Apie Plungės rajone, Kumžaičių kaime, esančią „Karčiamą“ seniai sklando legendos. Šiai užeigai, apie 2000-uosius išdygusiai ties keliu, per Vėžaičius vedančiu į Gargždus, jau kone dvi dešimtys metų, bet joje verdamų cepelinų, kepamų kepsnių ar raugiamos giros skonis nė kiek nesuprastėjo.
Čia visada sausakimša, todėl padavėjos tarp staliukų zuja nuo ryto iki vakaro vos atgaudamos kvapą. Ir ne tik jos.
Užeigos šeimininkė bei bendrovės „Kulių prūdas“ direktorė Valerija Alčauskienė, jei tik mergikėmis vadinamos darbuotojos nebespėja, pati neša svečiams patiekalus, priima užsakymus, įverčia į lėkštes cepelinų.
Tampa devyndarbiais
Apie tai, kad įsteigus įmonę pačiam savininkui būtina dirbti kartu su samdomais žmonėmis, kalba visi solidžios patirties sukaupę verslininkai.
Antai Daivos Gronskienės individualiai įmonei – jau 25 metai.
Tiek laiko gyvuoja jos verslas, kadaise prasidėjęs nuo nedidelės kaimo parduotuvės.
Jos seniai nebėra, užtat greta Kėdainių, Sirutiškyje, atsirado viešbutis, o maždaug prieš dešimtmetį – ir prie jo prigludusi kavinė „Raganė“. Šiuo metu kartu su šeimininke čia darbuojasi apie dvi dešimtis žmonių.
„Maisto ruošimas – vienas sunkiausių darbų. Čia reikia ištvermės. Bet man tai mielas darbas, moku gaminti.
Patirtis rodo, kad smulkioje įmonėje būtina dirbti pačiam vadovui. Jei verslą pradedantis žmogus regi tik skaičiukus ir nė neapšilęs kojų jau skaičiuoja pelną, nieko gera nebus.
Smulkiajame versle pats turi viską dirbti: ir ūkvedžiu pabūti, ir svečius priimti, o prireikus – ir tualetą išvalyti“, – sakė D.Gronskienė.
Dabar šios moters suburti darbuotojai „Raganėje“ gamina net 17 rūšių virtinukus.
Tai vos pusantrų metų siekiantis šeimininkės sumanymas, atsiradęs siekiant į užmiestį privilioti valgytojų ir iš Kėdainių, ir šio miesto svečių.
„Vištos krūtinėlė su grybų padažu – ne tas patiekalas, dėl kurio žmonės važiuotų pavalgyti į užmiestį. Cepelinų virėjų irgi yra daugybė. O štai virtinukus visi mėgsta. Pasigaminti jų tingoka, nes tam reikia daug darbo“, – šyptelėjo šeimininkė.
Nesusigundė sostine
Pasak D.Gronskienės, ji ne kartą buvo gavusi pasiūlymų steigti virtinukų užeigą ir Vilniuje, tačiau tokios pagundos atsisakė. Viena, plėšantis tarp dviejų miestų būtų sunku užtikrinti kokybę. Antra, verslininkę sulaikė ir ištikimybė provincijai.
„Jei prieš 25 metus išdrįsau kaime atidaryti įmonę ir ji išliko, vadinasi, čia mano vieta. Tai nei parkas, nei pušynas, nei pajūris, bet priemiesčio vietovė, kurioje man lemta gyventi.
O kadangi esu dar ir reikli, įrodžiau, kad verslas gali gyvuoti ir čia. Man čia gerai.
Juk galiu sumokėti mokesčius, darbuotojams – atlyginimą, ir dar truputis uždarbio lieka man pačiai“, – sakė D.Gronskienė.
Tačiau ne be nuoskaudos ši moteris kalba apie tai, kad jos sūnūs – 26 ir 35 metų – savo verslą sukūrė Airijoje. Tiktai dukra liko Kėdainiuose, kur iš mamos rankų perėmė kepyklą.
Kavinę sukūrė dviese
Pačių Kėdainių senamiestyje esančiai „Laffa coffee“ – dar vos metai. Nieko nuostabaus, kad jos steigėja Julija Puidokienė čia sukasi nuolat.
„Įrengdami kavinę viską su vyru darėme patys. Patys gaminome kai kuriuos baldus, interjero detales.
Kavinėje talkinanti dailės studentė Gintarė išpiešė sienas.
O dabar aš esu ir baristė, ir virėja“, – pasakojo istorikės išsilavinimą turinti J.Puidokienė. Ji, būdama ne tik kavos, bet ir literatūros mėgėja, jau matuoja kavinėje kampelį senoms bei naujoms knygoms.
