Filmas sukurtas remiantis autobiografine Sophios Amoruso, įkūrusios internetinę parduotuvę „Nasty Gal“, knyga. S.Amoruso pradėjo nuo vagysčių ir kelionių autostopu, o baigė sukurdama šimtamilijoninį verslą. Tiesa, šiuo atveju kalbėti apie rožinę istorijos tąsą nebus progos.
Kelyje
S.Amoruso tėvų namus paliko dar nebaigusi mokyklos: mokslas ir karjera ją domino mažiausiai. „Norėjau išeiti už kapitalistinės struktūros ribų, laisvai gyventi ir laisvai keliauti, o ne dirbti nuo devynių ryto iki penkių vakaro“, – knygoje „Girlboss: mano sėkmės istorija“ prisimena S.Amoruso.
Mergina metėsi ieškoti nuotykių: autostopu apkeliavo pusę Amerikos, mezgė keistas pažintis, ragavo haliucinogeninių grybų. Kartais susirasdavo darbo, tačiau vienoje vietoje ilgiau nei dviejų savaičių neužsibūdavo. S.Amoruso nesibodėjo kapstytis svetimose šiukšlėse. Ji net ir namus apstatė gatvėje rastais daiktais.
Tačiau to nepakako: mergina vogė daiktus iš parduotuvių. Pardavėjams įtarus vagystę, S.Amoruso apsimesdavo kvaile ir guodėsi esanti labai išsiblaškiusi. Šis triukas visuomet gelbėdavo.
Sophia prisipažįsta: pirmasis daiktas, kurį ji pardavė, buvo vogtas. Jai prireikė pinigų sumokėti už kambarį, tuomet „Amazon“ tinklapyje įsidėmėjo bestselerių sąrašą ir patraukė į knygyną. Vogčiomis iš jo išnešusi populiarias knygas, jas perpardavė internetu ir taip užsidirbo kelis šimtus dolerių.
Sėkmė negalėjo tęstis amžinai. Sykį, pastebėjęs, kad mergina nesumokėjo už pirkinius, ją pričiupo parduotuvės darbuotojas. S.Amoruso supanikavo, metė grobį ir pabėgo, tačiau apsaugininkas spėjo pačiupti jos rankinę, kurioje mergina laikė savo dokumentus.
Praėjus kelioms valandoms ji sukaupė drąsą ir grįžo į parduotuvę prisipažinti dėl vagystės. Sophią nubaudė, tačiau policijos neiškvietė. Po šio nutikimo mergina nutarė daugiau taip neberizikuoti.
Rausė mirusiųjų spintas
S.Amoruso pokštauja, kad praturtėjo dėl išvaržos. Tam, kad ji galėtų gydytis, reikėjo medicininio draudimo, tad teko ieškotis darbo. Mergina ėmėsi sargauti meno mokykloje. Į jos pareigas įėjo studentų dokumentų tikrinimas, tačiau didžiąją laiko dalį ją kamavo nuobodulys, kurį mėgino nugalėti naršydama internete. Vos draudimo kompanija palaimino jos gydymą, S.Amoruso nedelsdama gulėsi į kliniką ir be gailesčio metė darbą.
Pasveikusi po operacijos ji prisiminė el. pašto šiukšles, kurios jai pylėsi naršant internete. Tai buvo smulkių prekybininkų siūlomos vintažinės prekės.
S.Amoruso susivokė, jog apie tai nusimano geriau nei daugelis kitų. „Kai buvau dvidešimties, vilkėjau tik vintažinio stiliaus rūbais, – prisimena Sophia. – San Fransiske su bičiuliais buvome sutarę pasirinkti tam tikrą dešimtmetį ir rengtis tuomet vyravusios mados rūbais. Mes klausėmės senos muzikos, važinėjome senovinėmis mašinomis, dėvėjome senovinius drabužius. Mano dešimtmetis buvo septintasis“.
Daugelis prekybininkų naudojosi internetiniu aukcionu „eBay“. Sophia perskaitė knygą apie prekybą „eBay“ ir aukcione susikūrė savo paskyrą. Parduotuvę ji pavadino „Nasty Gal“, mat taip pat vadinosi primirštos dainininkės Bette Davis albumas. Liko svarbiausia – surasti prekių.
Sophia darbo ėmėsi su nebūtu uolumu: apvaikščiojo komisus, labdaros parduotuves, kur sunešami nebereikalingi rūbai – kartais čia pavykdavo rasti ypatingų daiktų. Sykį labdaros parduotuvėje ji atkasė „Chanel“ striukę. Įsigijusi pirkinį vos už 8 dolerius, internetiniame aukcione jį pardavė už tūkstantį.
Užsidarius teatrui, S.Amoruso jo kostiumus supirko už grašius, o pirkėjai aukcione „eBay“ dėl jų varžėsi kaip išprotėję.
Sophia rado dar vieną šaltinį prekėms: ji ėmė sekti skelbimus, kuriuose siūloma įsigyti velionių daiktų.
