Mano knygos yra truputį kitokios, jas galima skaityti skirtingais pojūčiais: rega, lytėjimu ir klausa, nes mano knygos yra ir regintiems, ir neregiams vaikams“, – būtent taip pati save pristato projektų, skatinančių aklųjų ir silpnaregių vaikų kūrybinę veiklą, iniciatorė Eglė Jokužytė, garsios leidyklos savininko Sauliaus Jokužio dukra.
Anot jos, labai svarbu, kad regintys vaikai sužinotų, kas yra neregio pasaulis, Brailio raštas, ir gal net pabandytų paskaityti patys.
Niekada negalvojo, kad leis knygas
„Pabandykite įsivaizduoti patys“, – sako E.Jokužytė. – Vieną dieną jūs atsikeliate ir tampate aklu. Tada, ko gero, jūs savęs paklausiate: „Ar jūs galėtumėte būti laimingas, ar išdrįstumėte svajoti?“
Ir žinote, 90 proc. žmonių galvoja, kad jei jie vieną dieną nebegalėtų matyti, jie niekada nebebūtų laimingi. Jiems būtų daug sunkiau svajoti, eiti savo žingsnius į priekį, bet iš tiesų – tai netiesa“, – tvirtai teigia leidėja, pabrėždama, kad neregiai žmonės – lygiai tokie patys kaip ir mes. Jie gali šypsotis, gali juoktis, mylėti, siekti, svajoti ir daryti neįtikėčiausius dalykus.
E.Jokužytė pati sako niekada negalvojusi, kad kažkada taps knygų leidėja, tačiau viskas prasidėjo nuo vieno visai atsitiktinio dalyko – savanorystės. Moteris studijuodama magistratūros studijas su kolegomis nusprendė imtis vieno projekto, norėjo pasižiūrėti ar vaikai neregiai geba piešti, ar jie gali kurti.
„Tada jiems davėme užduotį piešti, o po to jiems pažadėjome, kad jų darbeliai pateks į leidžiamą kalendorių“, – prisiminusi pasakojo moteris.
Jos teigimu, vėliau nutiko taip, kad studentai davė ir dar vieną pažadą, jie pažadėjo, jog nereginčių vaikų nupiešti piešiniai ne tik puikuosis kalendoriuje, tačiau bus surengta ir jų darbų paroda, kurioje apsilankyti galės ir jie patys.
Leidiniai ir regintiems, ir neregiams
E.Jokužytė netrukus sumanė, kad tokį kalendorių reikėtų išleisti ir Brailio raštu.
„Kadangi pati daug metų dirbau spaustuvėje ir tai yra mano šeimos verslas, turėjau daug patirties ir žinių, tad pagalvojau, kad reikia tą žadėta kalendorių išleisti ir Brailio raštu“, – sumanymu dalinosi leidėja, tačiau tąkart sakė buvusi labai susimasčiusi, o kaip šie vaikai būtų galėję matyti savo pačių kurtus piešinius?
Pamaniusi, kad visgi taip bus nesąžininga, moteris sugalvojo kiekvienam piešinėliui sukurti po Brailio simbolį, kuris leistų atpažinti, kas kur piešinyje pavaizduota.
„Pavyzdžiui, jei čia buvo nupiešta saulė – tai saulės ženklas, jei skruzdėlytė, tai skruzdelytės ženklas. Vaikai liesdami tuos paveikslėlius per lytėjimą galėjo viską suprasti“, – idėją aiškino E.Jokužytė.
Taip pirmą kartą Lietuvoje buvo išleistas kalendorius reginčiųjų ir Brailio raštu, kurį puošė neregių vaikų kurtos iliustracijos, o piešinius buvo galima matyti ir akimis, ir pirštais.
Pakeitė gyvenimą
Po šio projekto E.Jokužytė sakė pajutusi, kad jos viduje kažkas pasikeitė: „Sugalvojau, kad noriu padėti šiems žmonėms, kad jie eitų į priekį, kad rodytų, jog jie irgi yra gabūs, kad neregiai moka dainuoti ir šokti. Tada ėmiausi ir kitų socialinių projektų“, – apie didelius pokyčius savo veikloje ir gyvenime kalbėjo leidėja.
Moteris įgyvendino ir dar keletą idėjų: neregiai vaikai kūrė savo kvapus, lipdė darbelius. „Vėliau atidarėme lipdytų darbų parodą ir su ja keliavome per visą Lietuvą, o žmonės tuos darbus galėjo matyti ne savo akimis, o rankomis, nes darbai buvo specialiose dėžėse“, – pasakojo E.Jokužytė.
Per visus projektus leidėja teigė susipažinusi su daugybe žmonių, susiradusi daug draugų.
„Aš ateidavau pas neregius į namus ir kartą paprašiau, kad jie man parodytų savo knygas. Jie man atnešė tokius didelius baltus lapus, o kartais sakydavo, kad jų išvis neturi. Galvojau, o kaip taip gali būti?“, – nuostabą sukėlusius įvykius prisiminė moteris.
Būtent tada leidėja ir nusprendė: „Pasakiau sau, kad leisiu knygas neregiams vaikams.“
Bandė atkalbėti
E.Jokužytė pasakojo, kad tąkart jai teko susidurti su labai daug iššūkių.
„Žmonės pradėjo man sakyti: „Kodėl tu leisi tas knygas jiems, juk tu jų nepažįsti. O aš visiems atkirsdavau, kad jaučiu, jog tai mano pašaukimas, nes aš žinau kaip tai padaryti, žinau technologijas, įsivaizduoju kaip viskas turi būti. Man sakydavo: „O kam tu leisi tas knygas? Ar jiems tos knygos reikalingos, juk jie gali klausyti įgarsintų knygų“, – teigė ji.
Bet leidėja atsilaikė prieš visus sunkumus: „Tada pagalvojau, o kodėl tie vaikai neturėtų turėti popierinių knygų, juk mes irgi jas turime. Ir jeigu tokių knygų mes nebeleisime, nes jos yra per brangios, o neregių yra mažai, mes užauginsime beraščių kartą, ar mes to siekiame?“, – tada savęs klausė E.Jokužytė.
Visgi kritika taip greitai nesibaigė: „Jie sakydavo, kad mano knygos yra per brangios, kad jų niekada neįpirks neregiai, bet tada aš nusprendžiau jiems jas dovanoti. Tada visi klausė: „O iš ko pragyvensi?“ Nusprendžiau, kad kursiu tokias knygas, kurias gali skaityti visi: ir regintys, ir neregiai“, – galiausiai išgryninusi idėją sakė leidėja.
Šiandien moteris siekia, kad regintys vaikai taip pat suprastų, kad yra tokių žmonių, kurie nemato, kurie skaito pirštais.
„Mano svajonė – kad neregiai savo namuose turėtų knygų, kad jie turėtų savo lentyną ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kad užaugtų drąsūs, laimingi, siektų savo svajonių ir būtų protingi.
Ši veikla moko ir mane pačią, šis susidūrimas su neregiais leidžia man pačiai suprasti, kad mes visi turime gyvenime išbandymų, tačiau mes galime arba sustoti, arba judėti pirmyn“, – atskleidė idėjos savininkė.
Straipsnis yra projekto „Verslo genas“ dalis, kuris vykdomas kartu su didžiausia aviacijos įmonių grupe Rytų Europoje – „Avia Solutions Group“.
