„Mars“ šeimos milijardieriai nebendrauja su žiniasklaida, bet kai kas išlindo

2016 m. liepos 28 d. didieji JAV laikraščiai išspausdino nekrologus Forrestui Marsui jaunesniajam, vienam kompanijos „Mars“ vadovų.

Ne vienam žinoma, kad „Mars“ gamina šokoladinius batonėlius „Milky Way“, „Snickers“ ir „Twix“, dražė M&M’s, taip pat kačių ėdalą „Whiskas“ bei maistą šunims „Pedigree“. Sąrašą galima tęsti iki beveik šimto gaminių, tarp kurių – ir kramtomoji guma, ir prekybos aparatai.

Per 84-erius metus vienas „Mars, Inc.“ vadovų susikrovė 23 mlrd. JAV dolerių turtą, o pačios kompanijos apimtis padidino dešimtis kartų. Be to, tris sykius vedė ir tapo keturių dukterų tėvu.

Taip pat buvo žinoma apie F.Marso jaunesniojo aistrą NASCAR (Nacionalinei gamyklinių automobilių lenktynių asociacijai). Tad nieko stebėtino, kad M&M’s tapo pagrindiniu lenktynių rėmėju. Ši tradicija tęsiama iki šiol.

Iš esmės tai – viskas, kas buvo žinoma nekrologų apie F.Marsą jaunesnįjį kūrėjams.

Marsų šeimos nariai praktiškai nebendrauja su žiniasklaida ir apie savo rato naujienas plačiajai visuomenei nepraneša.

Vienintelį savo interviu F.Marsas jaunesnysis sutiko duoti 1992 m. „Washington Post“ žurnalistei Joël Glenn Brenner. Tačiau pasirodžius publikacijai kompanijos atstovai pareikalavo sunaikinti pokalbio įrašą.

Įdomu tai, kad bendrauti su žiniasklaida uždrausta visiems kompanijos darbininkams, kur pasaulyje jie bebūtų.

Po J.G.Brenner interviu tapo žinoma svarbiausia: F.Marsas jaunesnysis buvo darboholikas, maniakiškai atsidavęs šeimos verslui, rašo forbes.ru.

Kompanijai F.Marsas jaunesnysis vadovavo ne vienas, o kartu su jaunesniuoju broliu Johnu Marsu bei seserimi Jacqueline Mars. „Mars, Inc.“ iki šiol lieka išimtinai šeimos verslas.

Kompanijos smegenimis laikytas Johnas. Jam buvo patikėtos inovacijos ir naujų produktų paleidimas į rinką.

F.Marsas jaunesnysis, tokį vardą gavęs tėvo garbei, buvo kompanijos sąžinė ir šeimos tradicijų saugotojas.

Iki pat 1999-ųjų, kai Forrestas oficialiai išėjo į pensiją, visi trys sąžiningai kasdien ateidavo į biurą. Pradėdami darbo dieną 7 val., kaip visi kiti darbuotojai, Marsai prie įėjimo pažymėdavo savas korteles, gaudavo algą, kuri siekdavo apie milijoną JAV dolerių kasmet, bei 10 proc. priedą, jei nevėluodavo į darbą.

Broliai ir sesuo dirbo atviroje erdvėje, o jiems visiems talkino viena sekretorė.

1999-aisiais mirė F.Marsas vyresnysis. Tais pačiais metais nusišalinę nuo reikalų jo sūnūs iš Makleino Virdžinijoje (JAV) persikėlė į Vajominge esantį neišvaizdų Big Horno miestelį. Beje, būtent čia didžiausia milijardierių namų koncentracija visoje šalyje. Tą paaiškinti paprasta: Vajominge nėra pajamų mokesčio.

Marsų namai atrodo paprastai: jokių rūsčių apsaugininkų ar kyšančių stebėjimo kamerų.

Vietos čia tokios atkampios, kad, kaip kalbėdamas su amerikietiškojo žurnalo „Forbes“ korespondentu pasakė UPS kurjeris, čia galima slėpti į liudininkų apsaugos programą įtrauktus asmenis.

Žmonių ratas, su kuriais Marsai bendrauja, visuomet apsiribodavo keliomis tos pačios socialinės klasės šeimomis.