„Nuo šešių ryto stovėdavau eilėse su žmonėmis, kurie už mane buvo mažiausiai dvidešimčia metų vyresni, – apie praeitį pasakoja verslininkė. – Vos atvėrus duris, visi ima stumdytis dėl servetėlių, o aš nosies tiesumu traukdavau prie rūbų spintų ir žvejodavau vintažinius lietpalčius, stilingus mini sijonėlius, vakarines sukneles“.
Sophia pati fotografavo ir aprašė kiekvieną prekę. Tai kėlė daug vargo, tačiau tinkamos nuotraukos viliojo pirkėjus. Netrukus „Nasty Gal“ parduodavo po 25 prekes per savaitę.
Purvinos mergiotės skrydis
„Prekyba vintažiniais daiktais panaši į prekybą narkotikais: niekas neišduoda savo tiekėjų. Pardavėjai pasiryžę suėsti vieni kitus, tačiau tai – ne bėda. Myliu konkurenciją! Nors pardavėjai „eBay“ veikė tokiais būdais, apie kuriuos ir pagalvojusi nebūčiau“, – kalba S.Amoruso.
„Nasty Gal“ sėkmės įpykdyti varžovai jos tinklapyje ieškojo smulkių taisyklių pažeidimų. Jie „eBay“ administracijai pranešdavo apie draudžiamas nuorodas į socialinius tinklus, kurias pastebėdavo S.Amoruso komentaruose, todėl Sophiai buvo uždrausta dalyvauti aukcione.
Galiausiai S.Amoruso pabodo su „eBay“ žaisti katę ir pelę, todėl ji įkūrė savo internetinę parduotuvę. Verslas greitai įsisuko. Dėvėti rūbai nebetilpo giminaitės, kurios namuose ir įvyko pirmieji „Nasty Gal“ pardavimai, namuose. Tad auganti verslininkė išsinuomavo 160 kvadratinių metrų ploto studiją. Tiesa, jos pakako neilgam: vos po aštuonių mėnesių prekės iškeliavo į 700 kvadratinių metrų patalpas.
2008 m. parduotuvės apyvarta siekė 228 tūkst. JAV dolerių, o 2012 m. „Nasty Gal“ pardavė prekių kone už 100 mln. JAV dolerių. Pirkėjų buvo tiek, kad dėvėtų prekių nebepakako, todėl mergina nutarė kreiptis į rūbų siuvėjus.
Tai padaryti nebuvo taip paprasta, kaip pasirodė iš pradžių: garsūs prekių ženklai nedegė noru turėti reikalų su tokio pavadinimo įmone („Nasty Gal“ gali būti verčiama „Purvina, nešvari mergiotė“). Išgirdę parduotuvės pavadinimą daugelis žmonių pirmiausia pagalvodavo apie sekso prekių parduotuvę, o taip pat skambantis porno tinklapis paieškas tik dar labiau apsunkino.
S.Amoruso tinklapiu susidomėjo investuotojai iš Silicio slėnio. Jie moters kompaniją įvertino 350 mln. JAV dolerių. Įmonė „Index Ventures“ į ją investavo 49 mln. JAV dolerių, o verslininkas Ronas Johnsonas, dirbęs su Steve'u Jobsu, pridėjo dar 16 mln. JAV dolerių. Dabar S.Amoruso tiems, kas nieko nežinojo apie „Nasty Gal“, savo verslą pristatydavo taip: „Tai – mažmeninė prekyba, kuri auga greičiau, nei bet kuri kita šioje šalyje“.
„Neseniai buvau susitikusi su parduotuvių tinklo „Nordstrom“ vadovais, o po kelių dienų derėjausi su prekės ženklo „Michael Kors“ galva. Sėdėjau su jais prie vieno stalo ir galvojau: „Dieve mano, juk kai buvau 17-os, iš „Nordstrom“ pavogiau „Michael Kors“ laikrodį“, – prisiminė S.Amoruso.
Nelaiminga pabaiga
Meilinimasis turtingiems investuotojams „Nasty Gal“ gero neatnešė. Kompanija pelną skaičiavo nuo pirmosios savo gyvavimo dienos, tačiau investuotojams jo buvo per maža. Kai 2015 m. buvo mažinami etatai, Sophiai teko palikti vykdomosios direktorės pareigas. Lyg to būtų negana, keli buvę darbuotojai „Nasty Gal“ padavė į teismą.
2016 m. lapkritį kompanija paskelbė bankrotą. Ši žinia S.Amoruso pasiekė Australijoje prieš pat jos knygos pristatymą. „Išėjau į sceną ir ėmiau pasakoti įprastą istoriją: apie savo pakilimą, apie knygas, kuo mokiausi. Kad ir kaip man norėjosi išeiti ir nekalbėti apie griuvusius pasiekimus, negalėjau to nedaryti, – pasakoja moteris. – Skruostais byrėjo ašaros ir aš numykiau: „Ką gi, tai mano pirmasis verslas. Galvoju, pasiekta ne tiek ir mažai“.
