Manhatene yra nedidukas plytų pastatas, dėmesiu galintis varžytis su kur kas prabangesniais namais. Jau ketvirtis amžiaus Volstrito finansų vilkai vienas paskui kitą traukia į šventovę trečiajame šio namo aukšte. Čia jie išmoksta L.Alburto puolimo ir gynybos paslapčių. L.Alburtas – triskart JAV šachmatų čempionas ir vienas iš garsiausių praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio sovietmečio migrantų.
L.Alburtas jau seniai privačiai moko pačių įvairiausių sluoksnių Niujorko gyventojus, nutarusius perkąsti karališkąjį žaidimą, rašo ru.insider.pro.
5 tūkst. JAV dolerių už teisę stebėti
Volstritas gana tiesiogiai susijęs su žaidimais: per pertraukas brokeriai dažnai linksminasi žaisdami nardais ar bridžą. Tačiau populiariausi vis dėlto šachmatai.
2015 m. vienoje konferencijoje šimtai finansų guru, tokių kaip Billas Ackmanas, nepagailėjo sumokėti po 5 tūkst. JAV dolerių, kad pažiūrėtų, kaip norvegų didmeistris Magnusas Carlsenas nematydamas šachmatų lentų žaidžia su trimis priešininkais.
Vienas žinomiausių Volstrito šachmatininkų – agresyviai žaidžiantis George'as Sorosas.
Investicinės įmonės „Saba Capital“ įkūrėjas Boazas Weinsteinas taip pat buvo šachmatų vunderkindas. Kalbama, kad savo pirmąjį darbą “Goldman Sachs & Co.“ gavo sulaukęs banko vyriausiojo vadybininko, kuris dažnai B.Weinsteinui pralošdavo šachmatų partijas, kvietimo.
Pamokos su politinėmis diskusijomis
“Su L.Alburtu praleisdavau valandą prie šachmatų lentos. Mes apsikeisdavome maloniais pasisveikinimais, galėjome truputį pasikalbėti apie gyvenimą, – pasakoja verslininkas Carlas Icahnas, daugelį metų mokęsis pas L.Alburtą turėdamas tikslą įveikti savo sūnų Brettą. – Kuo daugiau žaidžiate, tuo geriau jums sekasi, jei, suprantama, turite laiko užsiėmimams. Tačiau man žaisti prieš L.Alburtą buvo tas pats, kaip studentų teniso rinktinei išeiti į kovą su Roger Federeriu”.
C.Icahnas nustojo mokytis iš didmeistrio, kai tik ėmė užtikrintai laimėti prieš sūnų.
„Levą lankau panašiai kas dvi savaites, – sako buvęs Niujorko gubernatorius ir nekilnojamojo turto kompanijos „Spitzer Enterprises“ vadovas Eliotas Spitzeris. – Tai puiki galimybė pajusti frustraciją, išgąstį ir pabūti demoralizuotu“.
L.Alburto pamokos neišvengiamai pakeičiamos politinėmis diskusijomis su lengva fatalizmo doze.
„Ko dar laukti iš didmeistrio ruso“, – sako E.Spitzeris. Tačiau jis pats visuomet sugrįžta. Juk tokių pokalbininkų dar reikia paieškoti.
Juodu – E.Spitzerį ir L.Alburtą – supažindino kitas didmestrio mokinys – Dougas Hirschas, valdantis investicijų bendrovę “Seneca Capital Investments LP“.
Tarp buvusių bei esamų L.Alburto mokinių – ir prodiuseris milijardierius bei prekybos tinklo „Marshall Field & Co.“ įpėdinis Tedas Fieldas, buvęs „Goldman Sachs“, o dabar – investicinės įmonės „Stone Point Capital“ pirmininkas Stephenas Friedmanas. Pastarasis į klausimus apie L.Alburto pamokas atsakė: „Neturiu ką pasakyti. Tik tiek, kad anksčiau žaidžiau prastai, ir žaisti ypač geriau nepradėjau“.
Stulbinantis šuolis
„Bloomberg“ žurnalistą pasitikęs 72-ejų šeimininkas pakvietė jį į savo vieno kambario butą ir pasiūlė vyno, degtinės ar vandens. Jo kasdiena supama trofėjais ir atsiminimų apie buvusią šlovę.
Kambaryje be trofėjų – nedidelė JAV vėliava ir daugybė knygų apie šachmatus, 17 iš kurių parašė pats didmeistris.
L.Alburtas gimė Orenburge (Rusija), gyveno Ukrainoje. Žaisti šachmatais pradėjo penkerių. Sulaukęs 18-os jis gavo meistro vardą. “Universitete netikėtai pradėjau žaisti kur kas geriau”, – prisimena šachmatininkas, vis dar kalbantis su ryškiu rusišku akcentu. Jo teigimu, per metus Sovietų Sąjungos šachmatininkų reitinge iš 1800-osios vietos pakilo į pirmąjį trisdešimtuką.
Užteko vieno „Pravda“ numerio
Šaltojo karo metu nacionalinį prestižą kėlę sportininkai, mokslininkai, muzikantai laikyti valstybės turtu. “Rusijos matais, aš gyvenai labai labai gerai. Mane pažinojo gatvėje, galėjau ilsėtis geriausiuose kurortuose ir panašiai”, – prisiminė L.Alburtas.
