Šilutės baldžiams duris atveria Prancūzijos pilių savininkai

Šeimos verslą sukūrę Dana ir Romualdas Butkai jau gerokai nugyventą statinį įsigijo tik 2007 metais ir ėmė čia realizuoti savo idėjas.

„Rodana“ (pavadinimas – tai įmonės savininkų Romualdo ir Danos vardų santrumpa) buvo viena pirmųjų Šilutėje privačių įmonių. Jie savo veiklą pradėjo 1993 metais ir iš pradžių glaudėsi prie savo namų Šilutėje, Naujakurių mikrorajone.

„Rodana“ kurį laiką gamino įvairius baldus ir pavėsines. Su šiais gaminiais sėkmingai prasiskynusi kelius tarptautinėje rinkoje, ji ėmėsi naujo ir daug žadančio užmojo – gaminti SIP skydus, kurie skirti namų statyboms.

„Rodanos“ baldžius geriau žino ne Lietuvos pirkėjai, bet Prancūzijos pilių valdytojai. Būtent iš ten į Šilutę skrieja užsakymai: nuo pageidavimų pagaminti vieną ar kitą baldą iki viso pilies apstatymo. Įmonei teko gaminti ir virtuvės, ir miegamojo, ir biuro baldus, dažniausiai – nestandartinius. Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamas projektas „IĮ „Rodana“ dalyvavimas tarptautinėse parodose“ jiems suteikė galimybių dalyvauti tarptautinėse parodose, užmegzti naujų ryšių užsienyje ir tikėtis dar daugiau užsakymų. 

„Mūsų pavėsinės, ypač didžioji „Rusnė“, sulaukė didžiulio parodos lankytojų susidomėjimo, gražių žodžių ir atsiliepimų. Mūsų gaminiais susidomėjo tokios kompanijos kaip „Alinea“ bei „Deco Charpente“ ir pasiūlė bendradarbiauti“, – įspūdžiais po pirmosios parodos Marselyje dalijosi įmonės savininkas R.Butkus. Vėliau įmonės savininkai su gaminiais išvyko į Monpeljė, kitas parodos. Parodose demonstruoti du gaminiai – skirtingo dydžio pavėsinės „Rusnė“ ir „Nida“.

„Rodana“ ne vienus metus bendradarbiavo su prancūzais ir gamino baldus „American-Vintage“ parduotuvių tinklui. D.Butkienė pasakojo, kad šiuos partnerius iš Prancūzijos pavyko susirasti internetu. Ryšiai užsimezgė, kai jie apsilankė įmonės interneto puslapyje ir susidomėjo šilutiškių gaminiais.

„Mūsų baldų yra daugelyje Prancūzijos miestų bei kitose Europos valstybėse, kuriose veikia šių parduotuvių tinklas“, – pasakojo D. Butkienė.

Ilgą laiką Prancūzijoje veikiančiam „American-Vintage“ prekybos tinklui „Rodana“ gamino ąžuolines komodas.

„Porą metų su jais dirbome, tačiau vėliau jie susirado gamintojus Portugalijoje. Mes gaminome pigiai, o ten pasiūlė dar pigiau. Mūsų kainą didindavo transporto išlaidos. Žemiau nei savikaina gaminti nesutikome, todėl teko su šiuo tinklu atsisveikinti“, – neslėpė nuoskaudos verslininkai.

Kai įmonė dirbo su „American-Vintage“, pakako pinigų ir įmonės stogui pakeisti, ir stakles nusipirkti. Dabar jau reikia kitaip suktis.

Per „American-Vintage“ tinklą „Rodana“ gaminiai paplito po Europą, spėjo pasiekti Dubajų.

„Blogai, kad juos praradome, nes kai turėjome partnerius, buvome atsigavę. Tiesa, dabar dirbame su kita Prancūzijos kompanija. Toje šalyje turime iš Baltarusijos kilusį partnerį Vladimirą, kuriam priklauso statybų organizacija, kuri stato, remontuoja namus, restauruoja pilis, o mes gaminame baldus“, – pasakojo D.Butkienė.

Mediena – net iš Kanados

Daugiausia šilutiškių pagamintų baldų yra ąžuoliniai, iš riešutmedžio ar kitos kokybiškos medienos. Tik štai dėl tos medienos – didelė bėda. Kaip lrytas.lt sakė R.Butkus, įdomi tiek ąžuolo, tiek riešutmedžio kelionė: iš Kanados jie keliauja į Prancūziją, o jau tuomet – pas Lietuvos gamintojus. Todėl ne vienam kyla klausimas: o kodėl ne iš lietuviškų ąžuolų?

„Pirma, Lietuvoje ši mediena – per brangi, antra, jos yra nedaug ir ta nekokybiška. Riešutmedis, ąžuolas pas mus kur kas brangesni, – aiškino verslininkas. – Kai iš Kanados atgabena lentas, jos kaip stygos, o pas mus pirktos – persuktos, neišdžiūvusios arba perdžiūvusios. Turime gerus medienos perdirbėjus, bet jie viską daro eksportui“, – neslėpė verslininkas.

