„Dar kai buvau maža mergaitė, mama pastebėjo mano didžiulį susidomėjimą siuvimu. Dar ir dabar pamenu, kaip ji įvėrė siūlą į storą adatą ir leido dygsniuoti audinio atraižą. Paaugus atraižų reikėjo vis daugiau, pradėjau derinti spalvas, piešti popierinėms lėlėms apdarus. Kadangi mano vaikystėje nebuvo tokių popierinių lėlių kaip dabar, kai jas tereikia išpakuoti ir žaisti, tad lėlytes ir rūbelius joms gamindavausi pati, dar ir savo drauges aprūpindavau. Baisu ir prisiminti, kiek pilnų dėžučių jų turėjau“, – pasakoja pašnekovė.
Krimto siuvimo mokslus
Šeimos tradicijas pratęsusiai pašnekovei renkantis mokslų sritį jokių abejonių nekilo –Kristina pasirinko siuvimą.
„Aš esu trečia siuvėja šeimoje, galima sakyti, tikra tradicijos tęsėja. Močiutė buvo baigusi siuvimo mokslus ir siūdavo žmonėms, mama buvo auksarankė siuvėja savamokslė. Ji laisvu nuo darbo laiku siūdavo namie, tad įvairiausių spalvų ir tekstūros atraižų niekada netrūko mano mergaitiškoms idėjoms.
Juokingiausia prisiminti, kai adatos pasidarė per maža ir pradėjau kišti nagus prie siuvimo mašinos, naiviai tikėdamąsi, kad kaskart nulaužus adatą, suvėlus siūlus ar išreguliavus mašiną mama nepastebės. Atėjus laikui jokių abejonių nekilo ir pačiai pasirenkant specialybę, manau, siuvimą perėmiau būtent iš jų.
1997 metais baigusi Kėdainių politechnikos mokyklą tapau ketvirtos kategorijos siuvėja. Dėl to esu dėkinga buvusiai auklėtojai V. Lukauskienei už atsidavimą darbui, griežtumą ir suteiktas siuvimo bei modeliavimo žinias“, – tikina moteris.
Monotonija nesužavėjo
Baigus mokslus Kristina trykšte tryško ambicijomis ir pasitikėjimu savimi, svajojo ateityje pratęst mokslus, nes tuo gyvenimo laikotarpiu tai buvo neįmanoma.
„Tam, kad neprarasčiau įgūdžių, labai daug siuvau ir modeliavau namuose, spinta lūžo nuo siūtų gaminių. Neslėpsiu, pradžioje buvo ir sugadintų audinių ir netaisyklingai gulančių siūlių, ir sunkiai įkandamų modelių, kuriems trūko kompetencijos. Bet kuo daugiau dirbi, tuo geriau išeina. Iškart po egzaminų įsidarbinaui eilinėje siuvykloje, eiline motoriste, darančia tas pačias operacijas kasdien.
Tačiau labai gaila, bet dirbdama čia savęs neatradau. Siuvykla, mano manymu, tikrai ne vieta ambicingai, jaunai merginai, norinčiai kurti. Monotoniškas, nuobodus ir, beje, labai sunkus bei neįvertinamas darbas atmuša norą siūti, atbukina kūrybines mintis. Išdirbusi bene dešimtį metų pratrūkau ir išėjau dirbti į visiškai kitą sritį, o siuvimo mašina turbūt kokius 3–4 metus namuose taipogi buvo nustumta dulkėti, ją ištraukdavau susiūti tik prairusiai siūlei, o drabužius pirkdavau ir nesisiūdinau net sau“, – atsiminimus pasakoja pašnekovė.
Atsirado motyvacijos Vis dėlto siuvimas Kristinai tikrai buvo prie širdies, tad po kurio laiko ji prie jo grįžo – vėl ėmėsi kūrybinės veiklos.
„Pirmas siuvinys po ilgo laiko buvo mano vestuvinė suknelė – ją savo rankomis sukūriau tokią, apie kokią svajojau nuo paauglystės. Taip pat kai laukiausi dukrytės, paskutiniai neštumo mėnesiai buvo tikras išbandymas, nes rasti gražių, madingų ir nėštukei tinkančių rūbų nepavykdavo.
Nusipirkusi patinkančio audinio, atsiprašiusi kuriam laikui paliktos siuvimo mašinos, jau kitą dieną išėjau pasivaikščioti ir kartu pademonstruoti savo naujojo paltuko, kuris gražiai gulė ant mano tuometinės figūros.
