Apie tai, kaip Clara atvyko į Lietuvą, kaip jai sekasi čia gyventi bei kokius trūkumus pastebi, kalbėjomės lietuvių kalba.
– Iš kur ir kada atvykote į Lietuvą?
- Esu iš Ispanijos, bet į Lietuvą atvykau iš Rusijos, kur gyvenau trejus metus. O Lietuvoje gyvenu jau penkerius metus. Prieš tai dar esu gyvenusi Švedijoje ir Prancūzijoje.
– Kodėl būtent į Lietuvą?
- Kai gyvenau Rusijoje, norėjau kur nors išvažiuoti, gyventi Europoje. Į Ispaniją nenorėjau dėl darbo – mėgstu dirbti su užsieniečiais. Turėjau keletą variantų – Latviją, Vokietiją arba Lietuvą. Kadangi nekalbu vokiškai, be to, ten viskas brangu, tai šitą šalį atmečiau. Galiausiai nusprendžiau važiuoti į Lietuvą, nes galvojau, kad visi čia kalbės rusiškai. Jau antrą dieną supratau, kad taip nėra ir jauni žmonės Lietuvoje rusiškai nekalba, o jeigu kalba, tai taip pat, kaip ir angliškai – užsienio kalba. Tačiau Lietuvoje patiko, todėl ir pasilikau. Teko išmokti kalbėti lietuviškai.
– O kodėl atrodė, kad Lietuvoje visi kalbės rusiškai?
- Kai aš gyvenau Rusijoje, žmonės, su kuriais ten bendravau, sakė, kad šalyse, kurios buvo Sovietų Sąjungoje, visi kalba rusiškai ir yra rusai.
– Nenorėjote išvažiuoti, kai pamatėte, kad taip nėra?
- Tikrai ne. Man labai patiko šalis, patiko Vilnius. Žinojau, kad noriu bent porą metų čia gyventi, bet pora metų jau tapo penkeriais metais.
– Tai kuo ta Lietuva jums patinka?
- Labiausiai man patinka pats Vilnius. Aš labai mėgstu gyventi mažuose miestuose. Anksčiau gyvenau Sankt Peterburge, visai nemažame mieste. Man patinka, kad Vilnius yra sostinė, turi visko, kas reikalinga, bet yra nedidelis.
Be to, man patinka, kaip laisvai čia auginami vaikai – jie patys užsiregistruoja į pamokas. Ispanijoje tai daro mamos ir jos kontroliuoja, ar šiandien vaikas buvo pamokoje. O čia vaikai vieni ateini į pamokas, vieni eina namo, jei gyvena netoliese. Taip pat matau vaikus, kuriems gal 10 metų, važiuojančius vienus autobusu. Ispanijoje tai netgi nelegalu, vienas vaikas to daryti negali.
– O kaip lietuviški orai – nevargina?
- Iš tikrųjų, spalio mėnesį man visada sunku, nes po vasaros prasideda lietus. Po to – normaliai, aš mėgstu žiemą. O vasario mėnesį dar kartą sunku, nes jau viskas, noriu pavasario. O tikra vasara labai graži Lietuvoje, man patinka, kad viskas taip žalia. Ispanijoje viskas yra geltona, kaip dykuma.
– Sakėte, kad patinka Vilnius. O ar aplankėte kitus Lietuvos miestus?
- Buvau Kaune, Druskininkuose ir Neringoje. Neringa yra mano mėgstamiausia vieta pasaulyje. Bet labai norėčiau apsilankyti kaimuose, pamatyti, kaip gyvena lietuviai ne miestuose.
– Gyvenote ne vienoje šalyje, o kuri jums šalis artimiausia kultūros prasme?
- Lietuva arba Prancūzija. Švedijoje buvo labai sunku su žmonėmis – atrodo, kad susipažinai, o daugiau gali niekada nesutikti, nei paskambins, nei parašys. Rusijoje taip pat buvo sunku – visai kita kultūra, mentalitetas. Man, kaip moteriai, ten buvo labai sunku. Labai mėgstu Rusijos kultūrą – literatūrą, muziką, kiną, tačiau gyventi ten nenorėčiau.