Tiesa, F.Marsas jaunesnysis kartais išsiruošdavo į vietos golfo klubą ir lyg porą kartų pietavo vietos restorane „River Snake Grill“. Personalas apie jį atsiliepė kaip apie švelnų ir minkštą žmogų.

Apie jo brolį Johną vietiniai, priešingai, atsargiai kalbėjo, kad jis – ūmus. Tačiau visa tai labai primena pasakas apie vienaragį: kas gi žino, koks jis iš tiesų?

Tikrai žinoma, kad F.Marsas jaunesnysis nuolat aukodavo vietos muziejui ir supančios aplinkos apsaugai. Naująjį Vajomingo indėnų meno muziejaus sparną, esantį visiškai greta jo rančos, verslininkas leido pavadinti savo vardu. Tačiau įprastai daugelį aukų šeimos nariai daro anonimiškai. Iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio Marsai buvo įsigudrinę finansinius ir juridinius dokumentus slėpti net ir nuo savo bankininkų bei advokatų.

Brolių ir sesers Marsų, jau anuomet gana stambaus konditerijos verslo įpėdinių, vaikystė buvo atšiauri. Jų tėvas F.Marsas vyresnysis norėjo išauginti darbštuolius, o ne pleibojus. Jam tai pavyko. Broliai yra pasakoję, kad vaikystėje jiems netgi saldainių nekliūdavo. Šiame gyvenime viską reikia užsidirbti – toks buvo jų tėvo nusistatymas.

Senas šeimos draugas Edwardas Stegemannas sykį paatviravo: „Jie nori būti eiliniais vidurinės klasės amerikiečiais“.

Net ir suaugę broliai iš tėvo nesulaukdavo atlaidumo. Jau minėtame vieninteliame interviu J.Marsas papasakojo, kaip sykį paprašęs leidimo išeiti iš valdybos posėdžio tegavo atkirtį, jog verčiau klauptųsi ant kelių ir melstų kompanijos suklestėjimo.

Senieji fabriko darbuotojai su keršto prieskoniu pasakojo apie tai, kad F.Marsui vyresniajam auklėjant įpėdinius riksmai buvo girdėti per kelis aukštus. Todėl sūnums girdint minėti tėvo vardą bendradarbiams buvo uždrausta.

Tačiau netikėtai tokioje šeimoje vis dėlto išaugo enfant terrible – jauniausioji sesuo Jacqueline.

Žirgų lenktynių ir lapių medžioklės mylėtoja, turinti tuziną žirgų, mėgstanti brangius automobilius ir draugaujanti su dailininkais. Šeimos vertybės jai buvo svetimos. Pasakojama, kad kai ją galiausiai įkalbino pasinaudoti asmeninio apsipirkimo asistento paslaugomis, ji paprašė pirkinių ieškoti ne „Saks“, bet „Sears“, kur rengiasi vidurinė klasė.

Tačiau būtent Jacqueline nuotraukų galima rasti aukštuomenės kronikose – ne taip, kaip brolių.

Kai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje J.Marsas pateko į JAV turtingiausių žmonių sąrašą, „Forbes“ žurnalistams nepavyko išpešti jo fotografijos. Žurnalas neturi jos iki šiol.

O štai 1994 m. įvykusias Jacqueline skyrybas su vyru Hanku Vogeliu laikraščiai aprašė su visomis smulkmenomis. Tiesa, detales išklojo H.Vogelis. Jį įžeidė tai, kad žmona ilgus metus neatskleidė, kokius turtus ji valdo. Esą būtent jo dėka Jacqueline pajuto galinti imtis kompanijos reikalų. Mat iki to nei tėvas, nei broliai į ją nežiūrėjo rimtai.

Paskutinis skandalas, kuris nuskambėjo apie Marsų giminę, siejamas vėlgi su Jaquiline: ši važiuodama savu „Porsche“ partrenkė 80-metę senutę.

Charizmatiškiausiojo iš Marsų biografija paradoksali tuo, kad Forrestas ne paveldėjo, o faktiškai atkovojo „Mars, Inc.“ iš savo tėvo našlės giminių.

