- Pakelti ANBO II į dangų planuojate jau šią vasarą. Ar jaudinatės?
- Arvydas: Dabar jau jaudinamės.
- Rolandas: Dėl terminų jaudinamės, o šiaip…
- Arvydas: Yra planai, viskas sudėliota su Karmėlavos oro uostu ir Karinėmis oro pajėgomis. Per šventę rugpjūčio 20 d. planuojame jį parodyti visuomenei kaip skrendantį lėktuvą. Jis atskris į Karmėlavą. Tikrai jau jaudulys ima viršų, ar spėsim, ar viskas bus gerai. Žinoma, prieš tai reikės jį išbandyti, tad į dangų ANBO II pakils anksčiau.
- Nėra išlikusio ne tik pačio A. Gustaičio lėktuvo ANBO II, bet ir jo brėžinių, lėktuvą atkuriate tik iš nuotraukų. Tikriausiai tai nelengva užduotis?
- Rolandas: Tikrai sudėtinga. Pirmą didelį darbą padarė Aviacijos muziejaus darbuotojas Gytis Ramoška. Jis, kiek sugebėjo, padarė brėžinius iš nuotraukų. Paskui tuos brėžinius dar Arvydo sūnus koregavo, galų gale aš bedarydamas matau, kad kažkas netaip, irgi koreguoju. Sudėtinga ir neįmanoma iki smulkmenų tiksliai padaryti. Bet, kiek įmanoma, mes darome tiksliau.
Kalbant apie senovinius lėktuvus, reikia daryti arba labai tiksliai, arba visai nedaryti. Senovinis lėktuvas kaip senovinė mašina – į darbą su juo nevažinėsi, jis byra, jis negali būti techniškai tobulas kaip ir senovinė mašina. Mes atkuriame lietuvišką istorinį lėktuvą, kad ir truputį su senovinio lėktuvo trūkumais. Tai žmonėms kelia patriotinius jausmus, kad mūsų aviacija buvo graži, didelė – visa ta istorija labai graži, ir mums labai smagu prisiliesti prie tos istorijos.
- Kartu su kitais aviacijos entuziastais susibūrėte į ANBO eskadrilę. Kaip ir kodėl ji gimė?
- Arvydas: ANBO eskadrilė yra asociacija, kurią įkūriau gerokai vėliau, metai po to, kai pradėjome gaminti lėktuvą. Kai supratau, kad lėktuvas ne tik mums skristi, jo reikia visiems. Mes subūrėme žmones į vieną organizaciją, su kuria tikimės parodyti Lietuvai pačią ANBO idealogiją. Mes pasisiuvome tarpukario pilotų uniformas, tikimės padaryti ir daugiau ANBO lėktuvų, ne tik ANBO II, ir parodyti žmonėms, kokia buvo tarpukario aviacija, A. Gustaitis, jo konstrukcijos, pasirodyti šventėse, galbūt dalyvauti filmų siužetuose.
Antrasis eskadrilės uždavinys – padėti surinkti lėšas ANBO III gamybai. ANBO II sugebėjome savo jėgomis gaminti, bet toliau reikės daug lėšų.
- Rolandas: Kai pradėjome dirbti, medžiagos turėjome labai kukliai – nespalvotos, nelabai kokybiškos pilkos nuotraukėlės, brėžinių nėra. Ir tos uniformos nuotraukose neįspūdingai atrodė. Bet kai pasiuvo, kokios jos prabangios, kokios gražios! Ir pats lėktuvas senose nuotraukose atrodo kuklus, pašepęs, bet kai nusidažė tomis spalvomis, koks jis buvo, tai tu tarsi gauni galimybę prisiliesti prie to laikmečio prabangos.
- ANBO II beveik baigėte, rugpjūčio pabaigoje pristatysite visuomenei. Kas toliau?
- Rolandas: Pasakysiu, kaip kartą Arvydas pasakė: apsirengsime uniformomis, skraidysime po kaimus, pasiimsime „armošką“, darysime gegužines ir t.t. (juokiasi) Šiaip laukia aviacijos šventės po visą Lietuvą, aerodromus, kad supažindintume žmones.
- Arvydas: Tai ne tik lėktuvas, tai – mūsų ideologija ir mūsų atmintis. Kaip Rolandas minėjo, mes ruošiame inscenizacijas, ketiname jį parodyti žmonėms, kalbėti apie A. Gustaitį, rodyti, kokie tuomet buvo žmonės, inscenizuoti įvykius, armonika ir dainos – visa tai yra labai svarbu, ypač mažuose miestuose.
- Aviacijos entuziastas Mantas Butkus iš Panevėžio atkuria pirmąjį A. Gustaičio lėktuvą ANBO I. Jūs atkuriate antrąjį – ANBO II. Be šių, buvo dar 7 A. Gustaičio lėktuvai ANBO. Kaip manote, ar įmanoma juos visus atkurti?
- Arvydas: Planuose jau yra ANBO III. Bet dar bent treji metai praeis, nes nėra taip lengva atkurti lėktuvą. Turime jau variklį, nupirktos medžiagos sparnams, po truputį renkam detales. Bet ar bus atstatyta visa eskadrilė, visi lėktuvai, kol kas neaišku. Yra norinčių atstatyti to laikmečio patį geriausią, kokybiškiausią lėktuvą ANBO IV, bet tai yra labai brangu ir savo rankomis, mėgėjiškai to nepadarysi. Gal mes dar įveiksim ANBO III, bet ir jam reikia labai daug pinigų.
