D.Radkevičiaus atsakymas daugelį nustebina – jis tvirtina, kad vaiką reikia tik ramiai, su meile auginti, o tada aplinka juo jau pasirūpins. „Kai neramu dėl to, jog vaikams reikia sukaupti pinigų, tada nustoji būti šeimoje“, – D.Radkevičius įsitikinęs, kad šis nerimas kyla todėl, jog negali daryti įtakos pasauliniams įvykiams. Niekada negali žinoti, koks karas ištiks ar bankas bankrutuos.
Šis sekmadienis – kartu ir Motinos diena, ir Tarptautinė darbo diena. Puiki proga susimąstyti, kaip suderinti laimę šeimoje ir norą užsidirbti. D.Radkevičius anksčiau taip pat manė, kad dirbti yra būtina. Dabar jis įsitikinęs – jokiu būdu negalima daryti to, ko nenori.
Kaip įmanoma gyventi nedirbant? Atsakymas – interviu su verslo knygų autoriumi ir leidėju.
– Jūs visiškai radikaliai sakote, kad Lietuva galėtų išvis nedirbti. Kodėl taip žmones provokuojate?
– Kalbu apie tai, kad lietuviai galėtų nedirbti monotoniško darbo. Darbas, kuris neteikia džiaugsmo, yra tas pat, kas vergija. Du raktiniai žodžiai, skiriantys vergiją nuo laisvės: „Reikia“ ir „Noriu“. „Noriu“ reiškia kūrybiškumą, „reikia“ – prievartą. Kai sakau „nereikia dirbti“, turiu galvoje, kad nereikia būti tik darbo jėga.
Juk kas dabar vyksta? Mokyklose krizė. Mokytojai skundžiasi, kad vaikai nevaldomi. Taip, senoji mokykla atgyveno – būtent tokia mokykla, kuri ruošė darbo jėgą, kitaip tariant, naujos kartos vergus pramonei. Tokioje mokykloje vaikai dar visai neseniai gaudavo liniuote per nagus, užpakalį – visi tai priėmė kaip normą. Sovietiniais laikais nedirbti reiškė veltėdžiauti ir už tai buvo baudžiama, daug menininkų buvo priversti dirbti sargais ar kūrikais. Kūryba buvo draudžiama, o aklas vykdymas – skatinamas.
Šiais laikais netgi tėvai negali savo vaiko prilupti. Tada kyla klausimas – ką daryti su tais vaikais, kuriems mokykloje neįdomu? Jei mokome „išzubrinti“ ir pakartoti, o ne bandome suprasti tai, kas jiems įdomu, tada neįmanoma su mokiniais susitarti. Jaunimas geriau išvyks, negu dirbs neįdomų darbą.
– Tvirtinate, kad žmonės dirba neįdomų darbą dėl to, kad mokykloje buvo taip mokomi?
– Tik matau, kad visuomenėje yra didžiulė krizė. Tai atsispindi ir versle, ir švietime. Aš įsitikinęs – jeigu užsiimtų tuo, kas jiems įdomu, tada žmonės nedirbtų! To nebūtų galima vadinti darbu.
Tada nebūtų prasmės net skirstyti laiko į darbą ir gyvenimą. Dabar žmonėms atrodo, kad gyvena tik savaitgaliais.
Kol dar jauni, žmonės nori gyventi amžinai. Bet kai pradeda dirbti ir įsisuka į tą užburtą ratą, apskritai nieko nebenori. Pagal išsilavinimą esu gydytojas, todėl čia galiu kalbėti kaip medikas. Kai žmogus nusivylęs, ima kibti ligos. Medikai tai vadina psichosomatika.
– Paminėjote, kad jūsų profesija – gydytojas. Kodėl nedirbote pagal profesiją?