Ir šio iš Marsų vaikystės laiminga nepavadinsi. Jo motina Ethel su vyru, Forresto tėvu Franklinu, išsiskyrė, kai berniukui tebuvo šešeri. Moteris prikišo vyrui, kad šis neišgali išlaikyti šeimos. Vaikui išlaikyti jis turėdavo kas mėnesį mokėti po 20 JAV dolerių, tačiau ir šį įpareigojimą vyras ne visuomet vykdydavo.

Konditerijos gamyba visuomet buvo jo pagrindinis verslas. Tuo metu kompanija vadinosi „Mar-O-Bar“. Tačiau pirmaisiais metais kompanijos reikalai nesiklostė. Viena priežasčių: „Mar-O-Bar“ batonėliai neatlaikydavo transportavimo.

Kone visą vaikystę Forrestas su savo motina praleido pas jos tėvus Kanadoje bei važinėdami iš vienos valstijos į kitą, kur Ethel susirasdavo darbo. Kai Forrestui atėjo metas rinktis profesiją, jis pasuko į anglies pramonę. Pinigų studijoms jaunuolis užsidirbdavo kavinėje netoli universiteto. Jis taip vikriai rūpindavosi meniu ir produktų tiekimu, kad kavinės pelną keliskart padidino. Pats Forrestas ėmė uždirbti po 100 JAV dolerių per savaitę. Tai – rimti pinigai studentui 1923-aisiais. Tačiau mokytis nebebuvo kada, nes visas jėgas skyrė darbui.

Iš Kalifornijos netikėtai praturėjęs Forrestas persikėlė studijas į Jeilio universitetą, kur siekė inžinieriaus specialybės. Nuo to meto visi Marsai išsilavinimą įgyja Jeilyje.

Panašiai tuo metu Forresto tėvo verslas patyrė lūžį. 1923 m. F.Marsas rinkai pasiūlė batonėlį „Milky Way“. Forrestas vėliau tikino, kad mintis apie tokį saldėsį, kompanijai atnešusį pirmąją rimtą sėkmę, priklauso būtent jam. Neva dar būdamas penkerių ir gerdamas salyklo pieną, paklausęs tėvo, kodėl šio gėrimo negalima paversti šokoladiniu batonėliu.

Kadangi „Milky Way“ pagrindinis ingredientas buvo nuga – kiaušinių baltymų ir kukurūzų sirupo mišinys, jį pagaminti atsiėjo pigiau nei konkurentų siūlomus batonėlius. Dar vienas privalumas – jie buvo didesni: amerikiečiams tai itin tiko.

„Tebūsiu prakeiktas, – būsimosioms šeimos kartoms paliktoje kronikoje rašė F.Marsas vyresnysis. – Šį velnio batonėlį pirko be jokios reklamos!“.

1924 m. “Milky Way” pardavimai išaugo iki 800 tūkst. JAV dolerių – tiems laikams beprotiškai didelės sumos.

Baigęs Jeilio universitetą jaunas, tačiau jau pradėjęs plikti F.Marsas įsidarbino tėvo fabrike Čikagoje. Kadangi idėjų jam netrūko, darbai čia ėmė virti. Tačiau tėvui tai nepatiko. „Šiame fabrike mums dviem ankšta“, – pareiškė jis, ir, įteikęs Forrestui čekį bei „Milky Way“ gamybos technologines korteles, sūnų išsiuntė į Didžiąją Britaniją.

Šioje šalyje išsinuomavęs nedidelį konditerijos cechą Forrestas ėmė gaminti sėkmės JAV sulaukusį batonėlį.

Tačiau Forrestas nebūtų Forrestas, jei to, ko ėmęsis, nepadarytų geriau nei tėvas: iš pradžių gamybai pirkęs kokybišką šokoladą, vėliau, kaip ir tėvas, ėmė naudoti patį pigiausią. Be to, batonėlį pervadino į „Mars“. O svarbiausia – paleido reklaminę kampaniją, kurioje tikino, kad „Mars“ – visai ne desertas, o pilnavertis maistas.

