Norą verslauti įkvėpė sovietiniai laikai ir potraukis svaigiems kvapams

Biologo specialybę turintis vyras savo fabrikėlį įkūręs Vaidotuose, visai netoli Vilniaus ir, kaip pats juokiasi, gamina viską nuo eterinių aliejų ir ekstraktų iki natūralių indų ploviklių.

Į M.Vyskupačio antrus namus, kur jis leidžia didžiąją savo laiko dalį, atvykstame popiet. Jo žalias fabrikėlis su iš tolo šviečiančiomis raidėmis „Mėta“, 100 obelų, skirtų paminėti Lietuvos 100-mečiui, ir didžiausia Lietuvos vėliava, besitęsianti per visą fabriko sieną, matosi tik įvažiavus į Vaidotus.

Iš pirmo žvilgsnio įmonės teritorija pasirodo nemaža, joje randame ne vieną traktorių, konteinerį ir kitos įvairiausios technikos, kurios pavadinimų nė nežinome.

Netrukus mus pasitinka ir pats įmonės savininkas M.Vyskupaitis ir vedasi į fabriko vidų, pirma – pokalbiui, vėliau – ir nedidelei ekskursijai po gamyklą.

Įėjus į fabriką iškart juntame žolelių ir imbierinių sausainių kvapą, kaip paaiškėja prisėdus pokalbiui, taip kvepia pirties arbata ir jų pačių kepti sausainiai, kuriais, įmonės vadovas pildamas arbatą į puodelius, siūlo vaišintis ir netrukus pradeda savo pasakojimą.

M.Vyskupaičiui eterinių aliejų idėja į galvą atėjo dar 1982-aisiais, kai šis pradėjo dirbti šiltnamių kombinate. Tada vyras sovietinius žmones stengėsi aprūpinti prieskoniais.

„Tik jų nelabai kam reikėjo, nes pagrindiniai prieskoniai tebuvo pipirai, garstyčios, lauro lapas, o mes auginome mėtas, kalendras ir kitas prieskonines žoles. Paskui viską veždavome į parduotuves, bet niekas jų nepirkdavo“, – pasakojo tuometinis cecho viršininkas. Neparduotą produkciją jie tuomet užardavo laukuose.

Galiausiai vyrui kilo mintis, kad tas neparduotas žoleles reikėtų kažkaip panaudoti.

„Pradėjome važinėti po Sovietų Sąjungą ir aiškintis, kaip galima viską perdirbti. Viename institute sutikau visai nepažįstamą žmogų, su kuriuo pasikalbėjus sugalvojome, kad reikia suprojektuoti ir pagaminti savo eterinių aliejų perdirbimo liniją“, – prisiminė M.Vyskupaitis, pabrėžęs, kad tos kalbos galiausiai ir liko tik kalbomis.

Grįžęs namo vyras viską papasakojo šiltnamių kombinato direktoriui ir jam pasiūlė dar vieną verslo galimybę.

„Tada jis man liepė nuo jo atstoti, nes kombinatas laikosi ir taip gerai, o čia aš siūlantis kažkokią nesamonę“, – apie tuometinio vadovo reakciją sakė jis.

Vis dėlto tuometinis jo vadovas leido pavaldiniui užsiimti eterinių aliejų gamyba savo iniciatyva, todėl M.Vyskupaitis išsinuomojo 20 hektarų žemės ir ėmėsi veikti į pagalbą pasitelkęs dar tris draugus.

„Nusisamdėme suvirintojus, atsivežėme įrangos ir pradėjome gaminti pirmąjį savo eterinį aliejų“, – apie pačią verslo pradžią sakė tada dar šviežiai iškeptas ūkininkas ir teigė eterinių aliejų gamybos subtilybes perpratęs iškart, mat buvo baigęs biologijos mokslus, todėl klausimų nė nekilo.

Pagaminę pirmąją partiją vyrai džiaugėsi sėkme, nes viskas pavyko kuo puikiausiai, o jie, tuo metu dirbę ištisas paras, pagamino 1,5 tonos eterinio mėtų aliejaus, kuris be jokių sunkumų buvo parduotas.

„Tik vėliau susidūrėme su nesklandumais. Eteriniai aliejai yra agresyvūs ir labai ėda konteinerių metalą, o tada aliejus išeina rudas.

Nusprendėme, kad mums reikia pirkti naujus konteinerius, tačiau tam neturėjome tiek lėšų. Tada pasinaudojome galima gauti paskola ir pasiskolinome 10 mln. rublių, o jau netrukus atkeliavo ir aukštos kokybės konteineriai“, – pasakojo jis, teigęs, kad pirmąjį eterinį aliejų įmonė pardavė labai greitai ir jau galėjo sumokėti dalį pasiimtos paskolos.

