Ne, visa tai nėra skirta tik gurmanams ir tikrai ne tik tiems, kurie nuo ryto iki vakaro varto naujai iškeptas receptų knygas. Tai – keletas patiekalų, kuriuos, receptus ištraukusi iš senų, bajoriškos virtuvės knygų, sumanė paruošti kaimo turizmo sodybos „Rusne Villa“ („Rusnės vila“) savininkė Daiva Stanislovaitienė.
Pradėjusi turizmo verslą ji stvėrėsi šaknų – to palikimo, kuris per D.Stanislovaitienės motinos – Sakų liniją – driekiasi iki šių dienų. Tad sodyba iškilo prosenelių žemėje – Rusnės salos Pakalnės kaime, o kad ji skirtųsi nuo kitų paslaugos teikėjų, visas dėmesys buvo sutelktas į bajorišką kilmę.
Subruzdo vaikai
Pasak D.Stanislovaitienės, bajorystės kilmės dokumentų tvarkyti stvėrėsi po mokslų iš užsienio grįžę vaikai.
„Mes, užaugę sovietmečiu, to visiškai nevertinome. Kokie dar titulai? Pasirodo, ta bajoriška kilmė dar reiškia ir tai, kad kilmingi žmonės kitaip auklėjo vaikus. Jie spaudžia ne tik prie mokslų, bet ir prie darbo.
Štai tada ir supratau, kodėl senelis, vos tik atvažiuodavau per vasaros atostogas ilsėtis į kaimą, o čia jau laukia grėblys, atremtas į šieno kupetą. Grėbti šieną ar kartu su „bernais“ mėžti mėšlą? Tai – ne man, aš juk – bajoraitė“, – apie tai, kas buvo, pasakojo vilos savininkė.
O kas yra šiuo metu tame kaime ir kas dar bus?
Pagaliau avėrė ir restoraną
Svečiams duris atvėrusi 2012-aisiais, gyvuoti „Rusnės Vila“ pradėjo teikdama paslaugas vestuvininkams ar įvairias šventes švenčiančioms žmonių grupėms. Pirmieji jų buvo istorikai, padovanoję 1613 metais pagamintą laikrodį. Jis ir dabar tiksi svečių menėje ant sienos.
Šiemet verslas šiek tiek plečiasi. Jei sumanymui svečių stygius arba jų perteklius nesutrukdys, šios vilos restorane birželio pradžioje pradėtos teikti maitinimo paslaugos gyvuos visą vasarą, o gal ir dar ilgiau.
Tai – pirmas sezonas, kai vila ėmėsi dar ir tokio verslo. O jį kursto ir tai, kad kol kas tai – vienintelė vieta Rusnės saloje, kur galima pavalgyti.
„Norime įsikibti į bajoriškas tradicijas. O jų virtuvės knygose atradau labai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, Radvilos Našlaitėlio magiras darydavo maisto stebuklus. Ir juos smulkiai aprašydavo.
Taip akis užkliuvo ir 1582-aisiais pradėtą gaminto „Tauriojo elnio kraujo“ trauktinę – nestiprų, bet aštrų žolių gėrimą“, – pasakojo D.Stanislovaitienė.
Prieš pietus lyžtelėdavę to „kraujo“ bajorai, o dabar – ir vilos svečiai gali užsikąsti kramtydami plonytę kresną (šoninę), pamirkytą šokolade. Mėsa ir šokoladas? Praalkusiems svečiams, ko gero, tai tik dar labiau sujauks gurgiančius pilvus.
„Angelų košė“ – damoms skirtas pusryčių saldėsis, pagamintas iš keptų obuolių ir „dar kažko nuostabaus“.
Žuvies pyragas – šaltas patiekalas, kuris labiau įtinka vyriškam skoniui, nei moteriškam.
„Sriuba? Kad ir „Barštelių su ausytėmis“. Tai ir mano mėgstamiausia. Apskritai seniau lietuviai daug valgė „šaknų“ – salierų, burokėlių, nuo XIX amžiaus – ir bulvių. O tai trinta sriuba, išvirta iš raudonų šaknų“, – pasakojo vilos šeimininkė.
O kas tos auselės? Maži koldūnai, įdaryti džiovintais baravykais. Daug kam tai įprasta? Vargu. Kaip kad neįprasta ir tai, kad yra tam tikrų patiekalų, kuriuos restorane tenka valgyti prisidengus skraiste. Tik tam, kad greta esantys žmonės nematytų, kaip, laižant kepto paukštuko kaukelius, per smakrą teka grietinėlės padažas.
Užsieniečiai vilą jau aptiko
Maždaug 15–25 eurai žmogui. Tiek gali kainuoti patiekalai, kai jie užsakomi svečių grupei, atvykusiai ne tik pavalgyti, bet ir į edukacijos užsiėmimą. Gali būti, kad keliaujantys po Lietuvą žmonės Pakalnės kaime stabtelės tik dėl jų.
O kol kas „Rusnės viloje“ ilgiau nei lietuviai užsibūna užsieniečiai. Tai ir vokiečiai, kurie buvo atvažiavę su filmavimo kameromis. Ir šveicarai, kurie suskato sodyboje ieškoti „Krašto ambasadorius“ ženklo, o neradę – ėmė gūžčioti pečiais. Kaip čia taip? Žmonės garsina savo krašą, o už tai nėra pagerbti?
„Buvo svečių ir iš Afrikos, tiksliau – iš jos kilę žmonės, kurie pastaruoju metu gyvena Londone. Jie čia atsivežė savo mamas.
Ir ką gi? Tos tamsiaodės ponios, pasipuošusios stilingomis skrybėlaitėmis, sukrito į pievą ir pradėjo forografuotis.
Buvo labai gražus oras, tad ir nuotraukos buvo puikios: Rusnėje – juodukių moterų, spalvotas sukneles išskleidusių žolėje“, – išskirtiniais svečiais pasidžiaugė D.Stanislovaitienė.