Kone viskas, ko ši moteris ėmėsi, nusėdo nedidelės kavinės erdvėje. Čia – ir jos verdami „Muilažolės“ muilai, ir bičiulės dailininkės Inesos Gervės paveikslai, taip pat verslo partnerių liejamos žvakės.
„Viskas prasidėjo nuo muilo, kurį ėmiausi virti. O paskui mane užvaldė mintis, kad labai norėčiau žmones pavaišinti arbata, kava, pasikalbėti.
Norėjome sukurti mieste nedidelį kampelį, kad žmogus užsuktų pasibūti – bent trumpam sustabdyti laiką. O kava ir maistas turi trauką“, – kalbėjo J.Puidokienė.
Šeimininkai nėra ant durų užrašę „Laffa coffee“ darbo laiko. Mat, pasak J.Puidokienės, kavinės duris ji užveria, kai nebelieka žmonių, o atrakina, kai tik surikiuoja visus darbus namuose.
„Noriu dirbti pati, todėl kitaip nepavyksta. Vaikai dar maži – dukroms 3 ir 6 metukai. Išruošusi jas į darželį, apie 9 valandą ryto atsiduriu kavinėje. Tačiau vaikai yra vaikai – būna, kad ir pavėluoju“, – neslėpė verslininkė.
Bitės ir buhalterija
„Stengiamės išsiversti be samdomų darbuotojų, viską atliekame patys. Turime du sūnus, kurių vienas – irgi bitininkas. Tad gamindami midų dirbame visi kartu“, – pasakojo bendrovės „Šušvės midus“ savininkas, bitininkas Erikas Augustinavičius.
Anot jo, mažoje įmonėje pats turi būti ir vadovas, ir šeimininkas, ir finansininkas. „Patys ir buhalteriją tvarkome, nors profesionalas daug greičiau tai padarytų. Bet jeigu pradėsi visiems darbams žmones samdyti, pasiliksi basas“, – patikino pašnekovas.
Juodu su žmona svečiais rūpinasi ir kaimo turizmo sodyboje. „Žmona kone visus darbus joje nudirba.
Samdome žmogų tik per patį darbymetį, kai patys fiziškai ir bityne, ir midaus darykloje suktis nebespėjame.
Niekas iš mūsų nesėdi koją ant kojos susikrovęs ir vadovaudamas“, – sakė E.Augustinavičius.
Vien vadovaudamas milijonų nesusikrausi
Saulius Grinkevičius
Kėdainių meras, bendrovės „Daumantai LT“ bendraturtis
„Lietuva – maža, tad ir galimybių smulkiajam verslui yra mažiau. Tačiau daug pas mus smulkiųjų verslininkų, kurie nesugeba išspausti iš savo verslo naudos. Vienas pavyzdžių – vasaros festivalis „Broma Jazz“, vykstantis Kėdainiuose tris dienas. Į jį suvažiuoja galybė žmonių iš visos Lietuvos.
Ir kas gi šiemet nutiko? Šeštadienį – antrąją festivalio dieną jie neturėjo kur Kėdainiuose pavalgyti. Festivalio svečiai važiavo net į Kauną pavalgyti, nes Kėdainiuose po dvi valandas reikėjo laukti karštų blynelių.
Mūsų miesto restoranų savininkai – verslininkai, kurie kiauras dienas virkauja, kaip jiems sunku išsilaikyti, nesugebėjo mobilizuotis – pasirūpinti reikiamu kiekiu žaliavos patiekalams gaminti, pasisamdyti laikinų darbuotojų.
Festivalis šiemet buvo jau penktas, o ši problema iškyla kasmet, nors renginys iš anksto reklamuojamas.
Dažnai įsivaizduojama, kad mažame versle dirbdamas tapsi milijonieriumi. Taip nebūna. Niekur taip nėra pasaulyje. Kartą atostogaudamas Šveicarijoje įsikalbėjau su slidinėjimo instruktoriumi.
Žiemą jis moko kalnų slidinėjimo pradžiamokslio, o pavasarį grįžta į savo gyvulių fermą ir pats joje darbuojasi iki vėlyvo rudens. O mūsų žmonės to dar nesuvokia, kad savame versle būtina ir pačiam dirbti.
Pavyzdžiui, Kėdainiuose, greta įmonės „Daumantai LT“, ne taip seniai buvo atidaryta valgyklėlė. Bet kai pamačiau, kad abi jos savininkės tik vadovauja pasamdytiems žmonėms, supratau, kad ilgai ta valgykla neišsilaikys. Ir išties – po pusmečio jos neliko.“