– Gydytojo profesija yra labai įdomi, bet tais laukiniais 1993-iaisiais aš supratau, kad galiu rinktis – toliau skųstis valdžia ir mažu uždarbiu ar imtis aktyvios veiklos, leidžiančios pačiam daryti įtaką savo pajamoms. Nusprendžiau tapti organizacijų gydytoju. Todėl nukrypau į ekstremalių sąlygų psichologiją, per ją – į verslo konsultavimą atlyginimų ir motyvacijos srityje. 1999-aisiais išleidau pirmą ir brangiausią tuo metu verslo knygą „Tikslas“.
Per 2008 metų krizę susidūriau su dilema – kaip gyventi toliau, jeigu nėra užsakymų. Užsiėmiau konsultacine veikla ir verslo knygų leidyba. Atrodė, kad knygas žmonės pirks, kad žinotų, kaip įveikti krizę. Tačiau tikrovėje verslo knygų pardavimas krito septyniasdešimčia procentų. Iki krizės jis kasmet tik augo.
Buvo daug streso – aplink visiems siūliau įvairiausias idėjas ir niekam jų nereikėjo. Sakydavo: „Palauk, mes pagalvosim.“
Tada išvažiavau mėnesiui į Indiją, į Himalajus. Ten mane ištiko kultūrinis šokas. Pamačiau, kad žmonės, kuriems apie šešiasdešimt, išeina iš namų pasiėmę tik lazdą.
– Jus šokiravo Indijos elgetos?
– Pasirodė, kad jie ne elgetos. Jie neprašo išmaldos – žmonės patys prieina ir pasiūlo valgyti ar pinigų.
Visą turtą jie palieka namuose. Neturėdami pinigų eina dvasiniu keliu ir puikiai išgyvena.
Supratau, kad vakarietiškas pinigų siekimo kelias nėra vienintelis galimas kelias. Netikėtai gavau įžvalgą – jeigu mane ištiks krizė, aš galiu išvažiuoti į Indiją ir eiti tuo keliu.
Jau minties apie tai užteko, kad grįžčiau namo visiškai ramus. O tada įvyko stebuklas – prasidėjo skambučiai. Ne aš žmonių ieškojau, o jie manęs. Skambino iš tokių vietų, kur pardavinėdamas savo idėjas pats niekada nebūčiau sugalvojęs skambinti. Žmonės siūlė dalyvauti įvairiausiuose projektuose.
– Jūs norite pasakyti, kad neįdėjote jokių pastangų, kad įvyktų toks lūžis?
– Jokių pastangų.
Pardavinėdamas savo idėjas turėjau būti kaip garvežys – įtikinti žmones, kad jiems to reikia, o jie abejodavo. Tačiau dabar skambino tik tie žmonės, kuriems iš tiesų reikėjo pokyčių. Man teko jau ne garvežio, o patarėjo vaidmuo. Taip dirbti galima be streso.
– Dabar madinga tikėti, kad mintys materializuojasi. Reikia įsivaizduoti tai, ko nori, nuolat tai prisiminti. Žmonės sako, kad po kurio laiko tai išsipildo. Galbūt jūs irgi ką nors įsivaizdavote?
– Ne, visai nieko. Tačiau turiu vieną paaiškinimą. Kai man darbo labai reikėjo, viduje buvo daug nerimo, slėpėsi didžiulė įtampa. Tas vidinis nerimas persiduodavo tiems, kuriuos bandydavau įtikinti savo idėjomis. Jie jausdavo mano įtampą ir dėl to nuo manęs bėgdavo. O kai nusiraminau, žmones ėmė traukti mano ramybė.
– Daug žmonių sako – gerai tiems, kurie gali viską mesti, bet aš turiu šeimą, vaikų, esu atsakingas.
– Įdomu, kad indų kultūroje visa tai labai aiškiai sunorminta. Iki dvidešimties mokaisi. Nuo dvidešimties iki keturiasdešimties metų augini vaikus. Anksčiau, jei žmonės išeidavo į vienuolyną ir ten paaiškėdavo, kad jie paliko mažus vaikus, juos išvarydavo lauk. Taigi, nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties žmonės ima studijuoti šventraščius. Ir tik nuo šešiasdešimties, kai jau vaikai užaugę ir gali pasirūpinti savo mama, vyras gali išeiti iš namų.
