Studijas tolimoje šalyje A.Dapkus pradėjo prieš ketverius metus. Ketino stoti į vieną iš Lietuvos universitetų, bet pasitaikė proga mokytis Pietų Korėjoje. Vaikinas įveikė atranką ir išvyko studijuoti.
Pirmuosius metus lietuvis krimto ne tik inžinerijos mokslus, bet ir korėjiečių kalbą. „Korėjiečių kalba nėra sunki, bet reikia išmokti du ar tris kalbos lygius. Draugui žodis „valgyti“ yra vienoks, o profesoriui ar vadybininkui – kitoks. Jei korėjietiškai moki kalbėti su draugais, dar nereiškia, kad moki kalbėti su kito rango žmonėmis“, – sakė A.Dapkus.
Išmokęs kalbą, studentas pradėjo mėgautis korėjietiška studijų sistema. Semestras šioje šalyje trunka keturis mėnesius, po kiekvieno jų – dviejų mėnesių atostogos.
Per jas A.Dapkus keliaudavo arba grįždavo namo. Lietuvoje jo laukdavo tėvai, du jaunesni broliai ir sesutė.
Lietuvoje lengviau
Šeima studentui buvo ir liko viena iš dviejų priežasčių, kodėl besibaigiant studijoms darbo jis ieško gimtinėje. „Pasiilgau brolių ir sesers“, – sakė mechanikos inžinierius.
Antra priežastis A.Dapkui grįžti į Lietuvą susijusi su darbu. Ją supras didelėse įmonėse dirbantys emigrantai.
„Atlikdamas praktikas mačiau labai daug jaunų žmonių entuziazmo. Korėjoje tokį labai gesina kompanijų hierarchinės struktūros. Hierarchinėse kompanijose, žmonės negali eksperimentuoti. Man tokios aplinkos, būnant 23 metų, nesinori“, – pasakojo A.Dapkus.
Parodyti savo gabumus tūkstantinėse komandose, anot studento, sunkiau nei mažose. „Kadangi Lietuva maža šalis, natūraliai, net didžiausioje įmonėje nesunku kažką pasiūlyti, pakeisti. Didelė tikimybė, kad diena iš dienos dirbdamas komandoje, padarysi įtaką sprendimams, idėjoms“, – dėstė jaunas vyras.
Jo nevilioja galimybė darbe vien atlikti kitų nurodymus. „Į Lietuvą traukia viltis, kad dirbsiu komandoje, kur galėsiu jausti savo darbo įtaką, svarbumą. Kaip jaunam žmogui, man tai svarbu. Nenorėčiau gauti vien nurodymų, ką daryti“, – kalbėjo A.Dapkus.
Darbe kalbės korėjietiškai?
Baigiantis studijoms, jaunas specialistas jau ieško darbo. „Turiu susiplanavęs porą darbo pokalbių. Mane domina verslioji technologinių kompanijų pusė, gamybinių projektų vadyba, bendravimas su užsienio partneriais“, – pasakojo būsimas absolventas.
Vaikinas sako nematąs prasmės užsienyje dirbti kompanijose, kurių darbuotoju gali tapti ir Lietuvoje: „Tarptautinės kompanijos Lietuvoje ieško talentingų, plataus mąstymo, aukštų standartų žmonių. Beveik kiekvienas straipsnis linksniuoja tą patį – darbo jėgos netrūksta, bet išsilavinusių žmonių trūksta. Drįstu prie jų priskirti ir save. Jei galiu dirbti tarptautinėje aplinkoje Lietuvoje – kam važiuoti svetur?“
Darbinantis Lietuvoje jam pravers ir korėjiečių kalbos žinios. „Kalbėdamas su galimais darbdaviais bandau įžvelgti ryšių su Azijos rinkomis. Norėčiau, kad metai korėjiečių kalbai man praverstų darbe ir neišdiltų kalbos įpročiai. Jei korėjiečių kalbos nevartosiu darbe, tai ji bent jau yra pliusas atkreipiant darbdavių dėmesį. Kai pasakau, kad kalbu korėjietiškai, visi galvoja, kad tai kosmosas. Žmonės stebisi. Galiu juos palinksminti, parodyti korėjietišką klaviatūrą telefone ar susirašinėjimą su draugu korėjiečiu“, – šypsojosi pašnekovas.
Korėjoje trūksta asmenybių
Kaip dar vieną Lietuvos pliusą jis įvardijo galimybę moksleiviams užsiimti popamokine veikla. Jis kritikavo korėjiečių edukacinę sistemą, kuri „sužlugdo žmogaus saviraišką ir bukina“.
„Korėjiečiai sėdi mokykloje po 12–16 valandų per dieną. Tai yra visiškos laisvės neturėjimas“, – sakė būsimas inžinierius.
Vos atvažiavęs 19-metis pasakojimais apie popamokinę veiklą ir keliones stebindavo už save vyresnius studentus. „Jiems tai yra visiškai negirdėtos istorijos. Jaučiausi kaip mažas tėvelis. Visi tik žavėjosi, stebėjosi. Kai grįžti į Lietuvą, tu bendrauji su asmenybėmis, kurie yra išbandę daugelį dalykų“, – sakė lietuvis.
A.Dapkus džiaugėsi, kad mokyklos metais ne tik prie knygų sėdėjo, bet ir užsiėmė saviraiška. „Geriausi įspūdžiai – iš mokyklos laikų, bet ne pamokų. Pliusas, kad Lietuvoje turime saviraiškos laisvę. Bent jau nesodinam žmonių į suolus 15 valandų per dieną“, – džiaugėsi Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos absolventas.
Studentas Pietų Korėjoje taip pat pasiilgo žmonių bendravimo kaip lygus su lygiu. „Pagarbos taisyklės labai vargina. Pasiilgau lygaus su lygiu bendravimo. Taip pat įdomių diskusijų – pavargau nuo vieningos nuomonės, nuspėjamų atsakymų“, – pasakojo A.Dapkus.
