„Kad žmonės vis dažniau ieško įgudusių ir kokybiškai dirbančių siuvėjų rankomis, o ne automatizuota įranga pasiūtų rūbų, parodo mūsų projekto „Vilkma Bespoke“ sėkmė“, – sakė
bendrovės „Vilkma“ generalinė direktorė Giedrė Plačiakytė.
2014 metų lapkritį Vilniuje atidarytas individualiai siuvamų vyriškų marškinių salonas „Vilkma Bespoke“ jau užsiaugino savo nuolatinių klientų būrį ir beveik kasdien sulaukia naujų. Šia paslauga besinaudojantys žmonės labai vertina tik jiems skirtus, vienetinius rankų darbo marškinius.
Gaminiai su išskirtiniu ženklu „Vilkma“, lyginant su visais kitais šalies rinkoje siūlomais marškiniais, įgauna vis didesnį populiarumą. Dėl to bendrovė metų bėgyje vieną po kitos atidarė net dvi ilgai lauktas savo parduotuves. Viena jų prekiauja vyriškais marškiniais Ukmergės prekybos centre „Eifelis“, o kita yra elektroninė.
„O jei pažiūrėsime į garsios Švedijos siuvimo kompanijos „Eton“ istoriją, tai mes irgi esame užprogramuoti sėkmei“, -- sakė G.Plačiakytė
Ji patikino, kad puikus švedų pavyzdys paneigia ir visuomenėje jau kurį laiką formuojamą nuomonę, kad būti siuvėju – tai tarsi gyvenimo nesėkmė, o eksportuoti gamybos paslaugą – tai tarsi mirties nuosprendis įmonei.
Apie tai ir ne tik – šis interviu su dešimtmetį Ukmergės siuvimo įmonei „Vilkma“ vadovaujančia G.Plačiakyte.
- Tai kokia gi ta švedų kompanijos „Eton“ istorija, kad ją sugretinote su „Vilkmos“? – paklausėme G.Plačiakytės.
– Šiandien „Eton“ yra labai gerai žinomas „premium“ klasės vyriškų drabužių prekinis ženklas. Dauguma Lietuvos elegantiškų ir kokybei reiklių vyrų dėvi ir „Eton“, ir „Vilkmos“ marškinius. Ir ne veltui, nes mes žinome ne tik gerų marškinių vadinamą „DNR“, bet ir abiejų istorija turi daug panašumų.
„Eton“ įkurta prieš antrąjį pasaulinį karą, kaime šalia nedidelio, miškų apsuptyje esančio ir tekstilės įmonėmis garsėjančio miestelio Boras. Iki šių dienų „Eton“ pagrindinė būstinė yra įsikūrusi tame pačiame name, kuriame dabartinio įmonės prezidento senelė, norėdama prisidurti prie skurdžių šeimos pajamų, namų virtuvėje pradėjo siūti marškinius.
Laikui bėgant pastatas išsiplėtė, ten daug metų buvo vykdoma masinė gamyba, o dabar dirba dizaineriai, pardavėjai, rinkodaros specialistai ir kt. Eksperimentiniai pavyzdžiai čia gaminami iki šiol, tik vietoj senųjų siuvimo mašinų dabar ten galima išvysti naujausios įrangos pavyzdžius.
Skandinavišku papročiu dabartiniai „Eton“ vadovai labai saugo ir vertina visą paveldą ir didžiuojasi savo, kaip gamintojo, šaknimis. Įdomu tai, kad pastato išorė, kuriame pradėto šio verslo istorija, mažai pasikeitusi. Tačiau viduje įrengti modernūs ir jaukūs biurai.
Panaši yra ir „Vilkmos“ istorija: pastatas, kuriame įsikūrėme prieš 50 metų, turi savo istoriją ir išoriškai yra mažai pasikeitęs nuo prieškarinių laikų. Tačiau jo viduje, ypač per pastaruosius 10 – 15 metų, įvyko daug pokyčių – atsirado moderni įranga ir darbo vietos.
- Norisi išgirsti ir bendrovės „Vilkma“ istoriją. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Ukmergėje gerų siuvėjų niekada netrūko, miesto Kraštotyros muziejuje saugoma daugybė nuotraukų, kuriose įamžinta iki antrojo pasaulinio karo ir pokariu čia veikusios siuvimo artelės. Visais laikais Ukmergė buvo strategiškai svarbi vieta, gal dėl to čia visada būdavo dislokuotos ir didelės karinė pajėgos.
