Nuo „Žiguli“ iki milijardų: kaip iškilo turtingiausias rusas

L.Michelsonas 1970-ųjų pabaigoje baigė statybos institutą ir įsidarbino darbų vykdytoju tiesiant dujotiekį Urengojus-Čeliabinskas.

Statybų rangovas buvo statybinis trestas „Kuibyševtruboprovodstroj“ («Куйбышевтрубопроводстрой» )- stambiausias Sovietų sąjungos naftos ir dujų pramonės ministerijos sistemoje.

Trestui vadovo L.Michelsono tėvas. Po dešimtmečio būsimasis milijardierius pakeitė tėvą pareigose ir tapo įmonės galva, o 1991 m. statybų kompanija virto akcine bendrove bei pakeitė pavadinimą į Samaros liaudies įmonė „Nova“.

„Pardaviau „Žiguliukus“ ir nusipirkau 15 proc. (tuo metu įmonės vadovui nebuvo leidžiama įsigyti daugiau – autoriaus pastaba) įmonės „Nova“ akcijų. Visa kita įsigijo įmonės darbuotojai“, – prisiminė L.Michelsonas.

Iš įmonės „Nova“ išaugo „Novatek“.

Pinigų nebuvo, tad naftos ir dujų kompanijos su L.Michelsono rangovu atsiskaitydavo gavybos įmonių dalimis. Taip L.Michelsonas su partneriais įgijo kai kuriuos pirmųjų savo aktyvų.

2002 m. pavasarį kompanija „Novafininvest“, susijusi su „Nova“, pranešė apie tai, jog sujungė aktyvus su Igorio Makarovo „Itera“.

Tuo metu „Itera“ buvo stambiausia privati dujų kompanija, kurios verslas plėtėsi daugiausia dėl gerų ryšių su „Gazprom“ vadovybe, o konkrečiau – su Remu Viachirevu.

Pariteto pagrindu partneriai sukūrė naują kontroliuojančiąją bendrovę – naftos ir dujų kompaniją „Itera“, kuriai vadovauti ėmėsi L.Michelsonas , o I.Makarovas turėjo vadovauti direktorių tarybai.

Buvo manyta, kad naujoji kontroliuojančioji bendrovė pateks tarp 20 stambiausių dujas išgaunančių ir realizuojančių kompanijų, o jos dujų atsargos bus 2 trln. kub. metrų. Aktyvai buvo įvertinti daugiau nei 2 mlrd. JAV dolerių.

2002 m. sujungta kompanija turėjo išgauti 30 mlrd. kub. metrų (didesnes atsargas turėjo tik „Gazprom“, išgavęs 520 mlrd. kub. metrų), o 2015 m. – 100 mlrd. kub. metrų dujų.

Tačiau po pusmečio partneriai nutarė atidėti susijungimą, sprendimą aiškindami jurindiniais sunkumais. Tikroji priežastis buvo ta, kad kelyje pasimaišė naujoji „Gazprom“ vadovybė, o konkrečiai – su Aleksejus Mileris: jis pradėjo grąžinti koncerno aktyvus, kurie, esant ankstesnei koncerno vadovybei, kliuvo „Iterai“.

I.Makarovui teko atsisveikinti su kontroliniais dujų gavybos įmonės „Purgaz“ ir  “Gazprom“ antrinės bendrovės „Severneftegazprom“ paketais. „Tuo metu rinka nebuvo pasiruošusi privačiai dujų superkompanijai. Kai kurie politikai šią idėją palaikė, kiti – ne“, – vėliau priežastis, dėl ko žlugo sandoris su L.Michelsonu, yra aiškinęs I.Makarovas.

2013 m. I.Makarovas „Iter“ pardavė „Rosneft“. O L.Michelsonas išpirko „Iter“ dalį kolektyviniuose projektuose ir „Novafininvest“ pervadino į „Novatek“, kuris konsolidavo pagrindinius aktyvus ir 2005 m., pateikęs IPO Londono fondų biržoje, gavo 1 mlrd. JAV dolerių.

Vienas pagrindinių „Novatek“ projektų – „Jamal SGD“ – suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) gamyklos, kurios pajėgumai – 16,5 mln. tonų per metus, statybos.

Projekto resursų bazė – Pietų Tambejaus telkinys. Projektas vertinamas 27 mlrd. JAV dolerių, o gamykla turėtų pradėti veikti 2017 metais.

Pietų Tambejaus telkinio gigantiškų atsargų – 1,2 trln. kub. metrų – dujų licencija iš pradžių priklausė kompanijai „Tambeineftegaz“, kontroliuojamai verslininko Nikolajaus Bogačiovo (75 proc.). Šis 1990-aisiais dalyvavo privatizuojant daugelį Rusijos geologijos įmonių. Dar 25 proc. akcijų priklausė Jamalo regiono plėtros fondui, kurį kuravo tuometis JANAO – Jamalo nencų autonominio regiono – vicegubernatorius Josifas Levinzonas.

Tai – artimas L.Michelsono bičiulis, kuris dar iki patenkant į valstybės tarnybą dalyvavo formuojant „Novatek“. Tačiau L.Michelsonas visada neigdavo kalbas, kad J.Levinzonas buvo „Novatek“ akcininku, o jų draugystės nauda – preferencija kompanijai, kai šis tapo vicegubernatoriumi.

