Tuo tarpu vasarą patys gamintojai klientus atkalbinėja nuo pirkinio, – pakviečia turistus užsukti po viskam, kai šie jau bus apžiūrėję smegduobėmis nusėtą miestą. Antraip lauktuvių, tarkim, į Latviją tie Biržų svečiai parsivežtų ne saldainių, o tik ištirpusio šokolado maišelį.
Garsina ne tik alus
Iš biržiečių neatimsi to, ką jie turi – jie nieku gyvu neišsižadės aludarių vardo. Todėl neverta stebėtis ir tuo, kad vos dvejus metus gyvuojanti nedidelė iš emigracijos grįžusių žmonių įmonė „Šokolado gama“ maisto technologams davė neįprastą užduotį: pagaminti alaus įdarą šokoladiniams saldainiams.
Tad šiuo metu ne tik Molėtų rajone esantys Giedraičiai garsėja „Naive“ šokoladą gaminančiu Domantu Užpaliu.
Biržai taip pat jau tapo kokybiško, rankomis gaminamo šokolado miestu. O tai darančius įmonės „Šokolado gama“ bendraturčius Ingą Varnaitę ir Sigitą Jurčį su „Naive“ sumanytoju sieja panaši patirtis: emigracija.
Kūrybinis darbas
Skauda galvą? Mintys nebesliuogia taip lengvai, kaip pirmoje dienos pusėje, tad sunku sutelkti dėmesį? Nebūtina griebtis tablečių nuo galvos skausmo. Verčiau jau atsidaryti tokių vaistų pakuotę, kurios nesinorės padėti į šalį.
Būtent šokolado tabletes pastaruoju metu į pakuotes su užrašu „Pagerink nuotaiką“ pradėjo pakuoti biržiečiai. Ir I.Varnaitė, ir jos gyvenimo draugas S.Jurčys net buvo sumanę, kad tokiems „preparatams“ atsiras vietos net tikrose vaistinėse. Tačiau į vaistinių tinklus įkelti koją – ne „mažylių“ įmonių jėgoms.
Bet jie nesustoja. Kuria vis naujus šokolado gaminius: verda, ragauja, vaišina, degustuoja, ir jei nepavyksta – kuria iš naujo.
Anot pašnekovų, bet kuris šokolado gamintojas patikintų, kad tai – sudėtingas, kruopštus, bet įdomus darbas. Neįmanoma šokolado gamybos perprasti iki galo – išmokti to perskaičius vadovėlį, nes kūrybos šiam darbe yra labai daug.
Investavo tai, ką uždirbo
Gaminti šokoladą ir lieti saldainius jiedu išmoko Norvegijoje. Pirmiausia emigracijoje tai darė Inga – buhalterės išsilavinimą turinti biržietė.
„Su Inga susipažinome Norvegijoje. Dirbau statybose, kai ją sutikau. Mergina tuo metu jau dirbo nedideliame šokolado fabrike.
Mane sužavėjo ir ji, ir jos darbas. Šokoladas buvo „kabliukas“, ant kurio užkibau. Juk dar vaikystėje svajojau tapti tortų kepėju, o gyvenimas privertė tinkuoti ir dažyti sienas. Laimei, netrukus man pavyko atsitraukti nuo statybų ir įsidarbinti toje pačioje šokolado gamybos įmonėje.
Bet jau tuomet, 2010-aisiais, kai gyvenimas ir darbas mudu susiejo, sutarėme, kad 2014-ųjų pavasarį grįšime atgal į Lietuvą ir patys imsimės savo šokolado verslo. Šio plano ir laikėmės“, – pasakojo S.Jurčys.
Viską, ką jiedu užsidirbo Norvegijoje, grįžę į Lietuvą investavo į savo įmonę. Maždaug 30 tūkst. eurų kainavo gamybinės bei kavinukei skirtos patalpos, apie 15-17 tūkst. eurų – įranga. Taip jie susikūrė Lietuvoje darbo vietas ne tik sau, bet ir dar trims įmonėje dirbantiems žmonėms.
„Kadangi pats esu žemaitis, iš pradžių dar svarstėme, gal imtis verslo Plungėje. Bet joje nekilnojamasis turtas buvo daug brangesnis nei Biržuose“, – užsiminė S.Jurčys.
