S.Juršėnas prieš tuos septynerius metus negalvojo, kad ilgai užsibus Vilniaus „Akropolyje“ įsikūrusioje parduotuvėje „Maxima“. Jo, tuomet Vilniaus universiteto ekonometrijos studento, tikslas buvo paprastas – užsidirbti, kad nesėdėtų tėvams ant sprando. Be to, jam labai svarbu buvo tai, jog galėjo darbą kasoje derinti su paskaitomis universitete. O vėliau vaikinas ketino ieškotis kitokio darbo.
Dabar 30-metis S.Juršėnas mano kitaip.
„Kai ėjau darbintis, buvau pirmasis čia atėjęs vaikinas. O gal ir ne pirmas, tik prieš mane atėjusieji ilgai neužsibūdavo. Gal jie kompleksuodavo dirbdami tarp merginų. Aš to nejaučiau. Jokia gėda manęs nekamavo, o dabar esu tikras, kad kasininko darbas tinka ir vyrams. Jų pastaraisiais metais kur kas gausiau.
Tačiau sutinku, kad moterys tvarkingesnės, kruopštesnės, o ir dailiau atrodo“, – kodėl kasose dažniau matome moteriškosios lyties atstoves, aiškino S.Juršėnas.
Pasak jo, atidumas, ypač dirbant su pinigais, būtinas, juolab kad kartais pasitaiko ir nesąžiningų pirkėjų. Tačiau S.Juršėnas tikras, kad jam nei atidumo, nei kruopštumo nestinga.
Jis neslepia, kad vos sėdus į kasą buvo labai baisu. Ypač sutrikdavo, kai pro šalį eidavo jam paskirta mokytoja. Tačiau patyrusi kasininkė tik nusišypsodavo ir padrąsindavo, kad jaunajam kolegai puikiai sekasi.
Įtampa padus kutendavo ir tuomet, kai ateidavo didžiosios metų šventės – prieš Kūčias, Kalėdas ar Velykas nusidriekdavo kur kas ilgesnės eilės, o ir vežimėliai būdavo gerokai pilnesni nei paprastomis dienomis. Tuomet tekdavo ir pamiklinti liežuvį užsienio kalbomis, mat į Vilnių apsipirkti suvažiuoja nemažai baltarusių ar rusų.
Ilgainiui visi kasininkai jau žino, kada kaimyninėse šalyse būna šventinės dienos ir kada laukti didesnio pirkėjų būrio.
„O kur dar akcija „Jamam“. Pirmą kartą buvo beprotiškai sunku. Nebuvau dar pratęs, kad vienas žmogus tiek pirktų“, – šypsodamasis pasakojo S.Juršėnas.
Nemenkas iššūkis buvo ir įsiminti prekių kodus, tiesa, jau vėliau jis pats iš savęs juokdavosi, kad dėl to nerimaudavo, mat skaitmenų rinkiniai ilgainiui lyg patys „sulenda į atmintį“. Tiesa, atmintis kupina paslapčių, mat lygiai taip pat vikriai tie keli šimtai pagrindinių prekių kodų išgaravo S.Juršėnui pakeitus pareigas.
„Be to, tiek daug prekių per tuos metus, kai dirbu pardavėju-konsultantu, atsirado, kad kur čia jų kodus žinosi“, – sakė S.Juršėnas.
Penktus metus jis dirba konsultantu-pardavėju. Jo darbo vieta – šalia kasų, „Maximos“ paslaugų stende. Čia darbas – įvairesnis: tenka parduoti renginių bilietus, draudimo polisus, priimti mokėjimus už komunalines paslaugas, aptarnauti norinčiuosius pasikeisti lojalumo korteles „Ačiū“, teikti įvairiausią informaciją.
„Čia reikia daugiau išmanyti, tačiau tuo tas darbas ir įdomesnis“, – sakė S.Juršėnas.
Dabar jis turi daugiau laiko pabendrauti su klientais. O ir šie nevengia šnektelėti ne tik apie tai, ko atėjo.
S.Juršėnas šypsosi, kad itin kalbios moterys. Gyvenimas yra gyvenimas, tad vienas toks pašnekesys baigėsi draugyste – vaikinas čia susipažino su dailia mergina, kuri tapo jo drauge.
Darbas su pirkėjais pakeitė patį S.Juršėną. Seni pažįstami sako, kad dabar jis atviresnis, drąsesnis, iškalbingesnis, labiau linkęs susipažinti ir bendrauti.
Kartais S.Juršėnas ilgesingai nužvelgia koleges, dirbančias kasoje, arba padrąsina jo pėdomis žengiančius vaikinus. Tačiau vėl grįžti į kasą nebenorėtų. Jis tikisi, kad jo kelias šiame prekybos tinkle drieksis aukštyn karjeros laiptais.