Pasak D.Butkienės, iš užsienio atkeliauja nemažai užsakymų, tačiau dauguma užsakovų nori geros kokybės, bet pigaus gaminio. Lietuvoje užsakymų irgi nestinga, tačiau daugelio jų jie skaudama širdimi priversti atsisakyti. Tam yra kelios priežastys, iš kurių svarbiausia – darbo rankų Šilutėje stygius.

Naujausi įmonės gaminiai – SIP skydai. Tai įvairaus pločio struktūrinė izoliacinė plokštė arba skydas. Jis gaminamas iš dviejų drėgmei atsparių ir apkrovas laikančių plokščių, tarp kurių su specialia įranga yra įklijuotas polistereninis putplastis.

Šie skydai naudojami tiek gyvenamųjų, tiek komercinių pastatų statybai. Jie gali būti naudojami grindų, sienų, perdangų, stogų konstrukcijoms.

Pasaulyje šie skydai – joks stebuklas. Jie pasirodė apie 1930-uosius ir paplito visame pasaulyje. Tokia technologija išpopuliarėjo Kanadoje, Rusijoje, Švedijoje, Norvegijoje, kitose Europos valstybėse. Paprastai rinkoje jie vadinami kanadietiškais, nes būtent iš šios šalies SIP skydai pasiekė mūsų rinką.

Ir netiesa, sako gamintojai, kad jie neprilygsta plytoms ar statybinėms plokštėms.

„Šie skydai yra tvirti, nesukrinta, nesugeria drėgmės, nekeičia formos, atsparūs išoriniam aplinkos poveikiui, pelėsiui, grybeliui, – SIP skydų privalumus vardijo R.Butkus. – Namas iš tokių skydų yra 15 kartų sandaresnis už karkasinį namą, o jo statyba, lyginant su tradicinės statybos namais, iki 25 proc. pigesnė. Pagal SIP technologiją statomi namai yra laikomi pačiais šilčiausiais, turi gerą garso izoliaciją. Ir net sunkios statybinės technikos nereikia, nes skydai sveria apie 40–60 kg. Šiai technologijai nereikia galingų pamatų. Be to, 2–3 žmonės 100 kv. metrų namą gali sumontuoti per savaitę.“

Pasak verslininko, daugelis nepagrįstai nerimauja dėl tokios statybinės medžiagos degumo, nes plokštės yra padengtos tam tikru skysčiu, kuris apsaugo medį nuo ugnies. Šis tirpalas plokščių atsparumą ugniai, palyginti su mediena, padidina 7 kartus. Ir visa tai, tikina pašnekovas, labai ekologiška.

Savininkai pripažįsta: dirbti pagal individualius užsakymus nėra lengva. Todėl pramoninė SIP skydų gamyba palengvintų ir įmonės gyvenimą: būtų daugiau standartinių operacijų, mažiau vienetinių užsakymų.

„Stakles ir presą jau turime, bet dar reikia įsigyti gamybos liniją. Ji kainuoja 26 tūkst. eurų. Kol kas neturime galimybės jos įsigyti, bet tai tik laiko klausimas. O kol linijos nėra, gaminame juos paprastesniu būdu“, – vedžiodama po cechą pasakojo D.Butkienė.

Naujiems įrenginiams vietos pakanka – jų įsigytas pastatas gana erdvus.

Nors ir tinkamos patalpos, ir dalis įrangos jau yra, tokių plokščių gamyba dar neįsibėgėjusi. Ir tam yra nemažai priežasčių.

Pirmiausia – darbuotojų stygius. Šiuo metu įmonėje, be savininkų, dirba vos keturi darbuotojai.

„Vieną atleidome už girtuokliavimą, keli išvažiavo į užsienį. Kol kas su užsakymais susidorojame, bet kai paleisime SIP skydų gamybos liniją, reikės kur kas daugiau darbuotojų. Prašėme jų darbo biržoje, bet ten neturi ko pasiūlyti“, – darbuotojų stygiumi skundėsi verslininkai.

„Bloga Lietuvoje pašalpų sistema. Kam tada jiems dirbti? O galėtų būti taip, kaip Olandijoje: jei dirbančiam žmogui trūksta pajamų oriam gyvenimui, jam skiriama pašalpa“, – tokį pavyzdį pateikė D.Butkienė.

Pristigę darbo rankų, neretai prie staklių stoja abu savininkai. „Kai reikia baldus dažyti, apsirengiu kombinezoną – ir prie darbo“, – juokėsi pašnekovė.

Verslininkai pripažįsta su dideliais gamintojais nekonkuruojantys, nes tai yra šeimos verslas. D. ir R.Butkų šeimos atžalos – sūnus ir duktė prie verslo neprisideda. Šilutė jiems – per mažas miestas, juokauja pašnekovai, tačiau vilties, kad vaikai kada nors imsis tėvų verslo, nepraranda.

Daugiau kaip dvidešimtį metų nuosavam verslui paaukoję šilutiškiai pripažįsta, kad kol kas ramiai atsikvėpti negali: reikia nuolat suktis, plėstis, investuoti ir galvoti, kaip uždirbti toms investicijoms.