Gamino baldus sau
32 metų vilnietis Evaldas Martinkėnas užsiima baldų gamyba, gamina juos pagal individualius užsakymus, o jo įkurta įmonė „EG Baldai“ jau skaičiuoja dešimtuosius gyvavimo metus. Taip įmonę jis pavadino savo ir žmonos Giedrės garbei.
Kadaise jaunas vaikinas krimsdamas mechatronikos mokslus Vilniaus Gedimino technikos universitete sugalvojo pasigaminti kambario baldus.
„Pirmasis baldas, kurį pasigaminau, – spinta, – pasakojo Evaldas. – Po to buvo virtuvės baldai, o laikui bėgant pasidariau viską, ko reikėjo butui.“
Kai nuosavo būsto baldai buvo baigti, vaikinas ėmėsi gaminti tėvams, draugams ir giminaičiams, o trečiame kurse jau įkūrė savo įmonę „EG Baldai“.
„Klientai jau patys mane susirasdavo, visa gamyba buvo paremta rekomendacijomis“, – apie netyčia pradėtą verslą pasakojo E.Martinkėnas.
Jis turi kaip atremti ir priekaištus dėl to, kad nutolo nuo mechatronikos.
„Iš esmės baldai ir robotai – ta pati inžinerija“, – suskubo teisintis baldų gamintojas.
Juk ir vienoje, ir kitoje srityje naudojamos tos pačios staklės. Ir baldų gamyba panaši, mat projektuojant juos pasitelkiamos tos pačios kompiuterinės programos, lyg projektuotum robotus, o tai vaikinui ir priklausė pagal įgytą mechatronikos specialybę.
Diplomo nebepakako
Baigęs universitetą E.Martinkėnas suprato, kad, norint užsiimti baldų gamyba, vien aukštasis išsilavinimas nepadės. Ir jau turėdamas savo įmonę nukeliavo į Vilniaus statybininkų rengimo centrą ir išėjo staliaus mokymus.
„Ten mokiausi dvi savaites, nes atėjau su konkrečiais poreikiais, man reikėjo išmokti medienos apdirbimo technologijų ir pasitobulinti gamybos srityje“, – apie kiek netikėtą posūkį pasakojo E.Martinkėnas.
Kai dar besimokydamas trečiame kurse verslininkas įkūrė savo įmonę, iš pradžių dirbo vienas, o kiek vėliau susirado ir pagalbininką. „Vienam buvo ne darbas“, – sakė baldų gamintojas.
Kaip vienus didžiausių sunkumų kuriant verslą E.Martinkėnas įvardijo tai, kad būdamas studentas turėjo investuoti į įmonės transportą, patalpas, stakles ir smulkiąją įrangą.
„Sunkiausia buvo, kad smulkusis verslas nėra finansuojamas valstybės, todėl visas uždarbis būdavo skiriamas investicijoms. Įmonė veikia jau 10 metų, o aš, įmonės savininkas, per tiek laiko iš jos sąskaitos nesu paėmęs nė cento. Viskas, ką uždirbame, yra investuojama į technologijas“, – prisipažino verslininkas.
Į universitetą neskubėtų
Šiandien E.Martinkėnas džiaugiasi – žmonės domisi individualių baldų gamyba ir noriai juos užsako. „Per 10 metų turėjome apie tūkstantį klientų“, – džiaugėsi jis.
Baldų užsakymo procesas labai paprastas: kai žmogus kreipiasi, verslininkas paprašo kliento atsiųsti norimo baldo piešinį ar nuotrauką, vėliau apskaičiuojama jo kaina ir, jei ji tenkina klientą, verslininkas atvyksta išmatuoti erdvės. O kai iš didelio lagamino pavyzdžių žmonės išsirenka baldų spalvą, pasirašoma sutartis.
Verslininkas džiaugiasi, kad jam pasisekė ir verslas įsisuko gana greitai. Tačiau, pasak jo, šiuo metu baldų gaminimo rinkoje daug problemų.
„Rinka šiandien yra labai iškreipta ir to priežastis – „garažiniai“ žmonės. Jie paima avansą ir žmonėms nepristato baldų. Lietuvoje tokių nukentėjusiųjų daug“, – apie šiandienos baldų gamybos rinkos problemas kalbėjo verslininkas.
Patys populiariausi ir daugiausia kartų jo įmonėje gaminti virtuvės baldai.
„Antrojoje vietoje – spintos su stumdomosiomis durimis. Tai dviejų kategorijų baldai, kurių standartinių nenusipirksi. Reikia taikytis prie sienų. O komodos, sekcijos – standartiniai baldai, jų galima rasti bet kur“, – aiškino verslininkas.
Paklaustas, ar ką nors keistų, jei laiką būtų galima atsukti atgal, verslininkas atsakė tiesiai:
„Jei galėčiau pakeisti praeitį, į universitetą nebeičiau. Mano atveju universitete metus praleidau bergždžiai, mokiausi to, ko man gyvenime niekada neprireiks. Jei grįžčiau į praeitį, po 12 klasių eičiau į profesinę mokyklą ir gaučiau tų žinių, kurių man reikia, o jei būtų noro ir laiko, tada jau mokyčiausi universitete“, – baigdamas pokalbį tvirtino E.Martinkėnas.
