Metė darbą banke ir nesigaili – įsuko verslą, kuriuo beprotiškai didžiuojasi

„Tu turi būti labai stiprus tokiame darbe, kad atlaikytum visą spaudimą, kartais gali net palūžti. Labai sunkiai dirbu su savimi, tačiau man padeda mano vidinės savybės“, – sako dviejų kulinarijos studijų „Čiop Čiop“ ir vištienos restorano „Peri Peri“ vadovė, maisto tinklaraščio „Dervynas“ autorė bei tikra vyno žinovė.

Pusiau šiaulietė, pusiau vilnietė ir apskritai, kaip pati sako, Lietuvos Respublikos pilietė, U.Mikelevičiūtė pasakojo savo pažintį su maistu pradėjusi nuo austrių, mat su tėčiu tada dar visai maža mergaitė keliaudavo po pasaulį ir ragaudavo įvairiausius patiekalus.

Kiek ūgtelėjus, mergaitė didžiąją laiko dalį praleisdavo su seneliu pieno kombinate, mat jis tuo metu buvo kombinato direktorius: „Pamenu, kaip ten valgydavau labai daug ledų. Maža buvau tikra smagurė, visi mane labai lepindavo“, – prisiminė U.Mikelevičiūtė.

Moters močiutė daug gamindavo, matyt, kaip svarstė ir pati pašnekovė, meilė maistui ir atėjo iš šeimos.

„Viskas persiduoda iš šeimos. Kai man buvo penkeri, aš jau supratau, kad norėčiau savo gyvenimą sieti su maistu. Man būdavo labai įdomu stebėti, kaip močiutė gamina valgį.

Kai kiek paaugau ir buvau dvylikametė, žinojau, kad noriu dirbti restoranų versle. Aš mačiau, kaip į Lietuvą ateina maisto kultūra, kaip kuriasi restoranai. Tada galvojau: „Kaip nerealu“, – apie pirmąjį norą sieti ateitį su restoranu verslu pasakojo šiandien keletui maisto studijų vadovaujanti moteris.

Dar besimokydama mokykloje U.Mikelevičiūtė maistą visada gamindavo pati, o valgydavo tik namie.

„Dar ir šeimynai paruošdavau valgyti. Visi matė, kad esu lengvai išprotėjusi dėl maisto, todėl kartą dovanų gavau vyno enciklopediją. Tada man buvo 17 metų“, – apie vieną įsimintiniausių dovanų prasitarė restorano vadovė.

Pasak jos, vyno enciklopedija jai buvo tarsi pirmas rimtas žingsnis į savo ateitį. „Tada buvau labai susimąsčiusi, maniau, kad jau nebėra kelio atgal, kad gavau enciklopediją ir būsiu toje srityje“, – atsiminė moteris.

Tačiau tik atsivertus pirmuosius enciklopedijos puslapius paaiškėjo ir dar vienas dalykas: „Vynas – viso gyvenimo mokslas.“

Kaip dabar atsimena, enciklopedija buvo tokia didelė ir turėjo tiek daug puslapių, kad tuomet mergina kiek išsigando: „Joje buvo aprašytas kiekvienas regionas, kiekviena auginama vynuogė ir aš tada pagalvojau: „O Dieve, kaip man reikės viską išmokti“. Tada ir supratau, kad tai yra rimta“, – sakė U.Mikelevičiūtė.

Tai, kad moters prosenelis taip pat dirbo su vynu, jį gamino, ji sužinojo tik vėliau: „Visi sakydavo: „Kaip čia ta Urtė su vynais dirba dabar?“ Ir tada lyg atsimindavo: „Ai, taigi prosenelis gamino vyną“. Kiek žinau, jis kaime būdavo tas žmogus, kuris gamindavo įvairių skonių vynus“, – apie iš kartos į kartą perduotą susižavėjimą vynui pasakojo jo žinovė.

Pabaigusi vidurinę mokyklą jauna ir ambicinga mergina įstojo į vadybos ir verslo specialybę.

„Kad noriu stoti į šią specialybę žinojau taip pat seniai. Aš niekada nenorėjau tapti vyndare ar virtuvės šefe, aš tiesiog norėjau su tuo dirbti. Kai mačiau restoranų ir viešbučių savininkus, aš norėjau būti jais. Aš supratau, kad čia reikia verslo mokslų. Viskas pas mane buvo apgalvota“, – juokdamasi sakė pašnekovė.

Tačiau ką tik universitetą baigusios absolventės gyvenimas pasisuko visai kita linkme – po studijų U.Mikelevičiūtė pradėjo dirbti banke. Maisto ekspertė sakė tada tiesiog norėjusi užsidirbti pinigų.

