„Turėjome priauginę grūdų pašarams. Reikėjo ko nors griebtis“, – pratarė Zita Keršienė.
„Keršių ūkis“. Tokį ant kiaušinių dėžučių atspausdintą užrašą dažniausiai mato į savo turgų sugužantys varėniškiai. Paprastai jame naminių kiaušinių dešimtukas kainuoja 1,5–1,8 euro.
Apskritai visa tai, ką savo 17 hektarų ūkyje užaugina Varėnos rajone ūkininkaujantys Zita ir Vytautas Keršiai, atsiduria ne tik Varėnos turgavietėje, bet ir mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose Vilniuje – ties „Akropoliu“, Antakalnio poliklinika bei Žemės ūkio ministerija.
Braškėms dar – ne pabaiga
2 ir 2,5 euro. Tiek pastaruoju metu kainuoja į sostinę įvairių ūkininkų atgabentos braškės. Paskutinę birželio savaitę kai kurie ūkininkai pardavinėjo gana kuklias – mažytes, paskutines šių metų derliaus braškes.
Tačiau Keršių ūkyje braškių derliui galo dar nematyti. Šie žmonės 4 hektarų braškyne yra prisodinę įvairių veislių uogų, tad braškės jame sirps iki rugpjūčio. Kartu tai suteiks galimybę ir toliau užsidirbti pinigų šių uogų skynėjoms.
Uogautojai, kurie nors kartą bandė patys priskinti nors kibirą uogų – braškių ar serbentų, puikiai žino, koks įkyrus tai darbas. Gal todėl uogų augintojai retai kada suteikia galimybę ūkiuose padirbėti vaikinams. Nes jų patirtis liudija, kad bernužiai – nekantrūs. Ir dažniausiai kitą dieną darbe nebepasirodo.
Tad ir Keršių braškynuose darbuojasi mergaitės, subridusios į uogienojus iš greta esančių kaimų.
„Sunku, bet man patinka“, – sukdama akis į šalį pratarė viena jų. Neverta nė klausti, kam skynėjos išleidžia užsidirbtus pinigus. Ar yra tokių, kurios nepasvajoja apie naujus apdarus?
Begalinių darbų tvora
4 hektarai braškynų, 1 hektaras – aviečių, nemenki daržovių ir bulvių plotai, agurkų ir pomidorų šiltnamiai. Slyvos, obelys, šilauogės – visiems šiems augalams atriekta įvairaus dydžio žemės gabalai, grikiams – taip pat. Štai taip, gabalas prie gabalo, ir yra sudėliotas 17 hektarų ūkis.
„Rankos ištampytos darbų“, – užklausus, kaip įmanoma viską aprėpti, pratarė Z.Keršienė. Be namiškių – vyro Vytauto, dukros – ISM studentės, darbų mielai griebiasi ir dešimtmetis Jogaila. Ūkyje nuolat talkina ir viena moteris.
Dar tik treti metai, kaip Keršiai iš Varėnos rajono Vydenių gyvenvietės persikėlė gyventi į vienkiemį – sodybą, kylančią V.Keršio gimtinėje. Ūkiniai pastatai joje jau sumūryti, tačiau „normalus“ gyvenamasis namas dar nė nepradėtas statyti. Visi kol kas glaudžiasi nedideliame statinyje.
Mokytoja ar agronomė?
„Turiu tuomečiame Žemės ūkio universitete įgytą mokslinio agronomo diplomą. Tačiau kelias iki savo ūkio buvo ilgokas“, – į praeitį grįžtelėjo Z.Keršienė. Jau 20 metų, kaip ji dirba biologijos mokytoja Vydenių mokykloje.
Ji pakeitė kvalifikaciją – Vilniaus edukologijos universitete įgijo dar ir biologijos mokytojos specialybę, o maždaug prieš 10 metų, būdama keturiasdešimties, ši moteris baigė ir socialinio darbo magistrantūrą.
Maždaug tuo pat metu, kai į Zitos rankinę atgulė magistrantės diplomas, juodu su vyru įsigijo ir šiek tiek žemės – 2006-aisiais joje ir pradėjo auginti braškes. O po to, įsibėgėję, vis daugiau ir įvairesnių uogų.
Įmanoma gyventi vien tik auginant uogas?
