Netikėtas posūkis – iš statybų verslo į deimantų ir kitų brangenybių rojų

Tik susitikus su V.Orkine, ši mano klausimams užbėgdama už akių iškart prisipažino, kad juvelyrikos universitete nesimokė ir tokio diplomo neturi, mat pirmiausia Kauno technologijos universitete mokėsi vadybą ir ekonomiką, o paskui mokytis išvyko į Suomiją.

Svečioje šalyje, tada dar jauna studentė, kirto finansų mokslus, o baigusi studijas grįžo į Lietuvą ir stojo į teisės magistrantūrą.

„Tada maniau, kad ekonomika ir teisė yra labai geras derinys“, – kiek juokaudama atsiminusi sakė V.Orkinė.

Tiesa, juvelyrika – moters pomėgis, nes viską spėjanti ir devynis darbus šiandien dirbanti moteris iškart paaiškino, kad papuošalų kūrimas – ne vienintelis jos užsiėmimas ir darbas.

„Dirbu ir su nekilnojamuoju turtu (NT), esu turto valdymo departamento direktorė. Šiam departamentui yra priskirtas turtas – biurai, prekybos centrai, sandėliai, viešbučiai. Mano darbas prasideda nuo idėjos plėtojimo iki jau pastatyto turto nuomos ar pardavimų. Su NT dirbu jau daug metų, gal kokius 12 metų“, – sunkiai beatsimindama pačią karjeros pradžią pasakojo verslininkė.

Paklausta, kaip viską suderina, prasitarė, kad juvelyrika ir NT yra labai panašūs dalykai: „Mano darbuose viskas reikalauja kūrybos. Tiesa, vienoje profesijoje mažiau, kitoje – kiek daugiau, tačiau kūrybos reikia visur“.

Šiandien prabangius papuošalus – auskarus, žiedus, apyrankes, sąsagas ir kitas puošmenas gaminanti moteris teigė juvelyrika susidomėjusi kai dar studijavo Suomijoje.

„Suomijoje gyvenau kartu su suome architekte. Ji vieną dieną grįžusi iš universiteto pasigyrė savo pačios pasigamintu žiedu. Sako: „Žiūrėk, pasidariau žiedą“. Klausiu: „Kaip suprasti, kad pasidarei?“.

Ji man papasakojo, kad lanko tokį būrelį ir ketinau jį lankyti, bet taip niekada ir nenuėjau. Būrelis vykdavo 20 val., o studentui toks laikas buvo visai netinkamas“, – juokėsi V.Orkinė.

Po kiek laiko grįžusi į Lietuvą moteris susirado vietą, kur galėtų pasimokyti šio amato subtilybių.

„Suradau juvelyrą Darijų Gerliką, kuris tapo mano mokytoju. Ėjau į užsiėmimus tarsi į būrelį, kaip vyrai lanko krepšinį ar futbolą. Man tai buvo tikrų tikriausias pomėgis“, – atsiminė juvelyrė.

Į tokius mokymus, dar bepradedanti pažinti naują amatą, moteris eidavo tris kartus per savaitę, užsiėmimai trukdavo apie 3-4 valandas.

Kaip pati sako, laikui bėgant jos apsilankymai dirbtuvėse vis dažnėjo. Sėkmė netruko ateiti.

„Mano mokytojas turėjo sistemą – kai įveiki dalį kurso, darai baigiamąjį darbą, todėl aš dariau segę. Mano darbą pamatė viena moteris ir užsinorėjo tokios pačios. Aš ją padariau ir pardaviau. Tai buvo pirmasis mano visai nepažįstamas klientas, nekalbant apie draugus, šeimą bei kitus pažįstamus“, – pasakojo juvelyrė.

Pasak verslininkės, klientai atsirasdavo pamažu, natūraliai, o kai užsakymų jau buvo tiek, kad mokymai pradėjo atsipirkti, menininkei kilo mintis tuo užsiimti kiek rimčiau. Baigusi mokymus pas D.Gerliką, juvelyrė išėjo dirbti savarankiškai.

„Kai laukiausi pirmosios dukros, sugalvojau surengti savo papuošalų parodą. Po tos parodos sulaukiau labai daug užklausų, dėmesio. Parodai tada padariau kelias skirtingas papuošalų kolekcijas, o viskam pasisekus gavau ir nemažai užsakymų“, – apie pirmą rimtą žingsnį juvelyrikos versle pasakojo V.Orkinė.

Sulaukusi sėkmės verslininkė nusprendė įkurti savo įmonę ir ją pavadino „V2O“.

„Atsirado įmonė, samdomi žmonės, nes norėjau spėti įgyvendinti savo sumanymus. Viskas pradėjo veikti profesionaliau, greičiau. Tada priėmiau dar vieną žmogų, po kiek laiko – dar vieną juvelyrą. Dabar mūsų komandoje iš viso dirba net 4 juvelyrai, nors manau, kad greitai bus ir penktas“, – pasakojo menininkė.

Paklausta, ką reiškia įmonės pavadinimas, moteris paaiškino, kad jis – simboliškas.

