Pirmuosius savo pinigus – 4 tūkst. JAV dolerių – C.Icahnas išlošė kortomis armijoje. Gautus pinigus jis investavo į fondų rinką dar iki tol, kai jis atsidūrė Volstryte – 1961–aisiais.
2014 m. sausį „The Wall Street Journal“ rašė: „Viskas, ką jums reikėtų žinoti apie C.Icahną, yra tai taip, kaip kadaise jis „Twitter“ nupasakojo savo verslo strategiją: „Kai kurie turtėja dirbtinio intelekto sąskaita. Aš pinigus uždirbu iš prigimtinio kvailumo“.
Legendiniam investuotojui amerikiečiui – 80 metų. Praleidęs 55-erius metus Volstryte jis kaip ir anksčiau mėgsta iš korporatyvinio kvailumo, viešpataujančio neefektyviose kompanijose, išspausti maksimumą.
Devintame dešimtmetyje jis išgarsėjo kaip vienas sėkmingiausių korporatyvinių „reiderių“ ir priešiško bendrovės perėmimo specialistų. Paties milijardieriaus teigimu, jo tikslas – padidinti kompanijos akcinio kapitalo vertę, akcijų paketus, kuriuos jis perka.
C.Icahnas pirmą kartą žurnalo „Forbes“ reitinge atsidūrė 1987 metais. Tuomet jo turtas įvertintas 525 mln. JAV dolerių, o 2016-ųjų liepos 7 d. jis siekė jau 16,7 mlrd. JAV dolerių. Žurnalas „Forbes“ liepos pradžioje C.Icahno turtą įvertino 19,5 mlrd. JAV dolerių. Jam, „Bloomberg“ duomenimis, priklauso 91 proc. „Icahn Enterprises“. Tai – pagrindinis verslininko pajamų šaltinis.
Tėvas nekentė pasiturinčiųjų
C.Icahnas gimė žydų šeimoje Brukline, 1936 m. vasario 16 dieną. Jo tėvas Michaelis tarnavo kantoriumi sinagogoje, o motina Bella dirbo mokytoja. Berniukas augo gerame viduriniosios klasės apgyventame Kvinso rajone ir lankė vietos mokyklą. Šeima gyveno dviejų kambarių bute.
Carlo tėtis tapo kantoriumi po nenusisekusios operos solisto karjeros: jis turėjo juridinį išsilavinimą, tačiau norėjo dainuoti operoje ir netgi privačiai mokėsi pas garsųjį italų tenorą Enrico Caruso, tuo laiku dainavusį Niujorko „Metropolitan“ operoje. Taip ir nepasiekęs scenos, praradęs viltį Icahnas vyresnysis tapo Longailendo sinagogos kantoriumi. Po kelerių metų jam prisiėjo pakeisti kvalifikaciją į mokytojo. Tačiau Carlo tėvui išsivystė širdies liga, todėl jis metė darbą ir užsidarė namuose.
„Tėtis buvo labai kategoriškas, – prisimena Carlas. – Jis visuomet turėjo savo nuomonę, buvo labai nusistatęs prieš didelius pinigus. Jis negalėdavo pakęsti pasiturinčių žmonių“.
Michaelio ir Carlo santykiai nebuvo panašūs į tėvo ir sūnaus. Michaelis atžalai skyrė menkai dėmesio ir niekuomet drauge nežaidė vaikiškų žaidimų. Carlas prisimena, kad, kai jam buvo aštuoneri-devyneri metai, jiedu sėdėdavo namie ir kalbėdavosi. Tėvui patiko sūnui skaityti Arthurą Schopenhauerį. „Per dienas jis skaitydavo knygas ir klausydavo plokštelių“, – prisimena šeimos bičiulis.
C.Icahno motina Bella buvo tipinė žydė motina: valinga, reikli, mėgstanti įkyrėti ir zirzti.
Jos įtaka formuojant sūnaus charakterį buvo didžiulė. Moteris skatino vaiką kelti sau didelius tikslus ir jų siekti. Vaikystėje Bella grojo fortepijonu, todėl daug vilčių siejo su muzika. Vis dėlto, norėdama įtikti motinai, kuri spaudė rinktis stabilią mokytojo profesiją, muzikavimą metė.
Dėdės žvaigždė
C.Icahno motina turėjo dvi seseris ir brolį Melviną Schnallį, kuris, už patį Carlą būdamas vos 16 metų vyresnis, tapo jam pavyzdžiu. M.Schnallis, patekęs pagal žydams nustatytą kvotą, baigė Jeilio universitetą, vedė pasiturinčios šeimos dukterį, įsidarbino pas uošvį, praturtėjo ir apsigyveno nuosavame name su baseinu ir keturiais tarnais.
Ten, kaip vėliau pasakojo M.Schnallis, Carlas pirmą sykį prisilietė prie „gražaus pasaulio“.
