Pirmosioms Lietuvoje skrydžius valdyti ėmusioms moterims pralaužti tarsi vyriška laikomos profesijos ledus nebuvo paprasta. Tačiau per dešimtmetį – pavyko. Ir šiuo metu Šiauliuose NATO naikintuvus ore valdo šešios moterys.
Ne viena jų prakalbo apie tai, kad karais naktimis sapnuoja krentančius lėktuvus, tačiau užsiminė ir apie tai, kad jų darbe netrūksta romantikos.
Skrydžių vadovo darbas Lietuvoje garsėja ne savo ypatybėmis, o tuo, kad nuolat puikuojasi geriausiai apmokamų profesijų viršūnėlėse. Tačiau didesnės nei Lietuvos vidurkis algos mokamos ne šiaip sau, bet už aukštą kvalifikaciją, nuolatinę įtampą, stresą, rizikos pavojų.
Šiaulių skrydžių valdymo centre besidarbuojančioms moterims pačioms visa tai tenka patirti.
Specialybę nulėmė neatvykęs traukinys
„Iš pradžių niekas nesuprato, kas tai per darbas, klausdavo, ar mes stiuardesės, dispečerės?“, – prisimena 16 metų Šiaulių skrydžių valdymo centre dirbanti Daiva Jakavickienė. Ji – pirmoji Lietuvoje moteris, pradėjusi dirbti skrydžių vadove.
Jos kolegė Aistė Vaičekauskienė – viena pirmųjų moterų, kuri po studijų pasuko į šauktines. Ji šypsosi: „Merginoms pramušėme kelią ir į kariuomenę“.
Šiuo metu valstybės įmonėje „Oro navigacija“ dirba 92 skrydžių vadovai, iš jų – 24 moterys. Šešios iš jų darbuojasi Šiaulių skrydžių valdymo centre Zokniuose.
Antai D.Jakavickienė skrydžiu vadove tapo per laimingą atsitiktinumą. Kaip pati sako, atsidūrė laiku tinkamoje vietoje.
„1993 metais skrydžių vadovo specialybė daug kam atrodė egzotiška. Retas nutuokė, kas tai per darbas.
Pati gi buvau nusižiūrėjusi visai kitą specialybę. Ketinau studijuoti Klaipėdoje, o atsidūriau Vilniuje. Ir tik dėl to, kad dėl geležinkelio remonto neatvyko į Klaipėdą turėjęs mane nugabenti traukinys.
Lyg tyčia tądien paskambino draugė ir pasakė suradusi įdomią specialybę sostinėje. Tai kartu ir įstojome“, – pasakojo D.Jakavickienė.
„Tai būsi stiuardesė?“, – toks klausimas nuskambėdavo, kai ji pasakydavo, kad mokosi skrydžių valdymo, o kartu su ja tai daro dar trys merginos.
Atskrido naikintuvai
2000-aisiais Šiaulių skrydžių valdymo centre pradėjusi dirbti D.Jakavickienė buvo pirmoji moteris, Lietuvoje gavusi skrydžių vadovės darbą.
„Čia, Šiauliuose, dirbo vienas skrydžių vadovas, reikėjo kito. O po kelerių metų įvyko proveržis, NATO plėtra.
Pamenu, 2004 metais vieną dieną ateiname į darbą, o jame -- toks sujudimas. Naikintuvai atskrido!
Mums buvo pasakyta, kad nuo šiol dirbsime kiaurą parą. Nebuvo paprasta. Juk ir terminai – nauji, ir klausimų begalė. Bet ilgainiui įsivažiavome“, – kalbėjo D.Jakavickienė.
Ši „Oro navigacijos“ įmonėje dirbanti moteris įsitikinusi, kad darbas Šiauliuose gerokai skiriasi nuo darbo kituose Lietuvos oro uostose.
Tai – karinis oro uostas, o skrydžių vadovai – civiliai.
“Čia savita specifika. Reakcija turi būti žaibiška, situacijos ore – labai dinamiškos. Jei priimi vieną sprendimą, tai jis per 5 minutes pasikeis dar kelis kartus. Dideli greičiai, laiko mažai. O dar yra lakūnai, kurie prašo tai vieno, tai kito. Tačiau yra susiformavę įgūdžiai, padeda ir patirtis“, – sakė pašnekovė.
Klaidos šiame darbe – neatleistinos. Tai reta specialybė, ir nuolat reikia mokytis, o dirbti pamainomis – po parą.
D.Jakavickienė apgailestavo, kad ši profesija kitiems į akis dažniau užkliūva tik dėl didėlesnio atlyginimo.
„Piktoka girdint kalbas, kad šios specialybės verta mokytis tik dėl “didelio atlyginimo“. Tai tikrai ne pagrindinis motyvas studijoms.
Gali gauti tą atlyginimą, bet gali labai greitai jo netekti. Yra sveikatos tikrinimai, vertinimai, esame nuolat egzaminuojami, turime mokytis“, – apie skrydžių vadovo profesiją kalbėjo moteris.
