- Kas jums yra švyturys?
– Švyturys ar švyturiai? Švyturiai – tai aistra. Man tai ir mokslas, ir menas. Aš labai noriu moksliniu pagrindu juos sutvarkyti, aprašyti. Jau esu išleidęs knygelę apie Klaipėdos švyturį. Tai pirma lietuviška knygutė apie švyturius Lietuvoje. Sudėti, užfiksuoti, padaryti tą darbą ir palikti po savęs man yra aistra. Tai įsivaizduoju kaip viso gyvenimo prasmę. Manau, kad taip įprasminu savo gyvenimą, tai tarsi paminklas man. Parašysiu knygą, pavyzdžiui, „Lietuvos švyturių istorija“, tai bus mažas paminklas mano gyvenimui. Dar šiek tiek noriu meno padaryti su švyturiais, esu pripiešęs jų, esu turėjęs 26 personalines savo piešinių parodas. Kai parašysiu dar vieną knygą, darysiu pertrauką metus ar du, ir darysiu menus. (Šypsosi)
- Pusę gyvenimo praleidote Vilniuje, toli nuo jūros. Kaip nutiko, kad susidomėjote švyturiais ir persikėlėte gyventi į pajūrį?
– Mano senelis buvo kilęs iš Palangos, sovietiniais laikais jo turtas buvo nacionalizuotas, o jis pats ištremtas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atgavome dalį turto, tad teko persikelti čia, į Palangą. Nusprendėme atidaryti kavinę, man kilo mintis, kad ji turėtų būti marinistinės tematikos. Taip mano gyvenime atsidaro įvairūs laiveliai, žuvytės, ir gana greitai aptikau švyturius. Tais laikais interneto praktiškai nebuvo, užsienietiškų knygų gauti buvo neįmanoma, rasti informacijos apie tai, kas tie švyturiai, kiek jų, kur, kaip jie veikia irgi negalėjau.
Taip nuo mažų dalykų ir pradėjau. Iš pradžių kolekcionavau niekučius, suvenyrus, tada surinkau iš viso pasaulio apie 1000 pašto ženklų su švyturiais, ir jau pradėjau rimčiau domėtis, siųstis literatūrą.
Iš pradžių neįsivaizdavau, kiek tų švyturių, domėjausi labai plačiai: Kanados, Venesuelos švyturiais ir pan. Kai supratau, kad jų yra keliolika tūkstančių, nusprendžiau, kad reikia domėtis tuo, kas yra šalia. Pradėjau rinkti informaciją apie Baltijos jūros švyturius, iš pradžių ją buvo labai sunku rasti, tik dabar atsiranda knygų. Rinkdamas medžiagą nusprendžiau, kad reikia sudaryti Baltijos jūros švyturių enciklopeiją, nes tokių analogų nėra. Pradėjau švyturius piešti, dalį iš įvairių šaltinių, nes jie labai seni, didžiosios dalies tų švyturių jau nebėra, neatlaikė šimtmečių. Nupiešiau pusantro tūkstančio Baltijos švyturių, ir tai yra tik pusė jų.
- Kuo švyturiai jus taip patraukė?
– Jie man patiko kaip reiškinys. Pradėjau žiūrėti, kad jie visi labai skirtingi, labai įdomūs. Kaip kokiam mokslininkui man buvo įdomu, kiek jų yra, kaip juos klasifikuoti, kiek jų veikia. Kuo jų daugiau ir įvairių matai, tuo yra gražiau. Šventosios švyturys, pavyzdžiui, jis mielas, kitoks nei Klaipėdos, visiškai kitos klasifikacijos, kito laikmečio. Visi jie yra įdomūs, ir per pasaulį kai keliauji, kuo margesnių matai, tuo jie unikalesni, tuo įdomesni. Tas margumynas ir yra jų visas įdomumas. Labai unikalus nacionalinis braižas visų, mokyklos, statybos kultūra, aukščiai.
- Esate nupiešęs pusantro tūkstančio švyturių, o į kiek jų esate įlipęs?
– Skaičiaus nežinau, neregistruoju, bet kiekvienoje kelionėje, kiek tik įmanoma, stengiuosi pakliūti į švyturį. Pavyzdžiui, į Maljorkos salą nuskridus, gali jų gal 10 pamatyti, bet aplankyti, įlipti galbūt tik į vieną ar du. Kaip kur pasiseks. Čia kaip loterija, nes dažnai švyturiai stovi labai keistose vietose, dažnai priklauso kariuomenei, dažnai būna aptverti, prie jų net neprieisi. Rusijoje tai kariniai objektai, net už jų fotografavimą gali į „cypę“ pakliūti. (šypsosi)
Pas mus yra šiek tiek laisviau. Vienas iš tų gražių darbų, kuriuos aš stengiuosi pabandyti padaryti, tai atverti vieną kitą švyturį Lietuvoje. Deramės su Saugios laivybos administracija, ruošiami įstatymų pakeitimai, kad vienas kitas švyturys būtų atvertas turizmui.