Tai buvo pirmasis genialus Forresto Marso ėjimas: badaujančioje pokario Didžiojoje Britanijoje saldumynai laikyti neleistina prabanga. Tačiau F.Marsas britus įtikino, kad suvalgyti šokoladinį batonėlį, kai to norisi – nieko gėdingo. Juk tai – energijos šaltinis! Neprimena reklaminės kampanijos, nuo kurios prasidėjo ir mūsų pažintis su Marsų produkcija? „Mars, Inc.“ strategija į rinką įvedant produktą nesikeitė dešimtmečiais.

Tą batonėlį, nuo kurio prasidėjo pasaulinis Marsų viešpatavimas, mes ir šiandien žinome kaip „Mars“. O tėvo sumanytu „Milky Way“ vėliau pavadintas batonėlis su pieno suflė.

Kitas Forresto suplanuotas žingsnis – įkelti koją į ėdalo naminiams gyvūnams rinką. Tad 1935 m. F.Marsas Didžiojoje Britanijoje nupirko kompaniją „Chappell Brothers“, gaminusią konservus šunims „Chappie“. Nuo tų metų šioje srityje „Mars, Inc.“ tapo pasauliniu lyderiu: kompanija gamina „Whiskas“, „Kitekat“, „Pedigree“, „Sheba“, „Royal Canin“. Pats pirmasis prekės ženklas „Chappi“ neteko raidės „e“ (pradžioje tai buvo „Chappie“), tačiau, kaip ir anksčiau tebegaminamas.

Čia vėlgi suveikė stebinantis F.Marso verslo pojūtis: iki karo naminius gyvūnus žmonės šerdavo tuo, kas likdavo nuo stalo. Tačiau Forrestas spėjo, kad po poros dešimtmečių žmonės turės pinigų, kuriuos mielai leis pirkdami ėdalą naminiams gyvūnams.

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje maisto naminiams gyvūnams rinka buvo visiškai nauja, o F.Marsas vyresnysis joje tvirtai atsistojo pirmoje pozicijoje.

Franklinas Marsas nugyveno margą, tačiau neilgą gyvenimą. Jis mirė 1934 m., sulaukęs 50 metų. Kompanija atiteko jo našlei, Forresto pamotei, kurią kaip ir pirmąją žmoną vadino Ethel.

Franklinas Marsas buvo pirmasis ir paskutinysis iš Marsų, kuris nesigėdijo turtų. Žmonai Tenesyje už 2 mln. JAV dolerių nupirko rančą, pats vairavo 16 cilindrų „Cadillac“, o sutuoktinei padovanojo prabangų „Duesenberg“. Jo nesutrikdė ir tai, kad nuo Didžiosios depresijos pradžios kompanijos pajamos susitraukė triskart.

O štai Forrestas buvo visiška tėvo priešingybė: visus uždirbtus pinigus jis investuodavo į verslą. Tai buvo jo pareiškimas būsimoms Marsų kartoms.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Forrestas grįžo į JAV, verslą Didžiojoje Britanijoje palikęs patikėtiniams.

Dar vienas jo ir tėvo skirtumas buvo tai, kad sūnus, priešingai nei tėvas, nesistengė pats nieko išrasti, o nugvelbdavo kitų idėjas. Į JAV parvežė vieną tokių. Europoje Forrestas aptiko šokoladinę dražė cukraus apvalkale, dėl kurios šokoladas netirpo rankose. Taip saldumynų lentynose atsirado M&M’s.

F.Marsas suvokė, kad dėl karo gali sutrikti kakavos tiekimas, todėl dirbti kartu pasikvietė Bruce'ą Murrie. Jo tėvas buvo kompanijos “Hershey’s“, didžiausios „Mars“ konkurentės, prezidentas. Bendromis pastangomis, pasinaudodami tėvo Williamo Murrie ryšiais, jie sukūrė nenutrūkstamą kakavos tiekimą. Antroji „M“ dražė pavadinime, savaime suprantama – tai duoklė B.Murrie, kuris, beje, netrukus paliko kompaniją ir išnyko be žinios.

M&M’s, kaip ir daugelis kitų Marso produktų, atliepė laiko dvasią. Iš pradžių saldainius gamino išskirtinai tiekti į frontą, nes transportuojami jie nepagesdavo, be to, tikdavo ir karštam klimatui. 1945 m. dražė jau galėjo įsigyti visi norintieji.