– Aplankėte tiek šalių bei dirbate kalbų mokykloje. Kiek iš viso mokate kalbų?
- Dabar gerai moku 6 – ispanų, anglų, rusų, lietuvių, italų, prancūzų. Anksčiau mokėjau ir švedų, bet neseniai susipažinau su mergina iš Švedijos. Mėginau kalbėti su ja švediškai, tačiau buvo sunku, norėjosi kalbėti lietuviškai. Kalbėjau švediškai su lietuviškais žodžiais.
– Sakoma, kad lietuvių kalba – viena sunkiausių. Ar tai buvo iššūkis ir jums, kaip mokančiai ne vieną kalbą?
- Nebuvo labai sunku, kadangi kalbėjau rusiškai. Suprantu, kad ne ta pati kalba, bet gramatika – labai panaši. Prieš pradedant mokytis rusų kalbos, buvo sunku suprasti, kaip veikia galūnės. Ispaniškai, angliškai „aš noriu to“ arba „aš matau tą“ – galūnių skirtumo nėra. Buvo ilgas procesas, kol supratau, kaip tai veikia. Užtruko gal 10 metų, kol išmokau laisvai kalbėti rusiškai. Tačiau išmokti lietuvių kalbą jau nebebuvo sunku. Jeigu būčiau nemokėjusi rusų kalbos, man būtų buvę sunkiau.
– O kaip mokėtės lietuvių kalbos?
Jau nuo pirmos savaitės supratau, kad man reikia kursų. Norėjau čia gyventi kaip lietuvė, o ne kaip turistė. Kalbėti Lietuvoje angliškai arba rusiškai – reiškia gyventi čia kaip turistui. Todėl du semestrus mokiausi kursuose užsieniečiams. Vis dar manau, kad nelabai laisvai kalbu lietuviškai, man iš tikrųjų labai sunku.
Aš matau žodį ir bandau išmokti jį. Neseniai kalbėjau su kolege, ji sako – ar žinote, kaip rašomas „ąžuolas“? Sakau – aišku, žinau, nes man nėra kodėl rašyti kitaip. Matau žodį „ąžuolas“ savo galvoje iš karto taip, kaip jis ir rašomas. Tiems, kuriems tai gimtoji kalba, pirmiau išmoksta kalbėti, o tada rašyti. Aš iškart išmokau rašyti ir kalbėti vienu metu. Kartais tekste žodį matau pirmą kartą, o tada išmokstu, kaip jį tarti. Todėl užsieniečiams rašyti dažniausiai yra ne taip sunku. Sunku vis tiek, bet tas sunkumas kitoks. Pavyzdžiui, kartais nežinau, ar tai „ė“, ar „ie“. Man tai yra sunku, o lietuviams – ne.
– Neatrodo, kad jums sunku. Turite akcentą, bet panašu, kad lengvai dėliojate mintis. Ar taip tik atrodo? Daug galvojate prieš ką nors sakant lietuviškai?
Ačiū, bet iš tikrųjų labai sunku (juokiasi). Reikia daug galvoti. Aš girdžiu save ir galvoju: „ne, čia nevyksta, čia negerai“.
– Jaučiatės pilnaverte lietuve?
- Ne visai. Dėl kalbos. Netoli mano namų esančioje parduotuvėje dirba žmonės, kuriuos kasdien matau, mes atpažįstam vieni kitus. Jie kalba apie orą – „o, šiandien geras oras“. Aš negaliu atsakyti nieko, tik „Taip“, „Ne“, „Gerai“. Labai norėčiau turėti galimybę laisvai bendrauti, gebėti kalbėti apie nieką. To dar negaliu, man labai sunku.
Be to, sunku bendrauti su lietuviais. Kadangi aš turiu akcentą, jie iš karto nori su manimi kalbėti angliškai arba rusiškai. Nesupranta, kad gali būti žmogus, kuris nelabai gerai kalba lietuviškai, bet vis tiek nori ir gali bandyti. Kartais sakau – galime lietuviškai, bet jie dažnai atsako, kad galime ir angliškai. Manau, kad taip yra todėl, kad Lietuvoje nėra daug užsieniečių, kurie kalbėtų lietuviškai.