– Kaip tada elgtis, jei nenori patirti streso iki šešiasdešimties?
– Man ir draugai kartais sako: „Norisi nuleisti orą, bet nežinau, kaip.“ Čia reikia nepabijoti ir bent mėnesiui palikti verslo problemas. Tada pasirodo, kad jos pačios sprendžiasi. O jeigu savaime reikalai nepajudės, vadinasi, ir čia būdamas nieko nepakeistum.
Aš pats išvykstu kasmet į kalnus, ten permąstau, kas vyko per metus ir ką noriu toliau daryti. Per pastarąją kelionę kilo mintis sukurti knygą apie alpinizmą ir verslą.
– Ką verslas turi bendra su alpinizmu?
– Man įdomu surasti paradoksų. Versle labai mėgstami alpinizmo simboliai – pavyzdžiui, lipimas į kalno viršūnę, tačiau tikrovėje dėsniai labai skiriasi. Versle sakoma: „Žiūrėk į tikslą, bėk į jį. Jei negali bėgti, eik. Jeigu negali eiti, bent šliaužk. O jeigu negali šliaužti, tai bent atsisuk ir žiūrėk.“
Alpinizme vienąsyk sutariam, į kokią viršūnę lipsim, ir daugiau į ją nebežiūrim. Žiūrim tik po kojomis. Svarbu stebėti tai, kas vyksta čia ir dabar. Įvertinti gamtos sąlygas – ar ateina audra, ar ateina lietus. Versle tikslas yra pati viršūnė. O alpinizme sakoma, kad tikslas yra visai komandai gyviems nusileisti. Dauguma žūčių įvyksta pasiekus viršūnę, besileidžiant.
Dar labai svarbu alpinistams po kiekvienos viršūnės pailsėti. Pasipasakoti, kaip ji buvo pasiekta. Atsipūsti. Tik tada pasirinkti naują viršūnę. O štai versle tarp planų įgyvendinimo viršūnių nėra jokio poilsio.
Alpinistai supranta, kad reikia išsaugoti komandą. Ne tik vadovas renka komandą, bet ir patys dalyviai renkasi, ar eis su tokiu vadovu, ar neis. Versle, atrodo, tik vadovai renkasi. Dėl to ir sakau, kad pagrindiniai alpinizmo principai prieštarauja verslo principams.
– Versle ta viršūnė yra uždirbti kuo daugiau pinigų?
– Versle tikrai vyrauja idėja, kad tikslas yra uždirbti kuo daugiau pinigų. Tačiau tai – klaida. Jeigu verslininkas pradeda nuo minties, kad jam reikia pinigų, jis verslo neišplėtos. Žmonės moka pinigus ne todėl, kad kažkokiam verslininkui reikia pinigų. Jie balsuoja pinigais už aptarnavimą.
Gaila, kad labai mažai jaunų žmonių, pradėdami verslą, užduoda klausimą: „Kokia mano idėjos prasmė kliento akimis?“ Dauguma mąsto tik apie tai, kad jiems reikia pinigų.
Jeigu galvoji apie savo produkto ar paslaugos prasmę klientams, tada visai kitomis šviesomis nušvinta galimybės. Ir tada tikrai gali užsidirbti. Versle tai vadinama nišos atradimu. Juk pinigai yra tik šalutinis geros paslaugos produktas.
Kai žmogus įvardina „Noriu štai tokio verslo“, tai lyg lipimas į kalno viršūnę. Užlipęs jis tikisi įsmeigti savo ambicijų vėliavėlę. Tačiau viena problema – lipant į kalną šalia pradeda formuotis bedugnė. Kuo aukščiau lipi, tuo gilesnių prarajų atsiranda tavo kelyje. Todėl beveik niekas neišvengia verslo krizių, tu negali visada būti laimės kūdikiu, anksčiau ar vėliau tavo verslą ištiks krizės. Užlipęs į viršūnę supranti, kad viršūnėje gyvenimas neįmanomas. Ten siaučia vėjai, ten šalta, pavojinga. Gyventi gali tik slėnyje. Vadinasi, versle tik lipant į viršūnę teks kristi ir žemyn.