2003 m. Jamalo regiono plėtros fondas perdavė 25 proc. „Tambeineftegaz“ „Novatek“ mainais į 7,58 proc. dujų kompanijos. Tačiau, praėjus dvejiems metams, JANAO prokuratūra kai kuriuos fondo sandėrius pripažino neteisėtais. J.Levinzonui teko išeiti į atsargą, o „Novatek“ pardavė „Tambeineftegaz“ akcijas „Gazprombank“ struktūrai.

Po viso to N.Bogačiovas įkūrė kompaniją „Jamal SGD“, kuriai perėjo Pietų Tambėjaus telkinio licencija.

49 proc. šios kompanijos jis ketino parduoti užsieniečiams (51 proc. turėjo likti „Tambeineftegaz“) ir netgi gavo tris išankstinius sutikimus. Jų sulaukė iš „Repsol“, „Shell“ ir „Petro Canada“. Tačiau sandoris nei su viena jų taip ir neįvyko – į kovą dėl telkinio stojo „Gazprom“.

Po ilgų teisminių aiškininimųsi 2006 m. N.Bogačiovui pasisekė parduoti kontrolinį „Jamal SGD“ paketą tuomečio „Gazprom“ partnerio Ališero Usmanovo struktūroms. Sandorio suma – 400 mln. JAV dolerių.

Nuo to laiko „Jamal SGD“ mažiausiai dukart keitė šeimininkus: iš A.Usmanovo aktyvai perėjo verslininkui, Vladimiro Putino draugui Genadijui Timčenko (sandorio suma neskelbiama), kuris 2009 m. 51 proc. kompanijos akcijų už 650 JAV dolerių perpardavė“Novatek“.

Beje, G.Timčenko tuomet turėjo apie 5 proc. „Novatek“ akcijų, o vėliau jis savo akcijų paketą padidino iki 23,49 proc., tapęs antruoju pagal dydį akcininku po L.Michelsono.

2011 m. „Novatek“ konsolidavo 100 proc. „Jamal SGD“ ir ėmė įgyvendinti N.Bogačiovo planą – į projektą pritraukti tarptautinius partnerius. Po 20 proc. akcijų gavo prancūzų naftos bendrovė „Total“ ir kinų naftos grupė „CNPC“, dar 9,9 proc. – kinų fondas „Silk Road Fund“. Paskutinis sandoris, per kurį „Jamal SGD“ įvertinta daugiau nei 10 mlrd. eurų, įvyko visai neseniai, tik 2016 m. kovo 15 dieną.

Dantimis įsikibęs į kontrolinį paketą

„Neatmetu, kad atsiras strateginiai investuotojai, kurie drauge su manimi užsiims „Sibur“, tačiau kontrolinis paketas liks pas mane“, – 2011 m. vasarą yra sakęs L.Michelsonas po to, kai įsigijo 50 proc. šios stambiausios Rytų Europoje naftos chemijos kompanijos.

Akcijas verslininkas pirko iš „Gazprombank“. Su juo L.Michelsonas sutarė, kad galiausiai savo paketą „Sibur“ padidins iki 100 procentų.

Netrukus L.Michelsono partneriu „Sibur“ tapo G.Timčenko, išpirkęs 37,5 proc. akcijų.

2014 m. antruoju stambiausiu akcininku „Sibur“ tapo buvęs šios kompanijos viceprezidentas Kirilas Šamalovas (naujienų agentūra „Reuters“ jį vadina prezidento V.Putino žentu).

L.Michelsonas iki paskutinės minutės savo rankose laikės kompanijos kontrolę: 2014 m. rugsėjo duomenimis jam priklausė 50,2 proc. akcijų. Tačiau 2015 m. gruodį naftos chemijos kontroliuojančioji bendrovė pardavė 10 proc. savo akcijų kinų „Sinopec“, L.Michelsono dalis „Sibur“ sumenko iki 43,2 procento.

Dėl šio sandorio L.Michelsonas prarado grupės kontrolinį akcijų paketą. Vis dėlto jis išsaugojo direktorių tarybos pirmininko postą. Jei darytume prielaidą, kad nuo 2014 m. verslininko paketas kontroliuojančioje bendrovėje iš esmės nekito, tai per sandorį su „Sinopec“ galėjo parduoti apie 7 proc. „Sibur“ akcijų, o už šį paketą pelnė 940 mln. JAV dolerių. L.Michelsono atstovas atsisakė tai komentuoti.

L.Michelsonas seniai investuoja ne tik į naftos ir dujų projektus, bet ir į meną. Pirkti paveikslus jis pradėjo, kai jam buvo apie trisdešimt metų. 2009 m. jis įkūrė V-A-C (Victoria — the Art of being Contemporary) fondą, remiantį šiuolaikinio meno muziejus, jaunus dailininkus ir parodų kuratorius. Fondas jau keleri metai – Venecijos šiuolaikinio meno ir architektūros bienalės partneris.

Paskutinis L.Michelsono pirkinys – elektrinė, kurioje turėtų atsirasti šiuolaikinio meno muziejus. Už tai verslininkas „Gazprom“ atseikėjo 1,7 mlrd. rublių.

L.Michelsonas viliasi, kad jo dukra imsis vadovauti V-A-C, tačiau verslininkas – griežtai prieš, kad atžala dirbtų „Novatek“. „Žinau, koks sudėtingas verslas. Žmonių santykiai, kada imamasi verslo, keičiasi, o aš nenoriu, kad taip nutiktų mano dukrai“, – yra sakęs verslininkas.