Pastatui, kuriame įsikūrusi „Vilkma“, jau daugiau nei 80 metų, o jo pirminė paskirtis buvo visai ne gamybinė. Tai buvo Lietuvos kariuomenės karininkų bendrabutis. Kai Ukmergėje įsikūrė sovietų armijos dalinys ir čia atvyko daug kariškių su šeimomis, jų moterims reikėjo sukurti darbo vietų.
Gal dėl šių, o gal ir dėl kitų priežasčių, čia 1967 metais šalia karinio poligono pradėjo veikti siuvimo fabrikas – didelio siuvimo įmonių susivienijimo dalis. Nuo pirmųjų dienų šis gamybos padalinys siuvo vien tik vyriškus marškinius, savo asortimento nekeisdamas ištisus penkis dešimtmečius. Matyt, buvo savotiškai užprogramuotas nesiblaškyti ir nuoseklia dirbant augti bei siekti ambicingų tikslų.
1992 metais darbuotojai išrinko įmonei pavadinimą „Vilkma“. O jau po dvejų metų ji pradėjo ir savo gaminius eksportuoti – tiksliau teikti gamybos paslaugą pirmajam užsakovui iš vakarų Europos – Švedijos įmonei „Eton“.
Dėka šios iškart labai aukštai iškeltos kokybės kartelės, „Vilkma“ nuo pirmųjų eksporto žingsnių orientavosi į aukšto lygio segmentą. Dažnai išsakoma nuomonė, kad parduoti gamybos paslaugas arba kitaip tariant – darbo jėgą, yra tarsi jau žemesnė eksporto kategorija.
Nesutinku su tuo, kadangi ir paslaugos, ir prekės eksportas yra vienodai svarbu įmonei – bet kuriuo atveju pardavimai turi būti pelningi. Gamybos paslaugas parduoda ne tik pigios darbo jėgos šalys. Pavyzdžiui, kompanija „Eton“ iki 2000 metų „Vilkmoje“ užsakydavo gaminius ne tik su savo, bet ir su prekiniu ženklu „Burberry“ -- tai yra teikė ( eksportavo ) „Burberry“ gamybos paslaugą.
-- Kaip „Vilkmai“ sekasi šiandien? Kokias tendencijas dabar pastebite siuvimo versle? Sunku ar lengva įgyti naujų užsakovų bei klientų?
– Esame pakilime. Iš eksporto rinkų siunčiama labai aiški žinia – europiečių gamintojų reikia ir reikės, nes daugelis jau „atsikando“ pigios ir prastos kokybės produkcijos iš Azijos šalių.
Islandijos įmonės „Hlunnur“ valdomoje bendrovėje „Vilkma“ šiuo metu dirba 300 žmonių. Pernai įmonės pardavimai siekė 22,5 milijono litų, o metų pelnas buvo vienas iš didžiausių jos istorijoje.
Pagrindiniai ilgamečiai įmonės užsakovai yra įmonės, kurioms priklauso garsūs, aukštos kokybės prekių ženklai: „Burberry“, „Eton“,“Stenstroms“, „Paul & Joe“, „Agnes B“, „Oscar Jacobson“ ir dar apie 30 kitų. O šiemet į jų gretas įsiliejo ir „Ted Baker“.
Jau du dešimtmečius bendradarbiaujama ir su kompanija „Uniform Partners“, su kuria „Vilkma“ aprūpina uniforminiais marškiniais ne tik Norvegiją, bet ir kitas Skandinavijos šalis.
Kaip viskas keičiasi ir keisis šiame versle puikiai pailiustruoja minėtos kompanijos „Eton“ istorija, kuri stebėtinai yra panaši į „Vilkmos“ istoriją. Taigi, matome, kad nuo šio „scenarijaus“ kol kas nenukrypstama.
Šiame versle svarbiausia yra žinios, kaip pasiūti gerus marškinius, kaip juos parduoti ir žmonės, kurie tas žinias turi. Tai turime saugoti ir ugdyti.
– Paminėjote darbuotojus. Ar nejaučiate siuvėjų trūkumo? Kiek viešojoje erdvėje yra pagrįstos kalbos, jog siuvėjo profesijos gali išvis nebelikti?