Tiesa, darbas banke kiek užsitęsė, moteris ten dirbo net penkerius metus: „Vieną dieną atsisėdusi supratau, kad čia kažkoks košmaras, jau penkerius metai prabėgo. Kur aš buvau prieš tai? Atrodo, kad dirbau neilgai, bet kai suvokiau, kad jau praėjo tiek laiko, man buvo šokas“, – pasakojo U.Mikelevičiūtė.

Specialistė sakė, kad dirbdama banke ji itin pasigesdavo kūrybos: „Vaikščiodavau į degustacijas, eidavau, prašydavau praktikos, bet tiekėjai niekur nepriimdavo. Aš jų labai prašydavau, sakydavau, kad galiu laiškus nešioti, galiu bet ką daryti, grindis plauti, bet jie man atsakydavo“, – atsiminė vyno ekspertė.

Supratusi, kad banke U.Mikelevičiūtė užtruko per ilgai ir laikas grįžti prie savo tikrosios svajonės, moteris ėmėsi drąstiškų veiksmų – išsiuntė 200 laiškų Vokietijos vyndariams su prašymu padirbėti užsienyje.

„Parašiau labai daug laiškų. Kiekvieną dieną jų išsiųsdavau gal po 20. Gavau atsakymą: „Tavęs mums ir reikia“ ir geri žmonės iš Vokietijos mane pakvietė atvažiuoti. Man tada buvo toks geras jausmas, aš net plėšiau popieriaus lapus“, – apie tuomet aplankiusią didžiulę laimę pasakojo pašnekovė.

Susikrovusi lagaminus U.Mikelevičiūtė išvyko į Vokietiją: „Man baisu tikrai nebuvo, esu drąsi“, – paklausta ar nesuabejojo išvykti gavusi teigiamą atsakymą sakė ji.

Ten, tada dar visišką vyno kultūros pradžiamokslę, praktikai su nedideliu uždarbiu priėmė viena vokiečių šeima, kuri turėjo nemažą vynuogyną.

„Ten dariau viską nuo pusryčių gaminimo svečių namų lankytojams iki pardavimų ir vyno degustacijų vedimo“, – atsiminė U.Mikelevičiūtė.

Pirmosios dienomis šeimininkas būsimai pagalbininkei pravedė vyno degustaciją ir pasakė, kad netrukus jis kuriam laikui su žmona išvyks į Ameriką.

„Va tada tai tikrai buvau išsigandusi, juk atsakomybė – labai didžiulė, o ir apie vyną tada dar tiek daug nežinojau“, – apie užplūdusias emocijas ir patirtą baimę pasakojo specialistė.

Netrukus išvykus vynuogyno šeimininkams moteriai teko pravesti ir pirmąją vyno degustaciją galimiems vyno pirkėjams.

„Stovi tie žmonės atvykę, du žavūs vyrukai. O kas man beliko? Aš pasidažiau lūpas ir pravedžiau degustaciją. Aš nebeturėjau kur dingti. Žinoma, vis tiek tam jau buvo pasiruošta, skaičiau apie vynus visą naktį. Tada papasakojau jiems tiek, kiek man atrodė įdomu pačiai ir žinoma, tai ir buvo mano pirmasis pardavimas“, – su džiaugsmu savo sėkmę pasakojo U.Mikelevičiūtė.

Jai tada pavyko parduoti vyno už 12 tūkst. eurų: „O tai yra labai didelis kiekis ir suma vydariams.“

Kai jaunoji vyno ekspertė paskambino vynuogyno šeimininkams pranešti puikią naujieną, šie jai tepasakė: „Mes žinojome, kad tau pasiseks“.

Taip savoriaudama ir dirbdama vynuogyne pašnekovė praleido pusmetį.

„Galėjau likti čia, tačiau mano užmojai buvo didesni ir grįžau į Lietuvą. Grįžusi nenorėjau vėl dirbti banke. Nuėjau į vyninę ir įsidarbinau pardavėja“, – sakė vyno ekspertė.

Tačiau U.Mikelevičiūtei ilgai dirbti neteko: „Padirbau mėnesį laiko ir tada buvau atleista. Matyt, kažkas jiems nepatiko. Tada man buvo šokas, juk tenorėjau būti paprasta pardavėja paprastoje vyno parduotuvėje“, – su nuoskauda praeitį prisiminė moteris.

Nusprendusi dar kartą pabandyti laimę ji parašė dar vieną elektroninį laišką, kuris, ko gero, ir pakeitė specialistės gyvenimą.

„Aš parašiau laiškelį į „Čiop Čiop“ ir pasisiūliau ten vesti vyno degustacijas, pasakiau, kad tai yra mano svajonių darbas. Jie man tai atsakydavo, tai ne, tačiau galiausiai mane priėmė. Po dviejų savaičių įvyko taip, kad pagrindinė vadovė išvyko ir aš vėl likau viena naujame darbe. Tai užgrūdina“, – prisimindama atvejį, kai jauna moteris vėl liko viena su didele atsakomybe, sakė ji.