Jiedu neturėjo jokių gerųjų „dėdžių“ – viską pirko patys, patys ir patalpas įsirengė. Štai čia ir pravertė Sigito kaip statybininko patirtis.
„Netrūko ir paradoksų. Pavyzdžiui, verslo pradžiai skyrėme savo pinigų, o plėtrai jų nebepakako. Norėjome pasiskolinti, bet štai tada visi – ir bankai, ir konsultantai suskato domėtis, vertinti, kaip gi mums sekasi. „Pirmieji verslo metai – nuostolingi? A, tuomet ir mes neskolinsime“, – pasakodamas apie „paramą“ naujam verslui ironijos nepagalėjo Sigitas.
Jiedu prarijo šią valstybės numestą piliulę. Ir toliau trina kakavos pupeles, lieja šokolado plyteles, verda įdarus asorti saldainiams. O tai, ką uždirba, vėl investuoja.
Jie dirba viską patys, išskyrus vienintelį dalyką – patys nevažiuoja į kakavos augintojų plantacijas, bet perka jas, jau paskrudintas, iš didmenininkų.
Ir ne bet kokias, bet subrandintas Madagaskare augančių kakavmedžių pupelių. Tai – viena kakavos rūšių, iš kurios kol kas mažiausiai pasaulyje gaminama šokolado.
Gėrė kavą aludėje
„Anksčiau težinojau, kad Biržai – alaus kraštas, ir kad yra jis „kažkur Lietuvos pakrašty“. Bet kai su Inga pirmą kartą į šį miestą atvažiavau, pasiūliau ne alaus išgerti, bet kavos. Kur? Mieste neradome jokios kavinės – teko jos išgerti alaus bare. Kažkoks nesusipratimas.
Todėl ir nutarėme, kad biržiečiams be šokolado ir alaus reikia šio to daugiau“, – šyptelėjo S.Jurčys. Taip jų šokoladinė idėja buvo „suplakta“ ir su viena pirmųjų kavinių, išdygusių Biržuose.
Skeptikų, pasak šių verslininkų, netrūko nei anuomet, prieš dvejus metus, netrūksta jų ir dabar.
„Kam čia kavinė Biržuose? Šokoladas? Kas gi jį valgys?“, – toks požiūris, kurio potekstė – gal jūs kvailiai – neseniai dar buvo labai dažnas. O šiuo metu pavyduoliai bent jau laiku prikanda liežuvį.
Nesibrauna pro didžiųjų duris
Pasak S.Jurčio, šokoladas, kuriame kakavos – 75 proc., Biržuose šiuo metu yra vienas populiariausių.
Mat žmonės jau išpruso. Jie žino, koks šokoladas yra tikras, o koks tėra „saldžioji plytelė“, kuri net ne tirpsta, bet veliasi tarp dantų.
Už gero juodojo šokolado plytelę firminėje „Šokolado gamos“ parduotuvėlėje nepagailima 3,5 euro, o, tarkim, šokoladinių „vaistų“ pakuotė kainuoja 1,5 euro.
Vis dėlto šokolado gamintojų sukurtas mažasis verslas nepretenduoja į plačias prekybos tinklų lentynas. Tam jie – per maži.
„Didieji šokolado gamintojai ir yra didžiųjų prekybos tinklų klientai. Mes neįtiktume jų poreikiams. Užtat svarbiausias mūsų – mažojo verslo – privalumas yra tas, kad galime labai greitai pakeisti asortimentą. Ieškome pirkėjams įtinkančių skonių, išvaizdos, ir tai – nuolatinis procesas“, -- kalbėjo S.Jurčys.
Pasak Ingos, daugiausia šokolado gaminių parduodama pačiuose Biržuose, bet jau pavyko gaminių prekybai nišą rasti ir Kaune.
„Sunku, bet ir nedideliame mieste įmanoma dirbti. Apie investicijų grąžą kol kas neįmanoma nė pasvajoti. Viską darėme genami idėjos: susikūrėme sau darbo vietas ir džiaugiamės tuo, kad galime gyventi Lietuvoje.
Jei ir nebeinvestuotume to, ką uždirbame, didelės bėdos nebūtų. Bet lūkesčiai vis dar dideli. Juk ir asortimentą, ir prekės ženklą keičiame, ir naujų pakuočių reikia, o visa tai – kainuoja“, – kalbėjo verslininkai.