– Siuvėjų visoje Lietuvoje trūksta jau gerą dešimtmetį. Visos siuvimo įmonės šią problemą vienaip ar kitaip jau išsprendė ar sprendžia.
Nereikėtų pamiršti, kad siuvėjas -- nuo seno buvo labai garbinga ir paklausi profesija. Siuvėjo rankų šilumą jaučiame dėvėdami jo pasiūtus drabužius, kai jie mums tarsi padeda kasdienybėje.
Siuvėjų tebeturi ir garsioji „Eton“, o tai parodo, kad siuvėjas – tai ne vien tik didelio konvejerio maža dalis. Šios profesijos atstovas turi suprasti ir audinį, siūlės struktūrą, o svarbiausia – išmanyti, kaip padaryti kokybišką gaminį.
Tai, kad turime vis didėjantį būrį „Bespoke“ paslaugos klientų, rodo, jog viską darome teisingai ir kad gerų siuvėjų visada reikėjo ir reikės.
Nemalonu, tačiau siuvėjo profesija viešoje erdvėje yra nepelnytai nuvertinama. Žinoma, tai yra fiziškai nelengvas ir kruopštus darbas, reikalaujantis tam tikrų įgūdžių. Į laisvas darbo vietas įmonėje jaunų žmonių sulaukiame tik į sukirpimo cechą, nes ten dirbama su kompiuterizuota automatine įranga.
Jauni žmonės nenori dirbti, netgi mokytis siuvėjo ar kitos darbininkiškos profesijos. Manau, kad jaunimas siuvėjo profesijos nenori rinktis dėl kelių priežasčių: dėl prasto įvaizdžio, dėl to, kad reikia daug ir kantriai mokytis bei dėl atlygio už darbą, kuris nėra tarp aukščiausių. Taigi, netolimoje ateityje teks priimti svarbius su investicijomis į gamybą susijusius sprendimus.
-- Kiek laiko pati dirbate siuvimo versle ir kaip čia patekote? Ką ši patirtis jums davė?
- Vilniaus dailės akademijoje esu įgijusi drabužių modeliavimo specialybę. Dabar labai linksma prisiminti, kai dar studijų laikais ekskursijos į vieną Vilniaus siuvimo įmonę metu, pamačiusi aplinką, procesą ir žmones, garsiai pareiškiau: „Jau aš tai siuvimo fabrike niekada nedirbsiu“. Niekada nesakyk niekada.
Prieš ateidama dirbti į „Vilkmą“ turėjau nuosavą nedidelę įmonę ir po beveik 5 jos veiklos metų supratau, kad reikia apsispręsti, kuo būti – dizainere ar vadybininke. Kadangi dizainerių buvo daug ryškesnių ir geresnių už mane, pasirinkau vadybą, kuri man sekėsi ir patiko.
Kaip tik tuo metu gavau ir darbo pasiūlymą dvejiems metams – kartu su akcininkų atstovu iš Londono paversti tuometinę „Vilkmą“ vakarietiška gamybos įmone. Pradėjau dirbti kaip asistentė, vėliau buvo atsakinga už pardavimus, o nuo 2006 metų tapau įmonės generaline direktore. Taigi, įmonėje užsilikau gerokai ilgiau nei kad iš pradžių buvo planuota.
Neslėpsiu, ne kartą kėliau sparnus, kadangi atrodė, jog darbas tapo visiška rutina, vargino dar ir nuolatinis važinėjimas iš Vilniaus į Ukmergę. Bet taip jau susiklostydavo, kad tuo metu, kai norėdavai keisti darbą, „Vilkmoje“ įvykdavo kokie nors dideli pokyčiai, atsirasdavo naujų iššūkių, kurie tuo pačiu tapdavo ir naujomis galimybėmis. Ir taip vėl viskas prasidėdavo nuo pradžių.
Šiuo metu man vėl nepaprastai įdomu dirbti – atidarėme individualiai siuvamų vyriškų marškinių saloną „Vilkma Bespoke“ ir tuo pačiu pardavimų biurą Vilniuje, elektroninę parduotuvę. Taigi, „Vilkmą“ tarsi atsivedžiau į sostinę. Kuo toliau, tuo labiau plečiame pardavimus, investuojame į naujus gamybos padalinius.