Per tą laikotarpį jis susipažino su sovietų nomenklatūros grietinėle. Tačiau visada jautė tylią ir gilią neapykantą visai sistemai. „Kai mirė J.Stalinas, buvo geriausia mano gyvenime“, – sako jis.
L.Alburtas dažnai prisimena, kaip nusprendė bėgti, tuomet išsigando ir kone persigalvojo, tačiau lėktuve perskaitė „Pravda“ numerį ir pajuto tokį stiprų pasišlykštėjimą sovietmečio veidmainyste, kad suvokė: kelio atgal nėra. Atvykęs į Kelne, Vokietijoje,vykusį šachmatų turnyrą jis taksi nuvažiavo iki policijos posto ir pasiprašė prieglobsčio. Gavęs galimybę rinktis, kur gyventi, išvyko į JAV.
„Norėjau į šią šalį atvykti vedinas politinių motyvų, – kalbėjo didmeistris. – Norėjau kautis su sovietų valdžia“.
Šachmatininkas-politikos komentatorius
Netrukus jis įsikūrė Niujorke, kur tapo gana žymiu politikos komentatoriumi, koledžuose skaitė paskaitas apie Sovietų Sąjungą.
Tačiau ir šachmatininko karjera vystėsi ne prasčiau. „Iš esmės šachmatais žaidžiau, kad užsidirbčiau pragyvenimui“, – prisiminė L.Alburtas.
Be to, kad dalyvavo šachmatų turnyruose, jis neretai apie šį žaidimą skaitė paskaitas, už kiekvieną gaudamas mažiausiai po tūkstantį JAV dolerių.
Griuvus Berlyno sienai ir subyrėjus Sovietų Sąjungai L.Alburto kaip politikos apžvalgininko žinomumas gerokai išaugo, todėl vyras 1992 m. ryžosi atsisakyti šachmatininko karjeros.
Neįtikėtinai kainavę pamokos
Kad susigrąžintų pajamas, kurių neteko nebedalyvaudamas turnyruose, jis ėmė privačiai mokyti žaisti šachmatais. Valandos pamoka su didmeistriu kainavo100 JAV dolerių. Tais laikais tai buvo neįtikėtinos sumos. Nepaisant to, jei L.Alburtui reikėdavo vykti pas mokinį, suma išaugdavo iki 200 JAV dolerių už valandą. Vis dėlto vienas mokinys iš Kalifornijos už dieną su šachmatininku pas save namie paklodavo ir 3 tūkst. JAV dolerių.
Šiandien bazinis mokestis pakilęs iki 150 JAV dolerių už valandą pamokos pas didmeistrį namuose. Dažniausiai užsiėmimai trunka po dvi valandas. L.Alburto pirmieji mokiniai atsirado po turnyrų. Tai buvo medikai, juristai, verslininkai ir žmogus, kuris, L.Alburto teigimu, prekiavo žuvimi. „Šis pas mane mokėsi kone ilgiausiai iš visų“, – sako šachmatininkas. Ilgainiui į jį kreipdavosi vis žinomesni asmenys.
Su prodiuseriu T.Fieldu jis susipažino 1989 metais. Po metų T.Fieldas taip įsitraukė į šachmatų pasaulį, kad tapo čempionato tarp Gario Kasparovo ir Anatolijaus Karpovo rėmėju.
Geras žaidėjas nebus idiotas
C.Icahnas taip pat mėgdavo žaisti šachmatais kompiuteryje. Nors šachmatai laikomi ramiu ir neskubiu žaidimu, L.Alburtas įsitikinęs, kad jie vysto gebėjimą greitai spęsti.
„Staigūs ir teisingi sprendimai – stiprių šachmatininkų arkliukas, – sako jis. – Prekiautojai iš esmės daro tą patį, ką ir didmeistriai: priima greitus sprendimus esant tokioms aplinkybėms, kurių negalima nuspėti“.
Šachmatai naudingi ir tuo, kad jie akcentuoja logiką ir atsakomybę už savo sprendimus. Be to, kaip teigia C.Icahnas, tie, kas gerai žaidžia šachmatais, turi polinkį į matematiką. Todėl geras žaidėjas negali būti idiotas.
Su juo sutinka ir D.Hirschas iš “Seneca Capital Investments LP“. „Didžiulis malonumas – numatyti, kaip plėtosis žaidimas ir įsitikinti savo tiesa“, – teigia jis. Kai D.Hirschas padaro teisingą sprendimą, jis dėkoja išskirtinai L.Alburtui.
Šiam patinka, kai žaidimas tėra žaidimas – kai jis nesiejamas su finansiniais motyvais. „Kai kurie mano mokinių nori tiesiog geriau perprasti šachmatus. Ne tam, kad be priekaištų sužaistų debiutą ar patobulintų endšpilį. Tik tam, kad pasimėgautų gražiomis kombinacijomis. Kiti nori pakilti reitingų lentelėje ar žaisti turnyruose“, – pasakoja mokytojas.
Be to, daugelis jo klientų iš finansų pasaulio mano, kad tai – geras būdas atsitraukti nuo darbo.
