„Stabtelėkime“, – taip šeimas, kurios rengiantis vestuvių puotai apsėda lengva beprotystė, ant žemės nuleidžia buvusi lietuvių kalbos mokytoja I.Kaselienė.
Kiek gali jaunavedžiai iššvaistyti pinigų vestuvių puotai?
Daug. Neretai – kone viską, ką sutaupo, tarkim, Norvegijoje lenkdami nugaras žuvų perdirbimo įmonėse.
„Žmonių neįmanoma perauklėti – net nevalia to daryti. Tačiau kartais man tenka padirbėti ir psichologe“, – prakalbo kaimo turizmo sodybos „Varnupė“ prie pat Kėdainių šeimininkė I.Kaselienė.
Pasitelkia išmintį
Ko reikia jaunavedžiams, kurių dauguma – svetur dirbantys, pinigus savo šventei taupantys jaunuoliai?
Emigrantams, kurie neretai trokšta savo giminėms iškelti tokią puotą, apie kokią, dirbdami Lietuvoje, galbūt nė negalėtų svajoti?
„Dažniausiai randame bendrą kalbą. Bet kokiu atveju tai yra verslas, nors man labiau patinka sakyti, kad tai – mano gyvenimas ir darbo vieta. Todėl būtina susikalbėti. Tai – viena. Antra, reikia atsižvelgti ir į jų lūkesčius.
Todėl būtina skirti jiems laiko ir turėti kantrybės klausantis kartais net absurdiškų klausimų. Ne veltui juk sukurtas serialas „Nuotaka siaubūnė“. Jauni žmonės prieš vestuves šiek tiek išprotėja. Būna, laksto po sodybą šaukdami: „Bus čia taip, čia – kitaip...“ Reikia juos nutupdyti ant žemės. Kaip? Tam reikia išminties“, – nusijuokė I.Kaselienė.
Tačiau, nepaisant visų iššūkių, jai pavyksta prie stalo susodinti 50–60 žmonių ir sukurti jiems šventę.
Jau reikia plėtros
Nežinia, kaip vestuvių puotos vyksta kitur, bet apie savo klientus I.Kaselienė negali pasakyti nieko bloga – nepasitaikė jokių incidentų. Atvirkščiai, atsirado nauja graži tendencija – alų ar vyną jau tenka skirstyti į dvi dalis – į alkoholinį bei nealkoholinį, ir pastaroji dalis vis didėja.
„Jei matau, kad į dėžes sukrauta daug nesvaigiųjų gėrimų butelių, naktį galiu ramiai išvažiuoti namo. Bet jei atvirkščiai – budžiu visą laiką“, – sakė verslininke tapusi pedagogė.
Šiuo metu sodyboje, iškilusioje greta Kėdainių prieš trejus metus, svečiams apnakvindinti skirta 14 kambarių – 64 miegamosios vietos. Tačiau tiek vietos jau nebepakanka – švenčių užsakovai nori sukviesti ir 60, ir 80, ir dar daugiau svečių.
Jau patvirtintas sodybos plėtros projektas. Per porą metų iškils dar vienas pastatas ir nakvynei skirtų vietų padaugės iki šimto.
„Kadangi yra poreikis, planuojame ir salės rekonstrukciją. O kol kas svečių įstengiame sutalpinti maždaug pusšimtį“, – sakė I.Kaselienė.
„Varnupės“ sodyba, kaip ir jos aplinka, nėra prabangi. Ji – nuosaiki ir paprasta. Todėl ir savo klientus I.Kaselienė visada paakina sakydama, kad tai – ne dvaras ir ne vila. Tai tiesiog svečiams patogi, tvarkinga šventėms skirta vieta.
Nutarė statyti sodybą
Ir I.Kaselienė, ir jos vyras Paulius ne taip seniai dar varstė valdiškos tarnybos duris. Abu palikę Kėdainius nuo 2003-iųjų dirbo Vilniaus miesto savivaldybėje. Ištvėrė sostinėje maždaug dešimtį metų, nes tai, ką veikė ir kuo rūpinosi, nei vienam, nei kitam neteikė džiaugsmo.
„Abu esame mokytojai, abu tam tikrą laiką dirbome valstybės tarnyboje, aš – Sporto departamente. 2015-aisiais grįžome ir ėmėmės verslo.
Iš mano tėvų šeimos tik brolis buvo prie jo prisilietęs. Tėvas buvo mokytojas, mama – buhalterė, o ir abi mano seserys neverslauja“, – pasakojo P.Kaselis.
Kaip sakė I.Kaselienė, dar tik susipažinusi su Pauliumi ji buvo sužavėta jo šeimos tarpusavio bendryste. Netrukus jie visi kartu net ėmė puoselėti mintį, kad reikia susikurti komuną.
„Visi keturi, mes ir Pauliaus brolis bei dvi seserys, Varnupės kaime nusipirkome du hektarus žemės. Joje turėjo iškilti 4 namai, įsikurti 4 šeimos, kartu ketinome auginti vaikus.
Tačiau tai taip ir liko tik norai. Vieni darbą gavo Kaune, kiti – kitur, o mes patys dvylikai metų išvažiavome į Vilnių.
Grįžę iš sostinės išpirkome žemę iš kitų šeimos narių ir ėmėmės statyti sodybą“, – sakė I.Kaselienė.
Teko ieškoti išeities
„Man nėra lengva mylėti Lietuvą“, – atsiduso moteris, paklausta, kodėl ji, lietuvių kalbos mokytoja, savo profesiją iškeitė į verslą.
„Turiu pripažinti, kad turėdama profesiją, kurią labai mėgau, priėjau ribą. Mūsų šeimoje auga keturios dukterys. Jei nebūtume visko pakeitę, ko gero, būtume papildę emigrantų gretas. Dukras juk reikia pamaitinti, aprengti, palydėti į muzikos bei dailės mokyklas. O pedagogų algos, sudėjus mudviejų, to padaryti neleido“, – pasakojo švenčių organizatore tapusi pedagogė.
Prie sienos priremti sutuoktiniai pradėjo ieškoti išeities.
„Kartą, atvažiavusi į Kėdainius iš sostinės sutvarkyti kažkokių reikalų, suvokiau, kiek daug praradau. Kėdainiuose juk visur gali nužingsniuoti pėstute. Jokių spūsčių, jokios įtampos. Tai buvo pats svarbiausias ir lemiamas argumentas, paskatinęs mane grįžti ten, iš kur buvome pasitraukę.
O dabar dirbu taip, tarsi man būtų nuolatinės Kalėdos. Labai myliu „Varnupę“ – savo darbo vietą. Ir kaunuosi už ją“, – patikino moteris.
