Nors keramika tarp jaunų žmonių šiandien nėra populiari specialybė, ji įsitikinusi, kad šia veikla užsiimti ir iš jos išgyventi – tikrai įmanoma. „Daugelis mano bendraamžių renkasi tokias profesijas kaip teisė, psichologija ar vadyba, nes mano, kad šių specialistų visuomet reikės. Gal niekas apie tai nepagalvoja, bet juk ir keramiką naudojame kiekvieną dieną“, - teigė 22 metų mergina.
Sostinę iškeitė į Alytų
U.Binkauskaitė prisimena, kad su keramika susipažino dar vaikystėje. „Pradėjau namuose lipdyti visokius angeliukus iš modelino ir dovanoti juos žmonėms. Neturėjau pinigų dovanoms, tad galvojau kaip išsisukti“, - sakė ji.
Pati U.Binkauskaitė tuomet net negalvojo apie tai, kad keramika gali tapti jos ateities specialybė, bet jos pamotė, pastebėjusi, kad prie dirbinių mergina praleidžia valandų valandas, paskatino ją į tai pažiūrėti kiek rimčiau.
„Sužinojome, kad Alytaus dailiųjų amatų mokykloje bus atvirų durų dienos ir nusprendžiau ten nuvykti. Vos nuvažiavus pasijaučiau ten tarsi antruose namuose ir supratau, kad man čia patiks“, - sakė U.Binkauskaitė.
Alytuje mergina praleido tris metus. Pirmiausia jai buvo kiek nedrąsu sostinę iškeisti į mažesnį miestą, kuriame nieko nepažįsta. „Galvojau, kad čia nebus ką veikti, kad kiekvieną savaitgalį reiks važiuoti atgal į Vilnių, kad turėčiau kuo užsiimti“, - kalbėjo U.Binkauskaitė, kurios baimės neišsipildė.
Alytuje mergina susirado draugų, su mokslo kolegomis tapo tarsi viena šeima, o šiandien gali pasakyti, kad trijų metų visam miestui pažinti net nepakako.
Ypatinga technika
Po mokslų mergina vėl grįžo į sostinę, Vilniaus puodžių cechą, kuriame atliko praktiką. Čia ji nusprendė užsiimti išskirtine keramikos technika – savo dirbinius marginti duonos raugu.
„Šią techniką išbandėme dar studijų metu, bet tuomet mums nelabai sekėsi. O Vilniaus puodžių ceche susipažinau su Dainiumi Strazdu, kuris, galima sakyti, šią techniką prikėlė iš mirties ir išmokė jos mane“, - pasakojo U.Binkauskaitė.
Raugo techniką lietuviai naudojo jau 16 amžiuje. Įspūdingi keramikos raštai išgaunami karštus, iki 900 laipsnių įkaitintus dirbinius merkiant į duonos raugą. Spėjama, kad senovėje lietuviai tose pačiose duonkepėse ir duoną kepdavo, ir keramiką išdegdavo, tad molis būdavo marginamas nuo tešlos minkymo likusiais raugo likučiais.
„Išeina įvairiausi raštai, o molis yra tarsi impregnuojamas, iš tokių dirbinių galima ir gerti, ir maistą juose gaminti“, - sakė U.Binkauskaitė, kuri šiandien kartu su kitais keramikais važinėja po įvairias šventes bei festivalius ir supažindina su šia technika kitus žmones.
Raugo keramika – lietuviška technika, nors U.Binkauskaitė teigė, kad ja dirbinius dailinti bandoma net Amerikoje. Tiesa, ne taip sėkmingai.
„Šią techniką įvaldyti nelengva. Kiti žmonės, tarkim turistai, net nežino, kas yra tas raugas. Jei iš Rusijos ar kitų aplinkinių šalių atvykusiems dar galima paaiškinti, iš kitų žemynų atkeliavę žmonės dažniausiai tiesiog to nesuvokia“, - pasakojo U.Binkauskaitė.
Skubėti nepavyks
Raugo keramika – ne tik atidumo, bet ir laiko reikalaujantis procesas.
U.Binkauskaitė pastebi, kad kilus idėjai naujam gaminiui, ji dažniausiai iš karto sėda prie molio: „pasipaišau kažką, bet nemėgstu to per daug daryti. Neretai kažkoks daiktas nupieštas atrodo gerai, o jį nulipdžius – visai kitaip“.
Nulipdžius, tarkim, puodelį, reikia laukti kelias dienas, kol specialus duonos raugo technikoje naudojamas molis visiškai išdžiūva, tuomet dirbiniai dar kartą deginami, glazūruojami, vėl degami ir merkiami į duonos raugą.
„Pati darbo diena nėra labai sudėtinga, nesiverčiu per galvą. Bet pats procesas ilgas – pradėjus kažkokį darbą, galutinį rezultatą pamatai tik po kokių dviejų savaičių“, - sakė mergina.
Pirkėją suranda
U.Binkauskaitė pasakojo, kad tarp jaunų žmonių keramika nėra labai populiari specialybė. „Iš mūsų kurso amatų mokykloje liko labai nedaug tokių, kurie baigė ir kažką su tuo daro. Daugeliui atrodo, kad bus sunku užsidirbti ar rasti darbo vietą“, - sakė mergina.
Pačiai U.Binkauskaitei pasisekė – jos kurta „UBI keramika“ žmones domina, mergina prekiauja internete, lankosi įvairiose mugėse, savo produkciją siunčia ir į Londoną.
„Stengiuosi ieškoti modernių formų, senąją techniką pritaikyti moderniam žmogui“, - sakė U.Binkauskaitė. Jei ankščiau keramika ne vienam asocijavosi su štampuotais rudais Kaziuko mugių puodeliais, šiandien situacija visai kitokia.
„Žmonės pradėjo ieškoti kažko išskirtinio, jiems atsibodo tie štampuoti dalykai. Apskritai, žmonės dabar vis labiau domisi ekologiškumu, natūralu ir rankų darbu. Ta jau nebėra vien tradicinių mugių atributai, bet ir šiuolaikinio dizaino elementai“, - pasakojo U.Binkauskeitė.
Dėl savo ateities mergina nepergyvena – kol kas su keramika sekasi puikiai, bet U.Binkauskaitė neatmeta galimybės savo karjeros pakreipti ir kita linkme.
„Šiaip visuomet norėjau studijuoti interjero dizainą arba teatrą. Galvojau ir apie tai, kad norėčiau dirbti vaikų darželyje, o išėjo taip, kad dabar vaikams vedu keramikos užsiėmimus. Kažkaip pildosi svajonės, tai gal kils ir kokia idėja, kaip keramiką galėčiau susieti su teatru. Kol kas noriu ateitį sieti su šiuo amatu, bet nebijau – jei kažkas nepavyks, ieškosiu kitokios veiklos“, - džiugiai kalbėjo U.Binkauskaitė.