Nuo 1992-ųjų įmonės laukė sunkūs laikai: „Kai atsidarė Vakarai, įmonė nieko nebepardavė. Buvo visiškas nulis, niekas nieko nepirko ir niekam nieko Lietuvoje nereikėjo. „Snikers“ šokoladas tada buvo pats geriausias dalykas ir kainavo daugiau negu višta. Jokių čia eterinių aliejų niekam nereikėjo. Vakarai visokią sintetiką ir chemiją grūdo į Lietuvą“, – atsiminė M.Vyskupaitis.

Anot jo, tada dauguma gamyklų tiesiog bankrutavo, o metalo kontrukcijos buvo pjaustomos ir vežamos į metalo laužus, iš šios situacijos siekiant išpešti vieną kitą pinigą.

„Tada ir mums buvo visiškas krachas, o paskolą grąžinti tai reikėjo. Su buhaltere nuėjome pas paskolos teikėją, papasakojom situaciją, tačiau jis mums liepė dirbti tol, kol visus pinigus atidirbsime“, – apie sunkius laikus kalbėjo vyras.

Nuo tada įmonei prasidėjo įdomus laikas, mat jiems reikėjo įsisukti į beprotišką rinką ir konkuruoti su iš Vakarų vežamomis naujovėmis: „Pardavinėjome viską, ką tik galėjome. Paskolą grąžinti pavyko, tačiau netrukus šiltnamių kombinatas buvo privatizuotas, todėl mums iš ten reikėjo išsikelti“, – dar vieną smūgį atsiminė verslininkas.

M.Vyskupatis nusipirko žemės Vaidotuose ir pradėjo statybas, mat seną mazuto katilinę jis turėjo paversti nauju fabriku. „Paskui jau pradėjome gaminti pušų, kadagių, eglių aliejus ir ekstraktus bei stotis ant kojų.“

Taip jau susiklostė, kad Vyskupaičių šeima šiuo metu yra vieninteliai įmonės savininkai ir akcininkai. 95 proc. priklauso Mindaugui, o likę 5 proc. – jo žmonai.

Šiandien įmonė gamina pušies bazinį ekstraktą ir eterinį aliejų, beržų, dilgėlių, kadagių ekstraktus. Taip pat iš ekstraktų gamina įvairias plaukų, kojų priežiūros priemones.

„Taip pat turime savo maisto liniją. Kepame duoną, sausainius ir kitus gardėsius. Gaminame ir pirties priemones, kūno šveitiklius, kūdikių priemones, arbatas. Visas vaistažoles užsiauginame patys: tai medetkos, čiobreliai, pipirmetė, dilgėlė, jonažolė, beržų lapai“, – apie verslą bei gaminamus produktus pasakojo įmonės vadovas.

Lietuvoje šeima turi net 80 hektarų žemės, 12 darbuotojų, gamina 87 skirtingus produktus, o per metus perdirba apie 300 tonų žaliavos. „Viskas automatizuota“, – sakė M.Vyskupatis.

Šiuo metu pagrindiniai įmonės klientai – didieji prekybos centrai, Lietuvos sanatorijos, SPA centrai, vandens parkai ir kitos gydyklos, žinoma, nepamirštant ir pirčių mėgėjų.

„Mūsų produkcija anksčiau keliavo net į Pietų Korėją, ja domėjosi ir japonai. Korėjiečiams siuntėme siuntinius, jiems ypač patiko mūsų aliejai, jie pamilo pamilo plaukų stiprinimo ekstraktą. Deja, žmogus, su kuriuo bendradarbiavome, mirė, o su kitu jų atstovu susitarti mums nebepavyko“, – kalbėjo vyras.

Dabar įmonė savo produkciją eksportuoja į Didžiąją Britaniją. M.Vyskupaitis užsimena, kad tarp parduodamų prekių yra ir ekologiškas natūralus indų ploviklis, kurį sudaro tik natūralios žolelės.

„Jis išties natūralus ir efektingas. Juo rankas plaunasi net mūsų traktoristai“, – su pasididžiavimu sako ūkininkas.

Pats verslininkas prasitarė gyvenime naudojantis tik savo paties pagamintą produkciją ir pats viską mielai išbandantis.

„Aš ir duoną valgau, ir į pirtį nešuosi produktus. Stebiuosi, kaip kiti žmonės savo pagamintų produktų nevartoja ar nenaudoja. Viskas, kas čia pagaminta, išbandyta ant manęs pačio ir mūsų anūkų. Jie geria ir mūsų sultis, valgo duoną, saldumynus“, – pabrėžė M.Vyskupaitis.

Pabaigus pokalbį vyras mums aprodo ir savo fabrikėlį. Veda iš vieno cecho į kitą, ranka rodydamas kur mala miltus, kur raugia girą, kur kepami sausainiai ar juoda duona. Draugiškai pajuokaujame, kad fabrikas – tikras labirintas pirmą kartą besilankantiems svečiams.