Taigi jau veikusioje įmonė „Čiop Čiop“ tada dirbo vos 4 žmonės, tačiau išvykus vadovams maisto studija liko su didelėmis skolomis.

„Pamenu, kad tada skendėdami skolose turėjome užsakytą 70-iai žmonių vestuvių pobūvio maistą ir negalėjome palikti žmonių be užsakymo. Visi toms vestuvėms susimetėme pinigus. Tai padarė net valytojai. Už tuos pinigus nusipirkome maisto produktus iš kurių gaminome valgį šventei“, – ne visai linksmą istoriją iš pačios darbo pradžios atsiminė moteris.

Tada pagalvojusi, kad negalinti žmonėms pasakyti, kad dingo įmonės vadovė, o įmonė skendi skolose, ji nusprendė imtis iniciatyvos.

„Tąkart viskas klostėsi gerai, o paskui jau atsirado nauji investuotojai ir akcininkai. Aš buvau tas žmogus, kuris įsuko visą verslą“, – drąsiai kalbėjo U.Mikelevičiūtė.

Šiandien ji yra tas žmogus, kuris dirba su visu tinklu: dvejomis maisto studijomis „Čiop Čiop“, vištienos restoranu „Peri Peri“ ir kuruoja dvi franšizes – Klaipėdoje ir Kaune.

„Su šiuo tinklu dirbu jau 4 metus. Komandoje yra apie 50 žmonių, neskaičiuojant Kauno ir Klaipėdos darbuotojų“, – sakė vyno ekspertė.

Maisto studijos paprastai tiekia maistą privatiems renginiams, tačiau dažnai būna ir taip, kad žmonės patys atvyksta į įsikūrusias kavines, ten leidžia laiką, vyksta renginiai.

„Renginiai dažnai vyksta pas mus studijose, dažnai patys važiuojame kažkur, kur paprašo užsakovas. Tai šventės, gimtadieniai, įmonių renginiai, vestuvės. Būna, kad gaminame pas žmones namie, nes jie galbūt tingi ar nenori patys gaminti“, – apie darbą pasakojo moteris.

Pati ji teigė negaminanti, mat geriau viską paliekanti profesionalams: „Man labai įdomu gaminti, bet aš noriu daryti savo darbą gerai ir kai aplink mane yra galybė nuostabiai gaminančių žmonių, aš užleidžiu šią progą jiems. Aš gaminu namie, man to užtenka. Mėgstu tai daryti“, – apie maisto ruošimą pasakojo U.Mikelevičiūtė.

Maisto studijų vadovė teigė, kad kone kiekvienas renginys yra palydamas vienokiu ar kitokiu nesusipratimu ir jie šioje profesijoje – kasdienybė.

„Mums kasdien nutinka visokių kuriozų: kasdien kažkas kažko neatveža, kažkas suserga, neateina į darbą, nespėja į lėktuvą ir panašiai. Man tai kasdienybė.

Yra buvę, kad turėjome suderintą renginį, jau žmonės kaip ir turėjo atvykti į studiją ir staiga skambina mums, nes pagalvojo, kad viskas vyks Kaune, o mes buvome sutarę Vilniuje.

Tada jiems padarėme nuolaidą. Juk visko būna. Ypač, kai darai reginius plyname lauke, kur nėra nieko, jokios infrastruktūros. Tada turi apgalvoti kur vandenį gausi, elektrą ir panašiai. Jie yra ir sunkiausi ir įdomiausi renginiai“, – atvirai apie savo darbą pasakojo viena iš įmonių vadovų.

Paklausta, ką jau nemažai išbandymų patyrusi maisto studijų bei restoranų vadovė darytų kitaip, jei turėtų galimybę atsukti laiką atgal, ji buvo atvira: „Nekeisčiau nieko“.

„Turiu gerą bruožą – niekada nenoriu nieko keisti, kad ir kas būtų įvykę. Manau, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti ir jei buvo sunkus momentas ar klaida – tai ji gal apsaugojo nuo dar didesnės. Nieko nekeisčiau. Net tame banke dirbčiau dar penkerius metus“, – atvirai kalbėjo moteris.

Paprašyta pasakyti mažytį palinkėjimą skaitytojams, U.Mikelevičiūtė ilgai nedvejojo:

„Palinkėčiau, kad žmonės siektų savo tikslo, kad priimtų gyvenimą tokį, kaip viskas yra, tačiau nebijotų rizikuoti ir nebijotų nieko keisti. Svarbiausia – harmonija su savo vidumi“, – linkėdama sakė pašnekovė.