„Su tokiu šeiminyku šūdo nebus“, – tokį kliento komentarą galima rasti internete naujo baro Vilniuje paskyroje. Indėnų baras „Miegantis Jautis“ sostinės senamiestyje duris lankytojams pravėrė prieš kelias savaites.
Kišenę sienoje primenančios įstaigos įkūrėjo 42 metų Donato Dubausko teigimu, savito baro publika jau beveik susiformavusi.
Vos 17 kvadratinių metrų patalpoje sutelpa ir virtuvės kampas su masyviu, kniedėmis apmuštu stalviršiu, ir keli paties sukalti staliukai su baro kėdėmis.
Baruose klientų netrūksta
Prieš atidarydamas barą D.Dubauskas užsiėmė kūrybine veikla, turėjo parduotuvę ir klubą.
Apie barą sakė niekada net negalvojęs, nors pinigų pačiam visada užteko.
Įkurti savo verslą paskatino situacija šeimoje – mokytoja dirbusi vyro motina išėjo į pensiją. O prieš tai metus ji dar dirbo tam, kad galėtų padėti sūnui.
„Tuo metu ir nusprendžiau atidaryti barą. Tik dėl to, kad karšinčiau mamą, kad ji turėtų visavertę senatvę, turėtų viską, nereikėtų niekuo rūpintis“, – teigė vilnietis.
Apsvarstęs įvairiausius variantus D.Dubauskas nusprendė, kad baras Vilniuje – pats geriausias sprendimas.
„Barų kultūra Vilniuje pradeda klestėti. Manau, dabar barams – aukso amžius: iš senamiesčio traukiasi parduotuvės ir atidaromi barai. Žmonių niekur netrūksta“, – sakė D.Dubauskas.
Nuotaiką kelia ir papūga
Naujojo baro savininkas teigė, kad bare svarbu aptarnaujantys žmonės, saugumas ir maloni aplinka.
Ją D.Dubauskas pasistengė sukurti išskirtinę. Kaip ir jis pats. „Galima sakyti, kad įkūręs barą aš įsileidau žmones į savo būstą“, – dėstė pašnekovas.
Nedidelės patalpos lubų ir sienų beveik nematyti pro įvairiausius indėniškus trofėjus ir daiktus: gyvulių ragus, molines kaukes. Baras papuoštas ir vilniečio kolekcionuojamais galvos dangalais. „Žmonės sėdi išsižioję ir dairosi“, – juokėsi vilnietis.
Lankytojams kompaniją palaiko papūga, vardu Papūgas. Paukštį baro šeimininkas įsigijo iš vienos moters, kuri emigravo į Nyderlandus. Papūgas bare būna ir darbo metu.
Maisto ir veterinarijos tarnyba tam neprieštaravo, tik pasakė, kad jis netupėtų virš baro. Ten pat, kur atidarė barą, D.Dubauskas turėjo dirbtuves, kuriose ir gyveno, ir kūrė.
„Atlikau šiokį tokį remontą, pasigražinau, savo rankomis padariau visus baldus. Gėda būtų vyrui nemokėti ruošti valgio, įsisiūti sagos ar susikalti kėdės“, – aiškino vilnietis.
Riboja žmonių skaičių
D.Dubauskas teigė, kad baras kol kas piktiems kaimynams neužkliuvo, nes tokių aplinkui nėra. Be to, muzika jo įstaigoje garsiai negroja.
„Tai ne baras, o daugiau bendravimo vieta. Sprendžiu iš to, kokie žmonės čia renkasi. Aš pats formuoju publiką – girtuoklių ar skandalistų man čia visiškai nereikia“, – tvirtino vilnietis.
Miniatiūrinėje patalpoje lankytojai sugeba ir pašokti. Žmonių skaičių baro savininkas riboja pats, tad svečiai pilvais nesitrina.
D.Dubauskas pastebėjo, kad barą iš karto pamėgo porelės.
„Publika visokio plauko – menininkai, advokatai, architektai. Tokie skandalų niekada nekelia“, – pasakojo pašnekovas.
Viską daro vienas pats
Bare vilnietis šeimininkauja pats: ir klientus aptarnauja, ir patalpas išvalo, ir apsaugininku pabūna.
Pasak vilniečio, daug kas jam sakė, kad vienas neištemps.
Tačiau darboholikas pasišovė viską daryti vienas, nes tik taip ir moka dirbti.
„Turiu tokią ydą. Jei jau darau, tai vienas ir viską iki galo, – prisipažino D.Dubauskas. – Be savęs, aš čia daugiau nieko nematau, kas galėtų taip atlikti šitą darbą, įlieti pozityvumo ir bendrauti su visais kaip su lygiais.“
Kol kas tai yra tik veiklos pradžia, todėl Vilniaus indėnu vadinamas vyras aiškino tik po pusmečio galėsiantis pasakyti, ar baras atsipirko.
Dviratis džiugina praeivius
D.Dubauskas sostinės gyventojams įsiminė ir dėl savo neįprasto, XIX amžiaus pabaigą primenančio dviračio.
Dviračiu aparatu, kurio priekinis ratas – daugiau negu metro skersmens, vilnietis mėgo važinėtis po senamiestį.
Paties sukurtą ir išdailintą dviratį D.Dubauskas vadina puikia transporto priemone, kuri atitinka ir jo asmeninį stilių, – jo netenkina įprasti dviračiai.
„Kai važiuoju neįprastu dviračiu, džiaugiuosi ne tik aš, bet ir praeiviai. Kartais atrodo, kad mano dviratis pradeda gyventi atskirą gyvenimą.
Jei palieku jį prie kokios nors kavinės, pastebiu, kad žmonės su juo pasišneka: fotografuojasi, glosto“, – teigė vilnietis. – O kai grįžtu, džiaugsmas būna dvigubas.
Jeigu žmonės šypsosi ir aš savo išvaizda keliu teigiamas emocijas, vadinasi, esu teisingame kelyje.“