„Viskas įmanoma. Bet būtų kiek lengviau, jei Lietuvoje būtų šiek tiek palankesnis požiūris į savus ūkininkus, – pratarė moteris. – Ypač mums, uogininkams, kenkia perpardavinėtojai – tie, kurie prekiauja iš Lenkijos atgabentomis uogomis.
Pavyzdžiui, Varėnos rajone vieninteliai auginame net 4 hektarus braškių. Daug. Ir viską parduodame. Bet skaudu dėl to, kad tie, kurie atsigabena uogų iš Lenkijos, meluoja pirkėjams įtikinėdami, kad jos lietuviškos. Taip sudaroma nesveika konkurencija.
Mus visi rajone pažįsta, žino, ką perka. Tačiau sudėtinga turguje gauti geresnę vietą, nes perpardavinėtojai labai anksti, jau nuo balandžio, pradeda prekiauti graikiškomis, ispaniškomis braškėmis. Ir jie jau būna išsipirkę visas geriausias vietas.
Vilniuje – paprasčiau. Ten, mobiliuosiuose turgeliuose, mes visi, kooperatyvui „Lietuviško ūkio kokybė“ priklausantys ūkininkai, turime savo vietas.“
Kodėl savos uogos skanesnės?
Į kaimynus lenkus kartais norisi kreivai pašnairuoti. Nors žemė ten – tokia pati, auginimo technologijos vis dėlto skirtos neišrankiems vartotojams.
Dėl didesnio derliaus kaimynai naudoja daug cheminių medžiagų, skatinančių braškių augimą. Juk ir viščiukai broileriai, lesinami natūraliai, užauga per tris mėnesius, bet lesinami augimą stimuliuojančiais, baltymingais lesalais užauga ir per mėnesį.
Tuo metu Keršių ūkį kasmet sertifikuoja „Ekoagros“, nes ūkininkai dalyvauja aplinką tausojančioje vaisių ir daržovių auginimo – Nacionalinės kokybės programoje.
Tad ūkis vos per žingsnį nutolęs nuo ekologinio. Ir tik dėl to, kad šiemet, pasikeitus ekologinio ūkininkavimo taisyklėms, nebeliko vietos mišriems ūkiams.
„Mes ir anksčiau nenaudojome, ir dabar nenaudojame jokių cheminių trąšų. Tačiau auginame paukščius, jų lesalams – kviečius, todėl nėra galimybės visą ūkį išlaikyti kaip ekologinį“, – paaiškino Z.Keršienė.
Tačiau ji suskubo pasidžiaugti ir tuo, kad „Ekoagros“ įmonės žmonės dirba nepriekaištingai. Su jais bendradarbiaujama jau devynerius metus ir per visą šį laiką nebuvo nė vieno atvejo, kad specialistai ko nors nepatartų ar nepakonsultuotų.
O juk tai yra ypač reikli įmonė. Agrochemijos tyrimų laboratorijoje kiekvieną pavasarį yra tiriami dirvožemio mėginiai, paimti iš įvairių ūkio vietų, – stebima, ar nėra azoto bei pesticidų likučių. Ir visi tie duomenys atgula „Ekoagros“ sistemoje.
Kas sudaro savikainą?
Lietuviai mėgsta braškes. Bet tai – uogos, kurioms reikia ypač daug rankų darbo. Anot Z.Keršienės, jei braškes paglostysi, „pamylėsi“ – kiekvieną aptupinėsi, bus ir uogų.
Kiekvieną nupirktą daigelį tenka rankomis pasodinti, kiekvieną išleistą ūsą reikia taip rankomis nukreipti, kad jis formuotų vagą. Kiekvieną kerą būtina apeiti – nuravėti kauptuku.
„Ir būtina laistyti – be vandens braškės šiemet būtų žuvusios. Teko pirkti brangią kapiliarinę laistymo įrangą. O juk visa tai – gamybos sąnaudos. Neįmanoma buvo sėdėti ir žiūrėti, kaip visas metų darbas eina šuniui ant uodegos. Sausra tiesiog ėmė naikinti braškyną“, – kalbėjo ūkininkė.
Lenkai, olandai, nors ir turi sukūrę įvairių technologijų, vis dėlto neišrado mašinos, kuri už žmogų nuskintų braškes. Taigi ir skynėjams pritūpti tenka prie kiekvienos uogos, sudėti jas į indus, perrinkti ir dar nuvežti pirkėjui. Visa tai – atlygis už darbą, transporto išlaidos – sukrinta į savikainos krepšį.
