Tai – masalas jiems, turintis keistoką „Monteball“ pavadinimą. Patentuotą ir dar taip, kad patentas galiotų visose Europos Sąjungos valstybėse. Mat aludaris ėmėsi to, ko niekas iki šiol nedrįso, – seno, sovietmečiu nuniokoto Mantagailiškio dvaro restauracijos.
Sužavėjo medžiai
Biržų rajone, ties keliu Biržai-Šlepščiai, esanti Mantagailiškio dvaro sodyba šiuo metu – verslininko Sigito Kalkio nuosavybė. Šią sodybą – 25 hektarus žemės su klasicistinio stiliaus dvaro griuvėsiais jis nusipirko maždaug prieš dešimtį metų. Apleistą šabakštyną – iš nuosavybę atgavusių brolių Dučinskų.
Teigiama, kad po dvarų parceliacijos, apie 1924 metus, dalį jo valdė Henrikas ir Bronislava Holštenai, o dalį žemės ir baltuosius rūmus nusipirko minėtieji broliai.
Pasak S.Kalkio, Kaune gyvenę Mantagailiškio savininkai norėjo atsikratyti sovietmečiu nuniokoto turto. Skelbimai apie parduodamą dvaro sodybą vis pasirodydavo spaudoje, bet niekam tuo metu ji nerūpėjo. Juoba kad pats dvaras – valstybės saugoma kultūros vertybė, tad apie kokias nors savavališkas statybas jame negalėtų būti nė kalbos.
O ir pats Gojaus parkas buvo apžėlęs, apaugęs dilgėlynais ir krūmokšniais, smegduobės – karstinės įgriuvos priverstos šiukšlių.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
„Vyresni žmonės pamena, kad sovietmečiu čia riogsojo šiltnamiai, pačiame rūmų pastate veikė tarybinio ūkio kontora. Vėliau jame buvo apgyvendinti žmonės, kurie nuniokojo viską, ką tik įstengė“, – pasakojo S.Kalkys, Rinkuškių alaus daryklos bendraturtis.
Jis pats į sodybą sakė užklydęs netyčia, bene 2007-aisiais. Ir ja susižavėjo.
„Gyvenu netoliese, vos už keleto kilometrų. Bet prie mūsų namų neauga jokie medžiai. Tai negyva žemė. Ką besodindavome, viskas žūdavo. Vargome gal penkerius metus – veltui. O čia ateinu – šimtamečiai medžiai. Nenusakomas tai jausmas“, – prisiminė verslininkas.
Parkas ir miškinga dvaro teritorija – didžiulė, ją iškuopti nebuvo lengva. O ir pačių dvaro rūmų restauravimo darbai juda labai lėtai. Archeologiniai tyrinėjimai, architektūrinis projektas, statybos dokumentų rengimas – visam tam reikia ir daug laiko, ir lėšų. O ir tikslo, anot pašnekovo, atstatyti viską kuo greičiau jis neturi.
Užtat parke jau yra nutiesti takai, kuriais žmonės traukia apžiūrėti karstinių įgriuvų. Jų dvaro teritorijoje – kone penkiasdešimt, ir nė viena jų nėra kliudžiusi kurio nors pastato.
Ar jos didelės? „Na, visa karvė netilps, bet pusė – tai tikrai“, – nusijuokė S.Kalkys.
Montigailos ir montebolas
Vertybės, kurias aptiko kasinėjimus atlikę archeologai, pavyzdžiui, keturių amžių senumo kokliai su heraldika ar papuošalai, šiuo metu yra rengiami ekspozicijai Biržų krašto muziejuje.
Tačiau istorija – tai praeitis. O dabartis – tai nuolatinis darbas.
„Maždaug 7 hektarus parko pievų reikia nuolat nušienauti. Tai nemenkas plotas, bet gražus. Tad ką jame galima nuveikti?
Žiemą naktys juodos ir ilgos, buvo laiko mintims pagainioti. Sukau galvą – gal jame įrengus golfo aikštyną? Bet tai – tikrai ne Biržams. Per brangu. Žmonėms reikia ko nors daug paprastesnio, bet susijusio ir su įgriuvomis.
Žinojau, kad dvaro gyvavimo laikais paskutiniai jo šeimininkai rengdavo varžybas – lenktynes žirgais. Tad ir man kirbėjo mintis, kad reikia kažko sportiško, kažko panašaus į golfą.
Sumaniau iškasti duobutes. Nupirkau kamuolių ir ėmėme juos spardyti su draugais. Ne bet kaip, bet taip, kad pataikytume į tas duobutes. Taip vieną, kitą kartą. O jie vis: „Norim dar“. Ir tas „dar“ štai tęsiasi nuo 2010 metų“, – pasakojo S.Kalkys.
Netrukus jis sugalvojo ir šio keisto žaidimo pavadinimą „Monteboll“ (montebolas), taip įamžindamas bajorų Montigailų atminimą.
Teigiama, kad Jozefo Noranskio 1645-aisiais nubraižytame Biržų kunigaikštystės žemėlapyje Mantagailiškio dvaro sodyba buvo pažymėta kaip „Montigayle“ – pirmųjų ponų Montigailų valdos.
„Žaidimas jau yra tapęs dvaro traukos centru. Tačiau žaidėjai dar neturi kur apsistoti. Gali būti, kad restauravus rūmus jie taps montebolo mėgėjų klubo būstine, tad atsiras galimybė pasiūlyti ir nakvynę, ir maisto“, – kalbėjo S.Kalkys.
Yra taisyklės, yra ir teisėjas
Žmonės pagainioti kamuolio į Mantagailiškes atvažiuoja ir žiemą. Ne pavieniui, bet būriais, dažniausiai sumanę kokią nors progą. Ir spardo kamuolį tol, kol nebepavelka kojų.
„Taisyklės labai paprastos. Tereikia kreiptis į mane, ir aš viską paaiškinsiu“, – žodžio kišenėje nelaikė pašnekovas.
Ten, kur žaidimas, ten ir adrenalinas. Juk žaidžiama tam, kad laimėtum, o laimi tas, kam į 14 parke iškastų duobučių kamuoliui įmušti prireikia mažiausiai smūgių. Ir kas mažiausiai surenka baudos taškų.
Duobutes parke vieną nuo kitos skiria maždaug 100 metrų atstumas, o kelią pastoja įvairaus gylio smegduobės.
Tačiau kita taisyklė numato, jog kamuolio liesti rankomis nevalia, kaip ir spirti kamuolio įsibėgėjus. Palietus jį rankomis, skiriamos baudos. Bet ką daryti, jei jis atsiduria įgriuvoje?
Trečia itin svarbi taisyklė – negalima keiktis. Už keiksmažodžius baudžiama negailestingai.
„Dažniausiai devyniais kamuoliais žaidžia devynios komandos. Kiekviena jų žaidžia savo kamuoliu, bet jei pataiko į konkurentų, gauna baudą.
Viską sužiūri teisėjas, žmogui čia nereikia per daug galvoti. Užtat apima azartas, ir per tas dvi tris valandas išsilieja nemažai aistrų“, – užsiminė S.Kalkys.