Praėjus kuriam laikui Melvinas pasikrikštyjo bei pasirinko naują vardą – tapo Elliotu.
1953 m. Carlas įstojo į Prinstono universiteto filosofijos fakultetą, kurį baigė gavęs bakalauro laipsnį. Universitete Carlas įgijo kieto šachmatininko reputaciją.
Carlo motina norėjo, kad sūnus taptų mediku: tais laikais mediko profesija tarp Niujorko žydų buvo tokia pat prestižinė kaip Airijoje – šventiko titulas. Todėl, kai 1957 m. baigė Prinstoną, C.Icahnas įstojo į medicinos mokyklą prie Niujorko universiteto, kurios taip ir nebaigė. Po dvejų metų mokslų C.Icahnas išėjo į armiją. Pusmetį vaikinas atitarnavo Teksaso valstijoje buvusiame Samo Houstono forte, viename stambiausių sausumos karo medicinos centrų JAV, o po demobilizacijos grįžo į Niujorką, kad pradėtų karjerą Volstryte.
1961 m. dėdė Elliotas padėjo giminaičiui įsidarbinti stažuotoju investicinėje brokerių įmonėje „Dreyfus & Company“ už 100 JAV dolerių savaitinį atlyginimą. Carlui tai pasirodė puiki proga užsidirbti. Jam sekėsi pokeris, dar armijoje, apžaidęs kartu tarnavusius, buvo sutaupęs 4 tūkst. JAV dolerių, o dabar nusprendė išloštus pinigus investuoti į fondų rinką.
Investicija atsipirko – Carlas, pasikliovęs akcijų augimu, uždirbo 50 tūkst. JAV dolerių, o rinkai kritus išsyk viską prarado. „Buvau taip prislėgtas, tačiau po to ėmiau arti kaip arklys“, – C.Icahnas pasakojo „Business Week“.
Jo teigimu, tuo metu pati perspektyviausia sfera buvo opcionų rinka, todėl C.Icahnas nutarė čia ir koncentruoti dėmesį. Vyras tapo „Tessel Paturick and Co“ opcionų brokeriu, o 1964 m. kartu su dar dviem kolegomis perėjo į „Gruntal“, vieną seniausių šalies investicinių kompanijų, kur įkūrė opcionų padalinį. 1968 m. jo padalinys, „Gruntal“ atnešęs 1,5 mln. JAV dolerių komisinių, tapo pelningiausiu kompanijoje.
Atsidūręs Volstryte C.Icahnas pasijuto savo stichijoje. Jis žaidė ir darbe, ir po jo – kad atsipalaiduotų. Vienas C.Icahno draugų prisimena, jog Carlas iš pinigų žaisdavo ne tik kortomis, bet ir „Monopolį“. „Sykį užsukau pas jį į namus ir radau Carlą prie krūvos grynųjų, pasiruošusį už 500 JAV dolerių įsigyti brangiausią pirkinį žaidime“.
Kelis šimtus tūkstančių atriekė giminė
Po kelerių metų darbo Volstryte C.Icahnas ryžosi atidaryti savą brokerių kompaniją. Jis dėdės paprašė 400 tūkst. JAV dolerių, kad Niujorko fondų biržoje nusipirktų vietą. E.Schnallis padėjo giminaičiui, mainais už tai gaudamas 20 proc. „Icahn and Co“ akcijų. C.Icahno partneriais tapo trys kolegos iš „Gruntal“.
Be opcionų kompanija vertėsi arbitražu ir konvertuojamomis obligacijomis. „Tuo metu buvo puikios galimybės užsidirbti, – prisimena C.Icahnas. – Konvertuojamų obligacijų brokeriai nesigaudė opcionuose ir atvirkščiai. Arbitražu užsiiminėjo tik pavieniai, ir man pasisekė, kad atėjo į galvą sujungti tai su opcionais“.
1979 m. vasarą Carlas atvyko į svečius pas mamą ir dėdę į Majamį ir pranešė turįs naują strategiją – tikėdamasis akcijų brangimo supirkti dalis neįvertintų kompanijų. E.Schnalliui sumanymas nepatiko: jam, kaip ir visiems JAV 1970-aisiais, pirkti kompaniją reiškė ir būtinybę ją valdyti. „Tau nereikia to galvos skausmo“, – dėdė patarė Carlui. Todėl, kai C.Icahnas dar sykį paprašė giminaičio pinigų įsigyti virtuvines plyteles gaminančios „Tappan“ akcijų, dėdė atsisakė padėti.
Tuomet Carlas iš savų lėšų nupirko 5 proc. minėtos įmonės akcijų ir pareikalavo vietos kompanijos direktorių taryboje. Galiausiai „Electrolux“ iš C.Icahno išpirko jo turėtus popierius. Į kompaniją investavęs 1,4 mln. JAV dolerių po kelių mėnesių C.Icahnas gavo 2,7 mln. JAV dolerių, pranešė „Los Angeles Times“.