– O kalbant apie integraciją, ar jums lengva gauti visas reikiamas paslaugas, apsipirkti – patenkinti žmogaus poreikius?
- Lyginant su Rusija, tai man čia lengva. Bet yra, kas sunku. Nesuprantu, kodėl, norint prisiregistruoti mieste, reikia gauti buto savininko leidimą. Kartais savininkas nenori duoti leidimo. Todėl aš oficialiai čia negyvenu, kasmet turiu prisiregistruoti, kaip laikinai gyvenanti Lietuvoje. Jeigu būčiau nuolatinė gyventoja, galėčiau, pavyzdžiui, balsuoti per rinkimus.
Be to, nepatinka, kad paskutiniu metu viskas tapo labai brangu, o atlyginimai nekyla. Su ekonomika čia ne viskas gerai ir tai yra rimta problema. Prieš penkerius metus, kai atsikrausčiau, buvo truputį geriau.
– Sakote, kad norėtumėte balsuoti ir kalbate apie ekonomiką. Ar domitės Lietuvos politiniais bei ekonominiais įvykiais?
- Tai domina, bet man politinė sistema Lietuvoje labai keista – jūs turite daug partijų ir pradėjus apie jas skaityti, atrodo, kad yra vien milijonierių politinė sistema (juokiasi).
Labiau domiuosi LGBT, moterų padėtimi, lygiomis teisėmis. Norėčiau dar aktyviau dalyvauti šiose grupėse.
– Kaip manote, ar lietuviai tolerantiški šiose srityse?
- Gal LGBT srityje nelabai tolerantiški, tačiau ne atvirai agresyvūs. Manau, kad tai yra gerai. Pavyzdžiui, mano draugė Rusijoje yra lesbietė ir jai labai blogai ten. Tai čia truputį geriau, bet nepakankamai gerai.
– O kaip su moterų teisėmis?
- Man patinka, kad čia yra daug moterų ir jos labai skirtingai gyvena. Dauguma turi karjerą, gali save išsilaikyti. Tai man patinka, bet manau, kad vis dar yra stereotipų. Aš dirbu su mergaitėmis ir stereotipai labai negatyvūs. Matau, kad kartais mergaitės aprengtos kaip princesės. Mes per pamoką turime bėgti ir visada yra viena mergaitė, kuri negali bėgti, nes yra su aukštakulniais. O jai tik 10 metų, tai kaip taip galima. Na, bet yra procesas. Manau, kad procesas eina ir kol kas neblogai.
– Ko dar, jūsų nuomone, trūksta Lietuvoje?
- Trūksta užsieniečių. Nedaug matau juodaodžių, azijiečių. Dėl to kartais manau, kad lietuviai truputį rasistai, nes neturi bendravimo patirties su užsieniečiais. Lietuviai labai tolerantiški, noriu pasakyti, kad su manimi niekas nebuvo pasielgęs rasistiškai. Bet mes turėjome tokią situaciją – anksčiau čia dirbo administratorė ir vieną kartą atėjo šeima – mama iš Kinijos, o vaikas gimęs čia, lietuvis, lietuvišku vardu. Jis laisvai kalba lietuviškai, pasakė, kad nori užsiregistruoti į kursus, o administratorė vis tiek kalbėjo angliškai. Aš manau, kad tai rasizmas, nes ji su manimi kalba lietuviškai, o su tuo vaiku – angliškai. Todėl reikia daugiau užsieniečių, kad žmonės suprastų, kad galima gyventi kartu.
– Kaip manote, lietuviai pakankamai vertina Lietuvą?
- Ne, lietuviai labai negatyvūs. Visada pirmas klausimas – iš kur jūs esate, antras – kodėl jūs esate čia. Pavyzdžiui, švedai labai mėgsta save, tai niekada to neklausia. Aš suprantu, kad čia kai kuriems sunku gyventi, bet vis tiek yra daug gėrio Lietuvoje.
Daugiau skaitykite universitetozurnalistas.kf.vu.lt