Tais pačiais metais Forrestas Marsas ėmė plėtoti dar vieną verslo kryptį: gaminti garintus ryžius „Uncle Ben’s“, kurie geriau laikėsi ir greičiau išvirdavo nei įprastieji.

Gamybos linijai paleisti verslininkas kreipėsi paskolos į JAV vyriausybę. Šalies valdžiai patiko produktas, kurį galima siųsti į frontą nesibaiminant, kad pakeliui suges. 1944-aisiais pasirodė išsamus straipsnis apie stebuklingus ryžius, tad biurokratai ėmė mygti verslininką pateikti patentą. Nuo minties atskleisti verslo paslaptis Forrestui pasišiaušė plaukai. Jo laimei, sandoris neįvyko, tačiau nuo to sykio Marsai laikosi taisyklės neprašyti paskolų ir nebendrauti su žiniasklaida.

Kai 1945 m. mirė tėvo našlė, Forrestas ketino galiausiai imti valdyti tėvo verslą. Tačiau Forrestui priklausė tik trečdalis kompanijos akcijų. Likusias dalinosi darbininkai bei netikra sesuo ir netikras brolis Williamas Kruppenbacheris – tėvo našlės vaikai. W.Kruppenbacheris įsikando verslo: gavęs Forresto sesers paramą jis valdė visus kompanijos pinigus ir netgi uždraudė F.Marsui rodytis fabrike Čikagoje. Šiam simpatiją jautusius darbininkus atleido.

Forrestas negalėjo pakęsti minties, kad devintas vanduo nuo kisieliaus valdo jo šeimos pavardę turinčią kompaniją.

Pergalė F.Marsui nusišypsojo tik 1964 metais. Sujungiant jo „Food Manufacturers, Inc.“ bei šios dukterines kompanijas, šių pardavimų apimtys buvo kelis sykius didesnės nei „Mars, Inc.“ Po kompanijų sujungimo pardavimų apimtys įvertintos 350 mln. JAV dolerių.

F.Marsui tuo laiku buvo 60 metų. Tačiau energijos ir idėjų vyras nestigo. Per dešimtmetį kompanijos apyvarta išaugo iki 9,5 mlrd. JAV dolerių, o „Mars“ produkcija keliavo į 30 šalių.

1973 m. F.Marsas kompaniją perleido suaugusiems sūnums, kurie jau seniai plušo šeimos verslo labui: F.Marsas jaunesnysis spėjo atidaryti šokolado fabrikus Nyderlanduose ir Prancūzijoje, o Johnas Australijoje pradėjo gaminti ėdalą šunims.

Išėjęs į pensiją F.Marsas vyresnysis persikėlė į Las Vegasą, tačiau nenurimo. Po metų įkūrė rankų darbo saldainius gaminusią kompaniją, kurią motinos garbei pavadino „Ethel M“. Nevada – viena iš nedaugelio valstijų, kur buvo leistina saldainių su alkoholiu gamyba. Forrestas Marsas vyresnysis negalėjo numaldyti azarto pamėginti kažko naujo. Po kelerių metų kompanijos pardavimai siekė 150 mln. JAV dolerių.

Prekės ženklą „Ethel M“ broliai Forrestas ir Johnas devintojo dešimtmečio pabaigoje iš tėvo išpirko. Tai pasirodė esąs visai sėkmingas ėjimas amžinoje kovoje su „Hershey’s“: aukščiausios kokybės prekės ženklų konkurentų portfelyje nebuvo. Tačiau svarbiausia, ne tai, o simbolinė pergalė prieš tėvą: pagaliau broliams pavyko jį išsiųsti į poilsį.

Šiandien Marsų šeimos veidas ir direktorių tarybos pirmininkė – Victoria Mars. Ji – Forresto Marso jaunesniojo vyriausioji duktė. Į kompanijos veiklą įtraukas ne vienas giminaitis.

2008 m. „Mars, Inc.“ už 23 mlrd. JAV dolerių nusipirko kompaniją „Wrigley“. Tai buvo stambiausias susiliejimo sandoris kompanijos istorijoje.