„Aš buvau Viktorija Venclovaitė, todėl man norėjosi, kad pavadinime būtų V raidė ir skaičius 2, nes jis man yra pats mėgstamiausias. Nežinau ar jis man neša sėkmę, bet tikriausiai ir ta mano asmenybė yra dviguba: dirbu su NT ir turiu menininko gyslelę.

Tada mes ieškojome, kad būtų galima užregistruoti tokį pavadinimą, o būsimas vyras patarė: „Padarykime „V2O“, nes bus kaip H2O“. Aš iki šiol juokiuosi, kad jis jau tada nujautė, kad mano pavardė bus iš O raidės. Taip jau ir sutapo. Taip pat siejome pavadinimą ir su vandeniu, kad papuošalai gali būti amžini, kaip vanduo“, – pavadinimo reikšmę aiškino kūrėja.

Įkūrus įmonę, verslas įsisuko pamažu: „Mes dirbome užtikrintai ir į priekį ėjome žingsnis po žingsnio“.

Šiandien juvelyrė savo gaminius vadina modernia klasika.

„Mes nekuriame avangardo, mūsų papuošalai yra patogūs nešioti kiekvieną dieną, tai ne daiktai, kuriais gali puoštis tik eidama į vakarėlį. Man norisi, kad daiktas būtų vertingas, kad mamos paliktų dukroms ir tai turėtų vertę, simboliką“, – apie savo gaminius kalbėjo jų kūrėja.

Pasak jos, juvelyrė gali sukurti viską, ko tik norite. Ji prisimena, kartą netgi teko kurti auksinį šeimos herbą.

„Iki šiol papuošalus kūrėme tik pagal individualius užsakymus. Mes nedarome kopijų, viską kuriame: sąsagas, auskarus, apyrankes, žiedus ir panašiai. Kartą netgi teko kurti auksinį šeimos herbą. Žodžiu, užsiimame viskuo, ko tik pageidauja klientas“, – teigė menininkė.

Juvelyrė sako esanti griežta ir turi porą taisyklių, kurių, gink Dieve, nevalia sulaužyti.

„Pirmoji – negalima viršyti numatyto papuošalo biudžeto, antroji – gaminys visada turi būti pagamintas laiku ir jokių vėlavimų būti negali“, – griežtą tvarką aiškino meistrė.

Anot V.Orkinės, dažniausi klientai yra vyrai.

„Jie perka dovanas moterims. Jiems patinka, kad viskas vyksta greitai, aiškiai ir konkrečiai. Jiems informaciją visada suteikiu išsamiai ir aiškiai. Būna, kad pati vežu moteriai padovanoti, sakiau, kad galiu ir gėlių nupirkti, jei toks pageidavimas kiltų.

Mano klientai – užsiėmę vyrai, neturintys daug laiko ir vertinantys išsamią informaciją“, – vienus pagrindinių papuošalų pirkėjų įvardino menininkė.

Tiesa, pasak jos, netrūksta ir klienčių moterų: „Tačiau tai labiau savarankiškos ir galinčios save išlaikyti damos. Taip pat žmonės, kurie ieško dovanos, kuri turėtų vertę“, – apie prabangą ir puošnumą mėgstančius klientus sakė kūrėja.

Kadangi klientų norai – įvairūs, paprastai brangakmeniai papuošalams užsakinėjami itin akylai.

„Deimantus dažniausiai vežu iš juvelyrikos parodų, iš užsienio. Galėtume parodas palyginti su kokia knygų muge, tik užsienyje viskas taip pat vyksta su brangakmeniais. Važiuoju į Stambulą, Bazelį, Londoną“, – populiariausias kryptis vardino moteris.

Kadangi į užsienį taip dažnai nenuvyksi, kad ir kaip įdomiai tai skambėtų, pasak V.Orkinės, deimantai dar būna siunčiami paštu.

„Deimantus siunčiuosi kaip ir įprastas prekes. Būna ir laiške ateina, tik žinoma, su kurjerio pagalba. Šiaip ir klientams papuošalus siunčiu per kurjerį. Kartais žmonėms atrodo nepatikimai, tačiau man tikrai neteko nukentėti. Tikriausiai greitai rastume kur nukeliavo siuntinys, jei kas sugalvotų pagudrauti“, – sakė kūrėja.

Juvelyrė atskleidė, kad pats brangiausias papuošalas, kurį jai teko daryti – sužadėtuvių žiedas su 0,8 karato deimantu.

„Jo kaina siekė apie 6 tūkst. eurų. Dar esu dariusi vieną žiedą, kurį vyras dovanojo moteriai vaiko gimimo proga. Kainavo apie 15 tūkst. litų“, – įsimintiniausius užsakymus vardijo verslininkė.

Ji siūlo didelių kainų nesibaiminti – jos pagal kiekvieno kišenę.

„Pavyzdžiui, vardinės sidabrinės sąsagos kainuoja 130 eurų, jei puoštos auksu – kiek brangiau. Tarkime, klasikiniai vestuviniai žiedai, su nedideliu deimantu moteriai kainuotų apie 600 eurų“, – sakė V.Orkinė.

Artimiausi verslininkės planai – savo salono, parduotuvės atidarymas, kuri jau netrukus duris atvers Vilniuje, Užupyje.