Komplimentai dėl naujo apdaro paglostė širdį ir pripildė mane motyvacijos pradėti vėl kurti. Tuo metu pasipylė naujos suknelės, siūti tapo vėl miela, o gimus dukrytei ėmiau įgyvendinti susikaupusias idėjas siūdama vaikiškus rūbelius.
Siūtų drabužių ėmė daugėti, vyras padovonojo geresnę susiuvimo ir siuvimo mašinas. Atsirado tobulų idėjų dovanoms einant į svečius, švenčių progoms.
Apsiuvau namiškius ir draugus, aplinkiniai pradėjo prašyti siūti net pagal užsakymus“, – entuziastingai kalba moteris.
Įkūrė verslą
Apsvarsčiusi visas galimybes, įvertinusi galimą riziką ir parašiusi prašymą atleisti iš tuometinio darbo, Kristina nusprendė surizikuoti ir susikurti mažutį, bet širdžiai mielą savo verslą.
„Iš pradžių dirbau namuose. Tai ilgai netruko, gal tik kelis mėnesius, nes, mano nuomone, darbą reikia atskirti nuo namų. Juolab tai sritis, neatsiejama nuo dulkių, minimalaus triukšmo ir reikalaujanti sau erdvės, ypač karpimui, iškarpų darymui.
Todėl įsirengiau siuvimo kambarį už namų ribų, vykstu į darbą man patogiu laiku, o lankstus darbo grafikas labai pravartus auginant dukrytę. Darbas dabar man – kaip šventė, su nuotaika išeinu, su nuotaika grįžtu“, – tikina verslininkė.
Patinka dirbti sau
Pirmųjų veiklos metų rezultatai nenuvylė – Kristina ne tik sulaukia klientų užsakymų, bet kartu džiaugiasi ir gausėjančių jų ratu.
Moteris sako nė kiek nesigailinti, jog įkūrė savo nuosavą verslą. „Labai džiaugiuosi, kad siuvimo verslas yra pelningas. Dirbti vienai man labiausiai patinka. Esu pati sau šeimininkė, atsakinga už gaminio kokybę, bendravimą su klientu. Dėl prarasto kliento, nors tokių atvejų pasitaiko retai, galiu kaltinti vien tik save.
Dabar tiesiog dirbu, džiaugiuosi laisve ir galimybe savarankiškai priimti sprendimus“, – aiškina pašnekovė.
Drabužių ir aksesuarų įvairovė
Kristinos siuvyklėlė siūlo įvairius drabužius: čia galima pasisiūti suknelę, sijoną, paltą, įvairius aksesuarus ir net drabužį mylimam augintiniui ir pan. Pašnekovė nuolat besidomi mados naujovėmis, tad gali pasiūlyti drabužių ir vyrams, ir moterims, ir vaikams.
„Mano klientai gana įvairūs, puoštis nori visi, tačiau daugiausia siūnu vaikams ir moterims. Siūti rūbelius mažiesiems man smagiausia, jiems tiek visko galima sugalvoti, galima panauduoti daugiau spalvų, detalių ir kitokio dekoro.
Vaikų drabužiai, visų pirma, turi būti patogūs, nemėgstu kurti modelių, kurie kopijuojami nuo suaugusiųjų mados, o vaikas su tokiu drabužiu jaučiasi suvaržytas, turi nuolatos kažkur pasitaisyti ar pasikelti. Tai gražu tik fotosesijoms, dėvėti skirtas rūbas turi būti smagus ir puikiai tikti prie kūno. Vyriškosios lyties atstovų retai sulaukiu.
Vyrai patys drabužių neužsisako, tuo pasirūpina jų žmonos, užsakydamos derinius šeimos fotosesijoms ar kokiai kitai progai. Dauguma mano kuriamų drabužių yra skirti kasdienai, darbui, proginių ir itin iškilmingų drabužių nesiūnu, juk yra daug salonų pačiuose Kėdainiuose, teikiančių šias paslaugas“, – pasakoja drabužių siuvėja Kristina.
Viską atlieka pati
Norimo drabužio palaukti visada šiek tiek reikia. Siūtų rūbelių pardavimui nekaupianti Kristina kartais pasiūlyti gali tik nesąžiningų klientų, užsisakiusių ir „pamiršusių“ savo užsakytus rūbus. „Drabužio pasiuvimo laikas priklauso nuo modelio sudėtingumo. Viena yra pasiūti kepurę su šaliku, kita išsiuvinėti rankomis sagę iš karoliukų ar sukirpti ir pasiūti suknelę.