Pirmosios šauktinės mėgo rizikuoti
„Dar studijų laikais, kuomet Antano Gustaičio aviacijos institute mums buvo pasiūtos uniformas, daug kas mūsų klausdavo, ar esame stiuardesės“, -- sakė A.Vaičekauskienė. Jos kelias į aviaciją prasidėjo kariuomenėje.
Studijas ji pradėjo 1996 metais, kai apie „geriausiai apmokamą“ specialybę nebuvo nė užuominos. Galiausiai mažai kas apie tokią specialybę buvo girdėjęs.
„Tuo metu supratome, kad skrydžių vadovo darbo negausime, taigi visa mūsų grupė pasuko link karinės tarnybos.
Baigėme Lietuvos karo akademiją, ėjome į 7 mėnesių trukmės šauktinių kursus. Vaikinus priėmė iš karto, bet merginų tais laikas į juos nepriimdavo. Tačiau vėliau mane, kurso draugę bei vieną pilotavimo specialybės studentę pakvietė. Buvome pirmosios šauktinės Lietuvoje. Galima sakyti, kad mes merginoms pramušėme kelią į kariuomenę“, – šypsosi A. Vaičekauskienė.
Kuo pranašios moterys valdydamos skrydžius ore? Pasak A.Vaičekauskienės, viskas priklauso ne nuo lyties, bet nuo žmogaus asmeninių savybių.
Tiesa, jos nuomone, erdvinis mąstymas labiau būdingas vyrams, jie geriau orientuojasi, bet moterys yra atsakingesnės, mažiau linkę rizikuoti.
Apie stresą ir įtampą
Ar šiame darbe pakanka romantikos, ar viską užgožia nuolatinė įtampa?
“Kiekvienas, kas tik apsilanko skrydžių valdymo bokšte, gėrisi vaizdu už lango: gamta, lėktuvais.
Mes visada matome panoraminį vaizdą. Tai – ne sėdėti kabinete užsidarius. Pro mūsų akis juk praslenka visi metų laikai, matome ir vertiname tą grožį“, – kalbėjo A.Vaičekauskienė.
Bet čia pat nuolat zuja naikintuvai. Jokios monotonijos.
„Reikia žaibiškos reakcijos – sprendimus būtina priimti greitai.
Taip, čia nėra atvykstančių-išvykstančių lėktuvų, visi pas mus kariniai, vykdo užduotis, treniruojasi. Būdami ore jie gali pakeisti kryptį kelis kartus. Taigi mūsų užduotis – nuolat reaguoti“, – apie tai, kas vyksta prie skrydžių valdymo punkto, pasakojo A.Vaičekauskienė.
Stresas ir įtampa darbe, regis, turi pasekmes. „Mes dažnai sapnuojame ir darbą, ir krentančius lėktuvus. Pas mus Šiauliuose kariniai lėktuvai, tai ir problemų kyla dažniau. Tačiau vis dėkojame, kad jos nėra rimtos ir visi saugiai nutūpia ant žemės“, – minėjo ji.
Šiauliuose įdomiau nei Vilniuje ir Palangoje
Jurgitos Adomaitytės kelias į skrydžių vadoves Šiauliuose irgi atvingiavo iš kariuomenės.
Kaip ir jos kolegės, ji prisiklausė kalbų apie tai, kad jei jau moteris, tai gali būti nebent stiuardesė, o ne pilotė. Galiausiai pasitaikydavo ir tokių užuominų, kad skrydžių vadovas – tai tiesiog „dispečeris“.
„Taip, dar studijuodamos girdėdavome, kad moterims aviacijoje – ne vieta. Bet kuo labiau mus bandė atstumti, tuo didesnė buvo motyvacija įrodyti, kad moteris ir aviacija – gal net geresnis derinys nei vyrai ir aviacija“, – sakė J.Adomaitytė.
Ji po studijų dirbti pradėjo ne skrydžių valdyme, bet kariuomenėje, žiniavietėje. Darbas buvo susijęs ir su skrydžių planais.
„Būdama kariuomenėje gavau pasiūlymą darbui Šiauliuose. Čia jau buvo Daiva“, – apie darbo pradžią Šiauliuose pasakojo J. Adomaitytė.
Kasdien – misijos ir pratybos, aplink – kariškiai, NATO naikintuvai, vykdantys oro policijos misiją Baltijos šalyse. Šiauliuose – daug įdomiau, nei Palangoje, Kaune ar Vilniuje – darbas oro uoste nė neprimena rutinos.
„Kuo didesnį iššūkį įvykdai, kuo geriau susitvarkai su situacijomis, tuo geriau. Greičiai ore čia didesni ir taisyklės kitokios. Vienu žodžiu, čia – fantastika. Čia nėra taip, kad atsisėdu, vienas du ir viskas. Sprendimai – kas sekundę, turi būti labai lankstus“, – kasdienį darbą apibendrino ji.
