Norint praturtinti šventės tradicijas pagarba praeičiai, iš spygliuočių šakų, šieno ar net išdžiovintos vejos žolės supinti vainikai ir papuošti įvairiomis uogomis bei kankorėžiais bus tokie, kokiais namus puošdavo ir mūsų protėviai.
O tokie vainikai – puiki idėja tiems, kurie nori dovanas dovanoti iš širdies ir nebūtinai išleisti joms daug pinigų.
Apie tai, kaip sukurti tradicinį lietuvišką Kalėdų vainiką, papasakojo tautodailininkė, Elektrėnų profesinio rengimo centro mokytoja, kanklininkė, renginių organizatorė, žolininkė, audėja Ona Patronaitienė.
– Kam anksčiau vainikai būdavo naudojami Lietuvoje, kol nebuvo advento vainikų tradicijos? Kokie su jais susiję papročiai?
– Lietuvoje vainikai anksčiau buvo naudojami per laidotuves, vestuves, varduves. Per Jonines jie, įbedus žvakes, jie buvo plukdomi vandeniu, mėtomi į medžius mėtė, deginami ugnyje.
Varduvininkui pindavo vainiką, jį slapta nešė ir kabino ant durų – toks būdavo pasveikinimas.
Vestuvėms vainiką nešdavo piršlys su jaunikiu ant butelio kaklo užnertą, tą patį ir nuotakai dėdavo ant galvos, bet paprastai nupindavo gražesnį, „šviežesnį“.
Užnemunėj vainiko tradicijos labai senos. Ir reformatų tradicijos čia labai lengvai prigijo. Juk advento vainiko pirmtaką sukūrė XIX a. Hamburge liuteronų kunigas, papuošęs vežimo ratą ir ant jo uždegęs žvakes.
– Kaip lietuviai gamindavo kalėdinius vainikus, iš ko, kaip jie atrodydavo? Ar į juos panašūs tie, kuriais prekiaujama parduotuvėse?
– Tradicinis advento vainikas Lietuvoje būdavo pinamas iš vietinių žaliavų. Uždegdavo tik vieną žvakę ir tik tada, kai meldėsi, nes nebuvo laiko kasdieniam žvakės deginimui. Pasimeldus ji buvo užgesinama ir kitą sekmadienį vėl uždegama. Tas pats vainikas būdavo ir Kalėdinis. Dabar vietoje jo puošiama Kalėdinė eglutė.
Vainikui pagrindą pasidarydavo iš šiaudų ar šieno, puošdavo pušų šakelėmis, bruknienojais, mėlynių ūgliais, rojaus obuoliukais, šermukšnių uogomis, erškėtrožių vaisiais, riešutų kevalais, eglių bei pušų kankorėžiais, juodalksnio kankorėžiukais ir kitomis medžiagomis.
Dabartiniai pramoniniai vainikai daromi tokiu pačiu principu, bet labai gausiai blizginami. Mano nuomone, dažniausiai jie yra neskoningai.
Gražus vainikas tas, kuris skoningai surištas. Todėl ir geriausia jį puošti santūriai, natūraliomis medžiagomis.
– Kaip susirinkti natūralių medžiagų tokiam vainikui? Ar įmanoma jų gauti ir prieš pat Kalėdas?
– Liaudies tradicijų puoselėtojai medžiagomis pasirūpina iš anksto. Aš žaliavas renku visą vasarą, bet ir dabar nekvailas žmogus nuėjęs į paupį, paraistę, pakelę ar miškelį gali rasti putinų, juodalksnio gurgučių, pušų, eglių kankorėžių, gudobelės, erškėtrožės, barbariso uogų, bugienio lapų, raudonlapės ir žalialapės sedulos šakelių. Iš jų galima surišti labai puikų vainiką, kurį reikės tik papuošti.
Žinoma, tas medžiagas būtina atitinkamai paruošti, kad galima būtų jomis naudotis – išdžiovinti. Kitas būdas – turint žemės sklypelį patiems užsiauginti, nes ne viskas laukuose auga. Tinka užsiauginti dumplainių, įvairių smilgų, linų.
Labai gražiai atrodo vainikas, pagamintas iš plunksnų, ypač balto kalakuto. Vainiko pagrindui galima imti žolės kuokštus, kartono apskritą formą, laikraščio lapus, suformuotus apskritimu.
Pati auginu linus. Keletą saujų stiebelių lauke iškloju. Po to karštą vasaros dieną stiebelius maigau – atskiriu spalius. Gaunu grubų pluoštą, kurį labai sėkmingai mano mokiniai naudoja pagrindui. Šis paruošimo būdas labai geras, nes labai greitai galima susiformuoti vainiko pagrindą.
Pasiruošus pagrindą, puošybai naudoju kankorėžius, giles, dumplainį, kaštonus ir kitas medžiagas. Pritvirtinu karštais klijais.
Kitas būdas – pragręžti skylutes kaštonuose, gilėse, kankorėžiuose, ir, pritvirtinus kotelį, įsmeigti į vainiką.
– Ar tinka tokius vainikus dovanoti per Kalėdas? Tai juk nebrangi, bet maloni rankų darbo dovana?
– Vainiką reikėtų rišti šeimoje, dalyvaujant vaikams. Jei draugas neturi galimybės pasigaminti adventinio vainiko, kilnu jam tai padovanoti. Žinoma, jeigu tik žmogus pripažįsta tokią tradiciją.
Aš pati ne taip seniai dovanojau adventinį vainiką 80 metų jubiliatei. Atrodo, kad jai labai patiko.
– Papasakokite šiek tiek apie profesinio mokymo centre rengiamus visuomenei atvirus vainikėlių gamybos renginius? Kiek į juos ateina žmonių, kokia jų motyvacija?
– Elektrėnų profesinio mokymo centre advento vainikus piname jau dešimt metų, ir visada gausu tai norinčių daryti žmonių.
Kiekvienas nusipina po vainiką, o jei yra noras, sukuria jį ir draugui. Visada mokymuose dalyvauja pora dešimčių žmonių. Jie ateina norėdami sukurti įdomesnę šventę namuose, norėdami ko nors išmokti, pabendrauti, sužinoti apie tradicijas ir jas atgaivinti.
Visomis reikiamomis medžiagomis aprūpinu pati, užtat ir yra seminaro mokestis suaugusiems, kuris siekia 4 eurus, bet vaikaim seminarai – nemokami.
Kalėdos yra ypatinga šventė, norisi padaryti gerų darbų. Kviečiu atvažiuoti į mūsų centrą ir susirišti vainiką. Prieš verbų šventę rišime verbas, prieš šv. Velykas – marginsime margučius.