„Mane tai sukrėtė“, – savo prisiminimuose apie sandorį rašė E.Schnallis.
„Icahn and Co.“ neskelbė savo finansinių rezultatų, tačiau 1983 m. gruodį žiniasklaida pranešė, kad kompanijos vertė viršijo 100 mln. JAV dolerių.
Korporatyvinis „reideris“
1985 m. pavasarį C.Ichanas dalyvavo konferencijoje Los Andžele. Čia jį sudomino oro vežėjos „Trans World Airlines“ (TWA), tuo metu buvusios stambiausia oro vežėja Šiaurės Amerikoje, finansų direktoriaus pristatymas. C.Icahno dėmesį patraukė didžiulis TWA potencialas, todėl ši kompanija tapo kitu jo taikiniu.
Jau gegužę su partneriais jis už 95 mln. JAV dolerių įsigijo 20 proc. TWA. Aviakompanija pasirodė esanti silpna auka: kai TWA vadybininkai suvokė, kad C.Icahnas pasirengęs perimti kompanijos kontrolę, įniršo. Oro vežėja neturėjo pakankamai resursų, kad iš C.Icahno išpirktų savo akcijas.
Kompanijos vadovybė tikėjosi, kad TWA bus nupirkta vienintelio pretendento – „Texas Air“. Jį surado konsultantas, investicijų bankas „Salomon Brothers“. Tačiau šiam sandoriui pasipriešino aviakompanijos profsąjunga: ji baiminosi, kad „Texas Air“ anuliuos visas jau sudarytas sutartis su profsąjunga ir apkarpys atlyginimus, kaip nutiko pačioje „Texas Air“. Tad profsąjungos vadovas slapta susitiko su C.Icahnu, o po to gimė vienas keisčiausių aljansų: profsąjunga pasiūlė C.Icahnui nupirkti TWA ir sutiko, kad 3,5 tūkst. pilotų būtų 26 proc. sumažinti atlyginimai mainais į blokuojančio paketo padalijimą.
Spalį C.Icahnas su partneriais už 350 mln. JAV dolerių įsigijo daugiau nei 52 proc. TWA akcijų. Galiausiai, kaip rašė „Business Insider“, verslininkas TWA akcijų paketą pardavė už 469 mln. JAV dolerių. C.Icahnas palaipsniui pardavinėjo TWA aktyvus, kad išmokėtų paskolą, kurios prireikė kompanijai įsigyti. O 1991 m. jis „American Airlines“ už 445 mln. JAV dolerių pardavė licenciją TWA maršrutams į Londoną. Po metų kompanija bankrutavo.
Būtent ši istorija C.Icahnui pelnė korporatyvinio „reiderio“ reputaciją.
Dangus niaukiasi
2004 m. C.Icahnas įsteigė apribotos rizikos fondą „Icahn Capital“, kurio metinis pajamingumas 2009 m. siekė 33,3 procento. 2011 m. verslininkas fondą uždarė pašaliniams investuotojams aiškindamas nenoru atsiskaitinėti tretiesiems asmenims ir būti atsakingu už jų pinigus, jei rinkas ištiktų dar viena krizė.
Vėliau C.Icahnas įsigijo didelius ar netgi kontrolinius pačių įvairiausių kompanijų akcijų paketus: naftos sektoriuje („Texaco“, „Phillips Petroleum“, „Transocean“, „Chesapeake Energy“), žiniasklaidos ir pramogų („Viacom“, „Time Warner“, „Lions Gate“, „Netflix“), kosmetikos („Revlon“), telekomunikacijų („Motorola“), farmacijos („Amylin Pharmaceuticals“), IT („Lawson Software“, „Dell“, „Apple“, „eBay“), finansų („Western Union“).
2013 m. „Forbes“ C.Icahną pavadino vienu stambiausių amerikietiškosios skalūnų revoliucijos beneficiarų.
Pastaraisiais mėnesiais pagrindinės C.Icahno kompanijos „Icahn Enterprises“ investicijų pelnas, „Forbes“ duomenimis, senka. Krytis žaliavų rinkose stipriai paveikė „Icahn Enterprises“: 2015 m. investicinis fondas patyrė nuostolių, tad jo akcijos smuko 45 procentais.
Tačiau C.Icahnas ir toliau plėtoja verslą pasitelkdamas savo strategiją: 2015 m. pabaigoje investuotojas pasiūlė į tris nepriklausomas kompanijas išskaidyti amerikiečių draudimo gigantę „American International Group“ (AIG). Verslininkas aiškino, jog taip draudikė dirbs efektyviau. Galiausiai jam atiteko vieta kompanijos direktorių taryboje.
