„Gamtai neįsakysi, jeigu oras palankus derliui nuimti, dirbam neskaičiuodami valandų, nes kitą dieną jau gali tekti sėdėti rankas sudėjus ir derlius nuplauks“, – sako daugiau nei 500 ha žemės dirbantis, bulves ir javus auginantis Kėdainių rajono ūkininkas Saulius Dambrauskas, pripažinęs kad dabartiniai įstatymai gerokai varžo tiek darbdavius, tiek darbininkus.
– Kuo skiriasi darbas ūkyje ir įprastoje įmonėje?
– Daugelis įmonių gali iš anksto planuoti darbo laiką, o mes – nelabai, nes mūsų darbo valandas planuoja gamta. Jeigu prognozuoja lietų, pavyzdžiui, trečiadienį, tai vidury savaitės turime laisvą dieną. Tačiau šeštadienį, kai oras geras, gali tekti dirbti.
Pavasarį per sėją mėnesį dirbame neskaičiuodami darbo valandų, po to kurį laiką normaliai – 5 dienas per savaitę po 8 valandas. Bet ateis javapjūtė ir vėl dirbsime kelias savaites iš eilės po 12 valandų per dieną ir tikrai neskaičiuosime ar suėjo 52 valandos ar ne. Būna atvejų, kad kombainas laukuose ir 12 valandų iš eilės dirba, nes kitą dieną merkia lietus – tuomet kitą dieną ilsimės. Svarbu laisvai prisiderinti prie gamtos sąlygų – tokia kūryba greičiausiai su jokiais įstatymais nesuderinama.
Manau, svarbiausia, kad darbdavys su darbuotoju galėtų patys susitarti dėl darbo valandų ir apmokėjimo, o ne politikai tai reguliuotų, nes dėl tų ribojimų jaučiamės lyg kokie nusikaltėliai.
– Bet rizikuojate būti apkaltinti darbininkų išnaudojimu
– Jeigu du žmonės susitarė dėl darbo ir apmokėjimo tai ir yra tos taisyklės, kurių reikia laikytis ir niekas nieko neišnaudoja. Tikrai nepritariu, kad žmogus už minimalią algą turi dirbti 12 valandų kasdien, tai neteisinga. Tiesą sakant savo ūkyje esu numatęs, kad darbininkai neturėtų dirbti daugiau nei 10 valandų per dieną, nes po to sumažėja darbo našumas, padidėja traumų tikimybė. Rūpinuosi, kad žmonės dirbtų normalias darbo valandas ir būtų pailsėję.
Be to, pavyzdžiui, traktorininkai uždirba didesnį nei vidutinį atlyginimą į rankas visus metus, nepaisant to, reikia arti laukus, ar ne. Stengiuosi juos išlaikyti, duodu kitų užduočių, kad nesėdėtų be darbo gaudami atlyginimą. Ir jie supranta, kad čia toks darbas, kur viską sprendžia gamta ir nekyla jokių klausimų dėl kažkokio išnaudojimo. Darbuotojus saugau, nes be jų esu niekas.
– Ar norėtumėte, kad darbo santykiai būtų liberalesni?
– Noriu viską daryti laikydamasis įstatymų – turim įvairaus pobūdžio darbininkų – ir tokių padienių darbininkų, kurie ateina dviem mėnesiams per patį darbų piką ir aukštos kvalifikacijos specialistų valdančių specializuotą žemės ūkio techniką.
Įsivaizduokite ūkininką, įsigijusį daugiau 200 tūkst. eurų kainuojantį kombainą. Juk jį valdyti gali patikėti tik labai patyrusiam žmogui, kurio ir atlyginimas už kvalifikaciją yra atitinkamas. Kad kombainas per javapjūtę dirbtų, kaip sakant nuo aušros iki sutemų, pagal darbo kodeksą reikėtų turėtų du kombainininkus, tačiau juos išlaikyti mokant tą patį atlyginimą visus metus – per didelė prabangą. Todėl svarbu, kad darbo santykiai būtų kuo lankstesni.
Tas pats ir su darbo valandomis – nėra tikslo išnaudoti darbuotojus, bet tikriausiai visose įmonėse pasitaiko, kad tenka kelias dienas dirbti neskaičiuojant valandų. Tačiau už tai turi būti sąžiningai atlyginama.
Manau, kad visiems, tiek dirbantiems ūkyje, tiek ne ūkyje, būtų geriau, kad politikai neapribotų galimybių sudaryti įvairias terminuotas sutartis. Kitaip ūkyje turėsime daug bereikalingų rūpesčių priimdami ir atleisdami žmones, o norisi jiems suteikti galimybę užsidirbti kad ir vasaros metu.
Darbo laiko ir viršvalandžių ribojimas irgi išbalansuos ne tik mūsų darbus. Jeigu reikia ir jeigu žmogus nori – tegu dirba ir užsidirba. Neturiu tikslo išnaudoti darbuotojus, tačiau svarbu, kad jie galėtų prisitaikyti prie specifinio darbo laiko ir už tai gautų atitinkamą atlyginimą.
Svarbu suprasti, kad darbuotojams darbdaviai reikalingi lygiai taip pat kaip ir darbuotojai darbdaviams – nėra tikslo piktnaudžiauti, nes prarasiu žmones ir niekas nenorės pas mane dirbti. Svarbiausia – leisti žmonėms susitarti.