- Rolandas: Už kokį nors kuklų milijoną eurų mes galime padaryti didžiąją dalį darbų ir didžiąją dalį lėktuvų. Lietuvos mastu tai juokas. (šypsosi) Pinigai ANBO II atkūrimui dabar yra privatūs, iš rėmėjų, labai sunkiai graibomi. Bet, manau, atsiras tie pinigai. Ir kol dar bus sveikatos, ne aš – tai kitas galim dirbti toliau.
- Arvydas: Galėčiau papasakoti viziją, kaip viskas atrodys. Šie lėktuvai buvo kuriami Kaune ir bazuojami Kaune. Įsivaizduokite Kaune atstatytus bent 4-5 angarus pagal senovinį modelį, jie yra gražūs, jie yra tipiški senoviniai angarai, bet jie turi daug stiklo. Kiekviename angare stovi po tokį ANBO lėktuvą. Žmonės gali įeiti, pačiupinėti tą lėktuvą, vyksta šventės, lėktuvas išvaromas, užkuriamas, kalbama apie jį. Tai čia ir yra tas turtas, kurį mes norėtume už tą menką milijoną sukurti.
- Rolandas: Pasakysiu šį tą nepatogaus. Yra išlikęs ANBO I – vienintelis išlikęs A. Gustaičio lėktuvas. Jį galima pačiupinėti, iš jo mokytis – jis muziejuje išsaugotas. Bet blogiau nesugalvosi: muziejininkai jį pakabino 8 m aukštyje virš „Lituanicos“ ekspozijos. Mes sakome: ką jūs padarėte? „Mes ateities kartoms palikome“, – atsako. Aš ateities karta, aš atėjau, nukelkite man tą lėktuvą, mes prisiliesti negalime. Darydami ANBO II darome įvairias klaidas vien todėl, kad negalime pačiupinėti originalo. Žmonės turi čiupinėti, turi skraidyti tais lėktuvais, netgi tuo muziejiniu.
- O kada apskritai jūsų gyvenime atsirado aviacija ir aistra lėktuvams, skrydžiams?
- Rolandas: Aš gyvenau Suvalkijos užkampyje, Vilkaviškio rajone. Lėktuvas ten praskrisdavo kartą per trejus metus, ir aš bėgdavau, vaikas būdamas, per laukus – norėdavau jį pamatyti, bet nepavydavau.
Labai norėjau skraidyti, bet man močiutė sakydavo: tu lietuvis, tau neleis skraidyti. Iš esmės taip ir buvo: kai bandžiau įstoti į aviacijos mokyklą, rado ligą, kuri neegzistuoja, ir panašiai. Tie močiutės žodžiai, kad man neleis skraidyti, turbūt paveikė. Neleis skraidyti – vadinasi, turiu pasidaryti savo lėktuvą. Ir aš visada galvojau, kaip man pasidaryti savo lėktuvą: projektavau, skaičiavau, galvojau. Paskui leido skraidyti, tad iki šiol skraidau. Dirbau lakūnu bandytoju, o prieš pensiją, 36 m., pradėjau konstruoti pirmąjį lėktuvą. Su juo iki šiol skraidau, jam jau gerokai virš 20 m. Šiandien juo skraido mano sūnus.
- Arvydas: Tik dabar prisiminiau, kad pirmas mano skrydis buvo mano sukonstruoto lėktuvėlio iš trečio aukšto balkono Kuršėnuose. Tai buvo pirmas mano lėktuvas, pagamintas iš nendrių ir tranformatorinio popieriaus. Noras skristi išliko ir augant. Būdamas studentas, pradėjau skraidyti skraidyklėmis, tada atsirado šeima, vaikai – laikas, kai reikia įsikurti. Vieną dieną mano bičiulis Rotary klube sako: tu galėtum skristi ir toliau. Tada aš pradėjau mokytis skraidyti Kauno Aleksoto aerodrome ir vieną dieną įsigijau Rolando Kalinausko pagamintą konstrukciją – lėktuvą „Magiją“. Taip mes ir susipažinome.
Vieną dieną sugalvojome, kad reikia padaryti kitokį lėktuvą. Kalbėdami su draugais pilotais svarstėme, koks būtų lėktuvas, su kuriuo skraidytume rytoj. Vienas lakūnas sako: reikia atstatyti A. Gustaičio lėktuvus. Aš taip naiviai atsakiau: tai darom. O kas darys? Pažinojau tik Rolandą, žinojau, kad jis yra bene geriausias meistras, tad taip prieš trejus metus prasidėjo mūsų rimti darbai.
- Skraido abiejų jūsų sūnūs. Ar jums baisu, kai šeimos nariai skleidžia sparnus?
- Rolandas: Baisu. (šypsosi) Negali būti visiškai abejingas tam, yra emocijų papildomų.
- Arvydas: Yra, bet čia turbūt kraujyje įaugę. Aš prisimenu, kaip prasidėjo mano aviacija. Tėvas pasakodavo, kaip jis kariniame aerodrome užpildavo kurą naikintuvams, ir jį paskraidindavo pilotai. Kai aš pradėjau skraidyti skraidyklėmis, tėvui padariau dovaną – paprašiau, kad jį paskraidintų su motorizuota skraidykle. Paskui aš norėjau, kad skraidytų mano sūnus. Jis irgi išmoko, licenziją išsilaikė, dabar remontuoja Boingus. Atrodo, kad neišmuši iš kraujo šitos linijos, jeigu žmogus nori skristi.
Ekstra mylią aludarystėje einantis „Švyturys“ pristato projektą „Ekstra mylios žmonės“ – 10 įkvepiančių istorijų apie žmones, ekstra mylias žengiančius savo gyvenime. Jie drąsiai svajoja, niekada nenuleidžia rankų, jie negaili jėgų ir laiko – dėl savo tikslo daro daugiau nei reikia.