– O kam to reikia, jei ne dėl pinigų?
– Štai čia yra labai svarbus klausimas: „Kam man to reikia?“ Jei tikrai užduodi sau tokį klausimą, tampi ramus. Suvoki, kad tikrai tau nereikia tiek, kiek tave skatina pasiekti ambicijos. Štai nori žmogus būti turtingiausias Balbieriškyje. Bet kokia prasmė būt turtingiausiam kapinėse?
Tada gali iškilti supratimas, kad už noro turėti daug pinigų slypi kita, gilesnė, prasmė, pavyzdžiui: „Ne, nenoriu būti turtingiausias. Aš noriu būti laisvas.“ O kai sąmoningai supranti, kad tikrasis noras yra būti laisvam, tada gali pamatyti, kad laisvas gali būti ir be maišo pinigų.
Keliaudamas mačiau daugybę žmonių, kurie keliauja be pinigų. Jų filosofija: „Keliauju, nes man smagu, tai mano svajonė. Tuo smagumu dalijuosi su kitais ir jie net moka man pinigus.“ Užsidirba jie įvairiai – kai kas daro papuošalus, kai kas – masažą. Kai kurie moko čiuožinėti ar skraidyti. Tačiau visus tokius darbus vienija požiūris: „Užsidirbu iš to, kas man malonu.“
– Jauni keliautojai gal taip ir gali sudurti galą su galu. Bet ar tai tinka Lietuvos visuomenėje?
– Čia ne apie tai, kad reikia gyventi būtent taip. Klausimas kiekvienam lietuviui – ar jis nori būti turtingas, ar labiau nori būti laisvas. Beje, laisvė daugelį baugina. Laisvė pasąmonėje daugeliui yra susijusi su vienatve. Tiesą sakant, žmonės bijo net ne laisvės, o vienatvės.
Štai man pinigų užtenka. Galbūt todėl, kad neturiu ambicijų, kiek pinigų noriu turėti. Jei mąstau, kad užtenka tiek, kiek turiu, tai suteikia ramybės. Tiesiog nebegalvoju, ar pinigų sumažės, ar padaugės.
– Tačiau ar jūs turite žmoną ir vaikų?
– Taip, turiu trejų metų sūnų. Daug kas klausia: „O tu nebijai? Kaip sukaupsi jam pinigų gyvenimui?“ Atsakau, kad aš sūnui neprivalau pinigų sukaupti. Turiu jį tik ramiai ir su meile auginti, o aplinka juo jau pasirūpins.
Kai neramu dėl to, kad vaikams reikia sukaupti pinigų, tada juk nustoji būti šeimoje. Tada tavo protas sutelktas į pinigų uždirbimą. Tai kelia didelį nerimą, nes juk žinai, kad negali pasauliniams įvykiams daryti įtakos. Nežinai, gal rytoj karas ar tavo bankas bankrutuos.
– Manote, jog kalbėdami apie saugumą ir garantijas žmonės kuria pasakas?
– Jie šimtu procentų kuria pasakas. Argi kas galėjo pasakyti, kad Ukraina su Rusija kariaus? Arba kad Europą užplūs pabėgėliai?
Štai tada ir griūva populiarus įsitikinimas, kad mes privalome kuo daugiau užsidirbti, nes tik tada jausimės saugiai. Jeigu pažvelgtume moksliškai, suvoktume, kad negali visi žmonės sukaupti pakankamai.
Be to, jei žmogus turi daugiau pinigų, jis pradeda juos keisti į patogesnį gyvenimą – didesnį namą, geresnę mašiną. Mažai kas iš tiesų kaupia pinigus ateičiai.
Daug lengviau gyventi, kai ateina suvokimas, jog ateities nuspėti neįmanoma. Tada telieka klausimas: „Kaip man priimti visa tai, kas vyksta aplink?“