Taigi ir užtrunki su vienu siuviniu valandą ar dvi, o su kitu gali dirbti ir savaitę. Visas su siuvimu susijusias operacijas atlieku pati: klientai dažniausiai ateina jau iš anksto žinodami ko norės, telieka aptarti dėtales, viską kruopščiai išsimatuoti. Žinoma, pasitaiko ir variantų, kai reikia ilgiau pasitarti, kartais pabandyti pakeisti kliento nuomonę.
Aš, matyt, esu prasta verslininkė, nes leidžiu sau atkalbėti klientą nuo netinkamo pasirinkimo, net jei jis nebesisiūdins. Nesu profesionalė, bet dažnai matau, kuri spalva ar modelis netiks prie kliento figūros, tad pasiūti į tai neatsižvelgus būtų mažiausiai nesąžininga.
Tačiau problemų kyla ne tik su klientais, siuvimas kartais irgi tampa nelengvas. Sunkiai įveikiami, įmantrūs modeliai, nepalankūs audiniai, klientų figūrų ypatumai gali sukelti šiek tiek streso ir įtampos, bet viskas išsprendžiama“, – aiškina moteris.
Kol kas nesireklamuoja
Klientų stygiaus nejaučianti Kristina reklamai neišleido nė euro – reklamos iš lūpų į lūpas kol kas visiškai užtenka. „Kol dirbu viena, be padėjėjos, reklamuotis nėra tikslinga, nes daug didesnių užsakymų negalėčiau atlikti fiziškai.
Didžiausias šių laikų padejėjas – socialiniai tinklai. Argi rasi geresnę vietą pademonstruoti savo darbų fotogaleriją? Tai labai patogu ir man, ir klientui. Taip pat niekas geriau neišreklamuos siuvėjos, nei laimingas ir patenkintas gaminiu, jo kaina ir kokybe klientas. Mano nuomone, mano siūtų drabužių kainos yra įkandamos kiekvienam, juolab kad kainą nustatau pagal sąnaudas ir modelio sudėtingumą.
Tarkim, už S dydžio suknelę tikrai mokėsite mažiau, nei už tokio pat modelio XL, ko daugelyje parduotuvių nerasite. Audinių ir furnitūros pasiūla yra didelė, viskas priklauso nuo kainos, kurią klientas pasiryžęs mokėti.
Beveik visas audinių asortimentas į Lietuvą vežamas iš vienos šalies. Yra žmonių, kurie nuolatos kažką siūdinasi, o, žinoma, atsiranda ir tokių, kurie ieško įsigyti pigiau gatavų siuvinių ir siuvėjas aplenkia.
Mes, namudininkės, negalime konkuruoti kainomis su urmu siuvančiomis gamyklomis, tad, tarkim, lenkiškos suknelės turguose ir parduotuvelėse visada bus pigesnes, tačiau prekės išskirtinumo ir unikalumo jie pasiūlyti negali“, – apie siūvėjų pranašumus šneka pašnekovė.
Aplanko nuovargis
Darbo patirties nemažai turinti Kristina nuogąstauja, kad kartais net ir jai pritrūksta idėjų ir minčių. „Toks jau tas pasaulis, nesame robotai.
Kiekvienas iš mūsų gyvename pagreitintu ritmu: lekiam, skubam ir pavargstam. Laisvas laikas man – deficitas, tikiuosi, tai laikina.
Šiuo metu esu mama, žmona, turinti mažutį verslą, siuvėja, o šiemet dar ir studentė, kremtanti buchalterinės apskaitos mokslus.
Juokinga, bet jaunelė sesė iš sostinės dažniau aplanko tėvų namus, nei aš, gyvendama čia pat, draugės priprato bendrauti mobiliuoju.. Manau, ilsėsiuos vasarą... Galiu pasidžiaugti, kad sulaukiu namiškių pagalbos. Vyras dažnai atlieka tiekėjo vaidmenį, jam nesunku pagal suruoštą sąrasą parvežti man audinių ir furnitūros. Na, o mano keturmetė dukrytė visada pasiryžusi padėti, tik spėk slėpti žirkles ir iškarpas... (šypsosi).
Bet viską sutvarko kad ir trumpas poilsis – galvoje ir vėl atsiranda kažkokia idėja, kažkur kažkada matytą detalę panaudoju kuriamiems modeliams. Net nenorėdamos mes visos kartais kažką netyčia nukopijuojame, nes viskas, kas nauja yra gerai užmiršta sena. Juk mada sukasi ratu, keičiasi tik detalės“, – šneka siuvėja Kristina.
Daugiau skaitykite Rinkosaikste.lt
