73 metų vilnietė Vida Janušonienė daugiau nei prieš dvejus metus išėjo į pensiją, tačiau ilsėjosi vos kelis mėnesius.
Chemikei mokslininkei, dirbusiai Perspektyvinių technologijų taikomųjų tyrimų institute, vien namų, televizoriaus, susitikimų su draugėmis, teatrų lankymo nepakako.
Noru savanoriauti 65 metų Janina Bražėnaitė degė visuomet. Tačiau gamtos mokslų daktarė, docentė, dar dirbdama Vilniaus universitete, tam skirti laiko negalėjo – nespėdavo.
Laiko stigo ir kai prieš trejus metus išėjo į pensiją – reikėjo baigti knygą apie valymo įrenginių veikliojo dumblo mikroorganizmus.
Tačiau dabar ji savo jėgas skiria senukams ir onkologiniams ligoniams.
Iš mokslo – į sandėlį
„Svarsčiau, ką norėčiau nuveikti. Jei sirgtum, gal ir pakaktų vien namų. Man jų nepakanka, tad norėjau veiklos, norėjau būti reikalinga.
Juk vaikai ir net anūkai jau užaugo“, – kalbėjo ilgus metus mikroelektronikos, o pastaraisiais metais saulės energetikos srityje dirbusi chemikė V.Janušonienė.
Moteris, iš pradžių ketinusi savanoriauti kultūros renginiuose arba kokiame nors muziejuje, ilgainiui nutarė kreiptis į „Maisto banką“.
„Ten mane džiugiai sutiko, leido pasirinkti, ką norėčiau daryti. Tvirtai žinojau, kad nenoriu dirbti biure. Todėl pasisiūliau dirbti sandėlyje ir prisidėti prie paramos skirstymo“, – pasakojo V.Janušonienė.
Ji ilgai dirbo sandėlyje, kuriame rūšiuojami kasdien į „Maisto banką“ atkeliaujantys iš parduotuvių surinkti besibaigiančio galiojimo produktai. Dabar V.Janušonienė daugiau laiko skiria europinės paramos skirstymui, taip pat rūpinasi 15 šeimų – surenka joms skirtus maisto paketus.
Kliūtis – tik sveikatos būklė
„Dirbdama šį darbą tarp kolegų savanorių nesutikau nė vieno blogo žmogaus.
Tie, kurie eina savanoriauti – altruistai.
O vyresnio amžiaus žmogui tai gera proga išeiti iš namų, pabendrauti.
Vis daugėja vyresnių savanorių, bet, žinoma, kad tuo užsiimtum, reikia būti sveikam. Manau, kad daug pensininkų būtent prasta sveikata ir trukdo imtis savanorystės, tikrai ne nuostatos“, – svarstė V.Janušonienė.
Savanorė pasakojo, kad vienas paramos atėjęs vyras jos, dirbančios neatlygintinai, paklausė: „Jūs paplaukusi ar šventoji?“
„Nei ta, nei ana“, – šypsodamasi atsakė moteris. Ji įsitikinusi, kad savanoriaudama gauna kur kas svarbesnį nei materialinis – moralinį – atlygį.
Senutei skaitė poeziją
Kelerius metus savanoriaujanti J.Bražėnaitė prieš išeidama į pensiją 39 metus mokslinį darbą dirbo Vilniaus universitete.
„Seniai svajojau imtis savanorystės, bet darbo krūvis buvo didelis, laiko nebelikdavo. Tačiau žinojau: vos tapsiu pensininke, stengsiuosi įgyvendinti savo svajonę“, – pasakojo vilnietė gamtos mokslų daktarė.
Prieš trejus metus J.Bražėnaitė į kreipėsi į Maltos ordino pagalbos tarnybą, kurioje savanoriavo jos pažįstama.
Dabar J.Bražėnaitė lanko senukus – su pagalbos grupe aiškinasi, kokios paramos reikia namuose ligų ir senatvės įkalintiems žmonėms.
„Vieniems labiau reikia paramos maistu, kitiems – bendravimo, tretiems – langus išvalyti.
Viena senutė į mus kreipėsi, nes norėjo, kad kas nors jai paskaitytų poezijos, tad skaičiau jai eilėraščius“, – pasakojo savanorė.
Vien pagalbos senukams J.Bražėnaitei nepakako – moteris baigė kursus, kaip rūpintis sergančiaisiais kraujo vėžiu. Ten įgijo žinių apie įvairias šios ligos rūšis, ligonių mitybos ypatumus, emocines būsenas ir reikalingą pagalbą.
„Norėjau teikti emocinę pagalbą tokiems žmonėms. Juk ši liga labai prislegia žmogų, be to, atvykusiems į Vilnių gydytis iš kitų vietovių reikia ir ko nors iš parduotuvės nupirkti, kai kuriems – ir plaukus nukirpti, kai jie pradeda slinkti.
Prieš šventes suruošiame dovanėles, dailiai užrašome atvirukus, surengiame parodą. Jaučiu, kad visa tai reikalinga“, – pasakojo J.Bražėnaitė.
Įgijo patirties ir atjautos
Vilniečiui Albinui Rutkauskui – 75-eri.
Į pensiją jis išėjo 2004-aisiais, tačiau ir po to šešerius metus dirbo tai vienoje, tai kitoje organizacijoje.
Inžinierius, šilumos energijos specialistas prieš kelerius metus, kai paliko mokamą darbą, nutarė, kad dar turi jėgų ir galėtų jas skirti savanorystei.
„Turėjau laiko apmąstymams. Žinojau apie savanorių organizacijas. Tačiau kol dirbi, retai susimąstai, kad galėtum ir pats prisidėti. Skaičiau apie savanorius, susiradau kontaktinius duomenis. Buvau labai nustebintas, kai mane noriai priėmė“, – pasakojo A.Rutkauskas.
Jis savanoriauja Maltos ordino pagalbos tarnyboje – iš parduotuvių surenka produktus, kuriuos vėliau kolegos suskirsto į paketus ir išdalija tiems, kuriems reikia paramos.
Kartais jis prisimena tai, iš ko ilgus metus valgė duoną, – padeda, kai kokiam nors Maltos ordino pagalbos tarnybos globotiniui prireikia čiaupą pataisyti ar kokios kitos techninės pagalbos.
„Mano amžius toks, kad turiu įgijęs ir patirties, ir atjautos. Tokia veikla teikia malonumą. Juk gera, kad gali žmogui į akis žiūrėti ir jis tau dėkoja“, – kalbėjo savanoris A.Rutkauskas.
