Aitrus dažų ir klijų kvapas kutena nosį vos tik pravėrus duris, bet ekskursija po šią gamyklą gali sužavėti netgi tokius žmones, kurie abejingi dangaus žydrynei.
Čia dirbantys inžinieriai konstruktoriai, technologai diktuoja aviacijos madas, todėl verta apsilankyti ir išvysti savo akimis, kaip gaminami lietuviški sklandytuvai.
Kokios vyrauja mados sklandytuvų pasaulyje? Kokie modeliai populiariausi? Pasirodo, viskas priklauso nuo to, kas laimi pasaulio čempionatą.
Užsakymų padaugėjo po pergalės čempionate
Į prizininkų gretas pavyko įsibrauti ir lietuviams, netgi moteriai sklandytojai.
Pernai trečią vietą Danijoje vykusiame pasaulio sklandymo čempionate užėmė Prienuose gyvenanti sklandytoja ir socialinė darbuotoja Edita Skalskienė.
Savo startais ji aplenkė savo sutuoktinį – bendrovės „Sportinė aviacija ir ko“ rinkodaros vadybininką – sporto meistrą sklandytoją Stasį Skalskį, kuris 1993 metais Švedijoje vykusiame pasaulio čempionate užėmė ketvirtą vietą.
Prienuose gaminamas 13,5 metro ilgio sparnų sklandytuvas pasaulyje jau sukėlė didelį susidomėjimą, kai pernai tokiu aparatu Vladui Motuzai pasaulio čempionate pavyko laimėti antrą vietą. Tai – ultralengvos klasės sklandytuvas, kuriam pranašaujama didelė ateitis.
Dar vieno aparato su elektriniu varikliu idėją nuo lietuvių nusižiūrėjo vokiečiai, kurie yra sklandytuvų gamybos lyderiai pasaulyje.
Sparnai liejami iš dviejų formų
„Sportinė aviacija ir Ko“ – vienintelė sklandytuvų gamykla Baltijos šalyse, savo istoriją pradėjusi 1969 metais. Ne vienoje tarptautinėje parodoje lietuviai yra pristatę savo gaminius ir sulaukę gerų įvertinimų.
Įmonės pasididžiavimas yra sklandytuvas LAK-17B, kuris gali būti įvairių modifikacijų – su 15 m, 18 m, 21 m ilgio sparnais, su elektriniu ar vidaus degimo varikliu arba be jo.
Šios gamyklos rinkodaros vadybininkas – inžinierius konstruktorius, sklandytojas, sporto meistras Stasys Skalskis, pradėjęs dirbti Prienuose nuo 1985 metų, aiškino, kad sklandytuvai su elektra varomais varikliais darosi vis populiaresni visame pasaulyje.
Kuriant sklandytuvą nėra nesvarbių detalių. Šis darbas pradedamas nuo pagrindinės centrinės ašies, kuri atlaiko visas apkrovas. Vėliau liejamos sparnų formos, kurios suvožiamos.
Vienam aparatui pagaminti prireikia 2 kilometrų valo
Sklandytuvams gaminti detales lietuviai užsisako iš viso pasaulio. Anglies pluošto stypeliai, kurie yra vos kelių milimetrų skersmens, pasižymi lankstumu ir tvirtumu.
Vienam sklandytuvui pagaminti dažnai prireikia net dviejų kilometrų ilgio tokio valo, jis sukarpomas į strypelius, kurie vėliau spaudžiami ir suklijuojami.
Projektuojant naują sklandytuvą, pritaikyta net elektrinės jėgainės idėja – įdiegta baterijų valdymo sistema, yra atskiri krovikliai, kurie žemėje įkrauna šias baterijas.
Su tokiomis baterijomis užkūręs variklį pilotas gali per valandą grįžti į aerodromą. Šį lietuvių techninį išradimą nukopijavo ir kitų valstybių konstruktoriai.
„Pilotus vilioja nepriklausomybė, pritrūkus aukščio nereikia tūpti pievoje, galima įjungti elektrinį variklį ir saugiai grįžti į aerodromą“, – aiškino S.Skalskis, kuris sklandytuvo kabinoje praleido daugiau nei 3000 valandų.
Jei kas nors leistų pasukti laiko juostą atgal, S.Skalskis prisipažino, kad eitų kur nors kitur dirbti, nes sklandytuvų gamykloje labai daug darbo, bet labai sunku prisivilioti jaunimą.
„Kasmet pagaminame dešimt sklandytuvų, pasaulyje naujų sklandytuvų poreikis – apie 150 sklandytuvų. Mūsų sklandytuvai yra vertinami, tačiau labai daug energijos tenka išeikvoti, kol gauname tarptautinį sertifikatą“, – aiškino S.Skalskis.
Lietuviai inžinieriai buvo pranokę rusus
Nuo 1969 metų, kai Prienuose buvo įkurta eksperimentinė aviacijos gamykla, Lietuvos inžinieriai, konstruktoriai, technologai daug pasiekė. Iki šiol lietuviškos aviacinės kūrybos pergalė Sovietų Sąjungoje siejama su plastikinio sklandytuvo gamyba.
Buvo pagamintos ne tik liemens ir sparnų formos, bet ir išbandytos epoksidinės dervos, atlikti stiklaplastinių mėginių bandymai, išbandytas stabilizatorius, liemens ir sparno statinis atsparumas.
Buvo atlikta daug eksperimentų, taikant įvairius dažymo būdus ir dažus, daug pastangų įdėta gaminant kabinos gaubtą iš organinio stiklo.
Kai 1972 metų rudenį sklandytuvas buvo užbaigtas ir pavadintas „Lietuva“, Pociūnuose prasidėjo bandomieji skrydžiai. Šis sklandytuvas pasižymėjo geresniais duomenis nei tuo metu pažangiausias serijinis sovietinis sklandytuvas A-15. Tai buvo Prienuose dirbančių talentingų ir atkaklių konstruktorių, technologų ir darbininkų pergalė.