- Minėjote, kad daug keliaujate, tad nesunku nuspėti, kad švyturiai jums tampa kelrodžiais, kur vykti?
– Be abejo, 100 proc. tiktai taip, kitaip ir nėra. Dažnai keliauju į salas ar pakrantes, žemyninė dalis nėra man tokia įdomi. Visada nuo to ir pradedu, kai apsisprendžiu, pavyzdžiui, išsirenku Alikantę, Portugalijos pakrantę, ir žiūru, kiek ten šimtų kilometrų galėsiu nuvažiuoti, kaip ten išsinuomosiu mašiną, kiek galėsiu aplankyti švyturių, kiek pamatyti. Visada turą, viešbučius ir skrydžius derinu prie galimybės aplankyti švyturius. Tai labai unikalu, nes duoda kelionei charakterį ir visiškai kitą tikslą. Pamatai visą šalį visiškai kitokią, aišku, aš būtinai aplankau istorijos, jūrų muziejus, jeigu tokie yra, marinistikos muziejus ir tik tada jau švyturius. Jie visada stovi tokiuose užkampiuose, kitur pakrantėje kalnai, uolos kelių šimtų metrų aukščio, kur kartais net neprieinama, asilais prijoja, visokių būna nuotykių.
Eini kartais tiksliai nežinodamas, kur jie yra, rizikuoji, važiuoji, tavo mašinos draudimas jau seniai pasibaigęs, tu puikiai žinai, kad negalima ten važiuoti, bet vis tiek važiuoji ir lankai. Nebesvarbu, kiek būni pavargęs, nesvarbu, kad praleidai pusryčius ar vakarienę, tu vis tiek keliauji ir pasieki tikslą:: „Yes! Tu tai padarei, aplankei dar vieną!“ (šypsosi)
- O kokius jausmus jums sukelia kaskart aplankytas ar atrastas naujas švyturys?
– Tai aistra. Geresnio žodžio nerasčiau. Visas mano darbas su švyturiais yra aistra. Dabar rašau knygą apie Lietuvos švyturius. Šį rudenį, prieš Kalėdas, turėtų išeiti „Lietuvos švyturių istorija“. Ten jau sudėjau visko labai daug: marinistika, Lietuvos laivyba – viską, ką surinkau apie švyturius per 20 metų. Po to galbūt parašysiu Baltijos jūros švyturių istoriją ir kažkada pabaigoje – enciklopediją.
- Koks įsimintiniausias aplankytas švyturys?
– Dažnai būna romantiški prisiminimai, susiję su pačia kelione ir pakliuvimu į švyturį. Koks nors švyturys Rodo saloje, į kurį per potvynį eini kelis kilometrus ir bijai, kaip ten pakliūsi, ar potvynis mašinos nenuneš. Kažkada Venecijos pakrantėje, kai mažus vaikus paguldžiau viešbutyje, galvoju, nueisiu iki švyturio. Matau, kad jis ten šviečia. Ir ėjau aš pusę nakties iki to švyturio, pasiėmęs fotoaparatą ir kamerą. Kai nuėjau, jau buvo gili naktis, grįžau, o kitą dieną sužinojau, kad 17 kilometrų „nušutinau“, o man atrodė, na, 5-7 kilometrai. (juokiasi)
- Ar norėtumėte gyventi švyturyje?
– Aš ir gyvenu švyturyje, kažkuria prasme. (šypsosi) Pasistačiau namą Palangos pakrašty, kuris yra švyturio formos, su trijų aukštų bokštu. Viršutinėje dalyje esu įsirengęs studiją, kur darau savo meno ir mokslo darbus. Galbūt pasiseks švyturius paversti turistiniu objektu, galbūt pasiseks ir man prie to prisidėti, tuomet švyturių lankymas ir buvimas juose taps kasdienybe.
- Kaip artimieji reagavo į švyturio formos namą?
– Jie neturėjo pasirinkimo. (juokiasi) Tai truko taip ilgai, dvidešimt kelerius metus. Prieš 8 metus sugalvojau, kad reikia savo rankomis namą statyti. Nuo pirmos plytos, nuo pamato viską sumūrijau ir pastačiau trijų aukštų namą. Modifikavome jį, kad būtų patogus gyventi, bet jis vis tiek švyturio formos, baltas visas su dviem pilkom juostom.
Mūrydamas namą prisiklausiau visokių dalykų iš aplinkinių: „čia Gedimino pilis“, „čia observatorija“, „čia švyturys“, „kaip čia galima? Iškrenta iš konteksto...“. Po to, kai gražiai viskas susitvarkė, fotografuoja visi. (juokiasi)
Ekstra mylią aludarystėje einantis „Švyturys“ pristato projektą „Ekstra mylios žmonės“ – 10 įkvepiančių istorijų apie žmones, ekstra mylias žengiančius savo gyvenime. Jie drąsiai svajoja, niekada nenuleidžia rankų, jie negaili jėgų ir laiko – dėl savo tikslo daro daugiau nei reikia.
