkandinė, kur visi turėtų galimybę pasimėgauti skaniu maistu šiltoje ir nuo vėjo bei kritulių apsaugotoje aplinkoje.
