„Einam toliau, čia kiniški.“ Tokių pastabų Lietuvoje vis dar sulaukia 25 metų verslininkė, mugėse siūlanti savo įmonės „3D Mūza“ gaminius.
Tačiau įvairūs papuošalai ar namų apyvokos daiktai kuriami tikrai ne Kinijoje, o Lietuvoje.
Negana to, didžiąją dalį 3D spausdintuvu pagamintos produkcijos moteris eksportuoja į užsienio šalis.
Pradžia – universitete
Idėja pamėginti įsisprausti į 3D spausdinimo rinką Lietuvoje moteriai kilo dar studijų metais. Architektūros mokslus Mančesteryje (Jungtinė Karalystė) baigusi moteris universitete pirmą kartą išmėgino erdvinio spausdinimo techniką.
„Fantazijos tapo įgyvendinamos naudojant naujoviškas projektavimo technologijas – parametrinį dizainą, kuriuo pradėjau domėtis dar studijuodama Anglijoje ir dirbdama su skaitmeninės gamybos projektais Australijoje“, – pasakojo moteris.
Pasidomėjusi 3D spausdintuvų gamintojais, moteris pasirinko vieną ir atsigabeno į Lietuvą. Iš pradžių juo darbavosi A.Strazdaitės mama. Tačiau vėliau ir ji pati grįžo į gimtinę ir nusprendė įsigyti antrą spausdintuvą.
„Pirmąją kolekciją sukūriau dar studijų metais – atvežiau ir pristačiau Lietuvoje. Sulaukę dėmesio nusprendėme patys įsigyti reikalingą įrangą, medžiagų ir įkurti nedideles dirbtuves“, – pasakojo verslininkė.
Spausdina iš siūlų
A.Strazdaitė apgailestavo, kad negali išduoti nei spausdintuvų, nei kitų gaminimo procese naudojamų medžiagų gamintojų. Tai – verslo paslaptis.
„Mūsų sukuriama kokybe kiti 3D spausdinimo verslo atstovai labai žavisi, stebisi, kaip taip glotniai ir tiksliai pagaminame“, – tikino moteris.
Kaip vyksta 3D spausdinamo procesas? Spausdintuvas iš kompiuterio gauna būsimo gaminio modelį. Pasirinktos medžiagos pluoštas teka pro įkaitintą švirkšto galvutę ir su dideliu slėgiu išsiveržia kaip plonas pusiau ištirpęs siūlas.
Įkaitintoje kameroje taip be pertrūkių liejamas kontūras ir suformuojamas gaminio sluoksnis. Toks procesas kartojamas nuo apačios į viršų auginant struktūrą, kuri vietomis palaikoma pagalbinės medžiagos. Nelygu objekto dydis, tai gali užtrukti nuo kelių iki keliolikos valandų.
Gaminiams verslininkė kol kas naudoja tris medžiagas – plastiką, metalą ir medį. Paklausta, kaip atrodo medinis siūlas, moteris juokėsi, kad jokio stebuklo nėra: medžio drožlės sumaišomos su polimeru ir suvejamos ant ritės.
Beje, jų naudojamas polimeras yra visiškai ekologiškas – pagamintas iš kukurūzų. Moteris tikino, kad jai svarbu, jog verslas būtų ne tik šiuolaikiškas, bet ir atsakingas. Be to, pasak A.Strazdaitės, naudojant švarias medžiagas dirbtuvėse netvyro nemalonaus kvapo.
Pagamino net peteliškių
Lietuvoje yra kelios įmonės, kurios verčiasi erdviniu spausdinimu, t.y. priima individualius užsakymus, pagal kuriuos gamina prekes. Šalyje taip pat gaminami ir plastiko, ir kitų medžiagų siūlai.
A.Strazdaitės teigimu, jų įmonė nuo kitų skiriasi tuo, kad pirmoji Lietuvoje siūlo jau pagamintą produkciją.
„Galime drąsiai teigti, jog esame pirmieji, ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse siūlantys tokia spausdinimo technika išlietus gaminius. Esame kūrėjai, o ne 3D spausdinimo paslaugos tiekėjai“, – teigė A.Strazdaitė.
Įmonė klientams kol kas siūlo nedidelių papuošalų ir namų apyvokos daiktų – auskarų, apyrankių, vėrinių, muilinių, šviestuvų, šventinių ornamentų.
Neseniai A.Strazdaitė sukūrė ir vyriškų peteliškių – jos iškart sulaukė sėkmės tarp moterų. Klientai džiaugėsi ir mažu gaminių svoriu, nes taip galima pigiai eksportuoti į užsienį.
Įkvėpimo kūriniams vilnietė semiasi gamtoje.
„Mikroskopu priartinus medžio lapą, galima pamatyti nuostabiausių ornamentų. Mane jie labai žavi.
Mano kūriniai dažnai būna organiški, porėti, aptakūs.
To pasigendu šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje. Mūsų šalyje vyrauja griežtos linijos, stiklas“, – pasakojo A.Strazdaitė.
Rankų darbo – nemažai
Pasak verslininkės, 3D spausdintuvu sukurti gaminiai tarsi paneigia žemės traukos dėsnius, nes kompiuteryje galima nubraižyti beveik bet ką.
A.Strazdaitė teigė, kad ją žeidžia atšiaurūs žodžiai, neva 3D technologija išspausdinti gaminiai neturi gyvybės, nes nėra pagaminti rankomis.
„Rankų darbo būna nemažai. Reikia kiekvieną detalę išlaužyti, gintarus inkrustuoti, virveles perverti.
Visa tai darome patys“, – pasakojo moteris.
Pasak verslininkės, pusę produkcijos įmonė parduoda Lietuvoje, likusią – Jungtinėse Valstijose, Australijoje.
Nuo betono mišinių – iki kaukolės
Nuo 1980 metų, kai buvo išrastas 3D spausdintuvas, ši technologija smarkiai patobulėjo ir dabar pritaikoma pramonėje, architektūroje, taip pat medicinoje.
3D technologija galima spausdinti namus, automobilius, ginklus, drabužius ir net kraujo kūnelius. Gaminių dydis priklauso ir nuo spausdintuvo dydžio.
Praėjusių metų vasarą Kinijoje mergaitei buvo persodinta 3D technologija išspausdinta kaukolė. Kaulas buvo pagamintas iš trijų dalių titano tinklelių taip, kad atitiktų vaiko galvos matmenis.
Nyderlanduose 3D spausdinimo technologijų kompanija MX3D, kurianti robotus, galinčius spausdinti įvairių formų plastiko ir metalo objektus, planuoja panaudoti savo robotą statant tiltą Amsterdame.
Kauno technologijos universiteto mokslininkų grupė neseniai sukūrė betono mišinį, kurį galima naudoti spausdinant namus. Medžiaga, kurią galima naudoti 3D spausdinimui statyboje, yra tvirta, greitai stingstanti ir pigi – jai gaminti naudojamos uolienų atliekos, smėlis.
