Iš pradžių maniusios, kad užtenka knygas rašyti ar iliustruoti, vėliau trys moterys pasidavė verslo srovei, nors kiekviena skirtingai.
Nė viena jų neskuba savęs vadinti verslininke, tačiau nepaneigsi, kad jų ar bent personažų vardai jau tapo geria žinomais prekės ženklais.
Prie knygų – ir šampūnas
Rašytoja Lina Žutautė išgarsėjo jau sulig pirma išleista knyga apie mergaitės Kakės Makės nuotykius. Dabar jau yra ir šiam personažui skirta interneto svetainė, ir žaidimų, ir net kūno priežiūros priemonių.
„Prekių ženklu Kakė Makė tapo pastaraisiais metais“, – sakė 42 metų rašytoja ir iliustruotoja. Kai knygos apie šią mergaitę tapo itin populiarios, autorei atėjo mintis, kad reikėtų ir lydimųjų prekių.
„Tokia yra pasaulinė praktika. Leidyklai tai buvo nauja patirtis ir galbūt rizikinga investicija, bet dabar matome, kad rizika pasiteisino“, – sakė L.Žutautė.
Mintis paleisti į pasaulį Kakės Makės vardu pavadintas higienos prekes jai patiko. Šampūną ir vonios putas sukūrė įmonė „Biok“.
„Tai – tik dalis produkcijos. Galėtų būti ir daugiau, tik ne visi sumanymai pavyksta. Pavyzdžiui, ilgai laukta Kakės Makės lėlė. Po ilgų derybų su gamintojais kol kas norimo rezultato nepasiekta“, – pripažino kūrėja.
Ar tai – kūrybos populiarinimas, ar jau verslas? „Nežinau, bet manau, kad vienas kitam tikrai netrukdo“, – svarstė L.Žutaitė.
Pradėjo nuo tinklaraščio
36 metų žurnalistė Beata Nicholson iš savo pomėgio rašyti ir ruošti valgį susikūrė visą verslo imperiją. Prieš aštuonerius metus pradėjusi nuo kulinarijos tinklaraščio, vėliau ji parengė ne vieną kulinarijos knygą, o dabar jos vardas puikuojasi ant kakavos, duonos, padažų pakuočių.
B.Nicholson savo tinklaraštį pavadino „Beatos virtuve“. Po kelių mėnesių ji sulaukė prašymo parašyti kulinarijos knygą. Pavadinimo galvoti nereikėjo – taikliau už „Beatos virtuvę“ vargu ar kas būtų sugalvojęs.
Ilgainiui tai tapo ir prekių ženklu. „Kadangi daug laiko praleisdavau virtuvėje, supratau, kad susikaupti ir daugiau darbų nudirbti man padeda prijuostė.
Tai buvo tiesiog avantiūra“, – apie pradėtas siūti prijuostes su Beatos vardu pasakojo tinklaraštininkė.
Tiesiog malonu kurti
B.Nicholson įkūrė įmonę, kurios pagrindinė veikla ir buvo rūpintis prijuostėmis, kurias pardavinėjo savo interneto parduotuvėje. Vėliau moteris sulaukė pasiūlymo su „Vilniaus duonos“ komanda sukurti duonos receptą.
Prieš metus pasirodė ir „Beatos virtuvės“ padažai, kuriuos pagamino įmonė „Suslavičius Felix“. O pastarasis didžiausias projektas yra stalo, vonios ir virtuvės tekstilės kolekcija, sukurta su dviem Belgijos įmonėmis. Ją galima įsigyti „Maxima“ tinkle.
Verslininke tapusi žurnalistė sakė visus savo produktus kurianti pirmiausia iš idėjos. „Džiaugiuosi, kad galiu įgyvendinti savo mintis ir pagelbėti kitiems.
Aišku, kai matau šaukštelį su „Beatos virtuvės“ ženklu, kuklinuosi, droviuosi, bet kartu ir didžiuojuosi. Man malonu kurti“, – kalbėjo B.Nicholson.
Tik vienas kambarys
Paveikslėliai bei atvirukai su jautriais ir žaismingais įrašais, vaikiškos knygos. Dailininkė Sigutė Ach (tikroji pavardė – Abramavičienė) kadaise nė nemanė, kad į jos darbus tiesis pirkėjų rankos, o jos vardas taps ir prekių ženklu.
„Esu ne tik Sigutė Ach. Kartais vaikas sako: „Gražiai šiandien atrodai.“ Atsakau: „Čia ne aš, čia – Sigutė Ach.“
Gyvam žmogui kūrybinis vardas yra tik vienas iš jo asmenybės kambarių – didelis, platus, lyg visi rūmai. Bet aš turiu ir galinį kiemą, virtuvę. Tad Sigutė Ach manęs nevaržo, tai – tik didelis mano turtas“, – šypsojosi 46 metų menininkė.
Tačiau verslo dėsnių, kuriuos jai paaiškina įkvėpėjas ir mylimas žmogus, leidyklos „Nieko rimto“ direktorius Arvydas Vereckis, ji paiso.
„Man Arvydas išdėstė, kad „Nieko rimto“ prekių ženklas yra „Sigutė Ach“, kuris reiškia tam tikrą stilių ir tam tikrą produktą. Sigutė Ach yra „Nieko rimto“, o „Nieko rimto“ yra ne tik Sigutė Ach“, – kalbėjo menininkė.
Mat leidykla leidžia toli gražu ne tik Sigutės Ach knygas, bet ir kitų Lietuvos ar užsienio autorių kūrybą.
Pasirinko būti karalienė
Dailininkės kūrybinis kelias prasidėjo 1995-aisiais. Po penkerių ji surengė pirmąją personalinę parodą „Nieko rimto“.
„Net nenutuokiau, kad vėliau atsiras leidykla tokiu pavadinimu. Ji atsirado kaip ir netyčia. Vienas iš mano draugų – A.Vereckis – paklausė, kodėl pati neleidžiu atvirukų. Pasiūlė jų išleisti ir nunešti į galeriją. Taip ir prasidėjo.
Pasakiau, kad aš nesikišiu, o jei bus pelno, tai pasidalysim. Sakiau, kad būsiu kaip Anglijos karalienė ir nedalyvausiu parlamento veikloje.
Mano pareiga būti tiesiog nepriekaištingai romantiškai, kad leidykla nenusivažiuotų, kad netaptų vien verslu dėl verslo“, – pasakojo menininkė.
Leidykla buvo įkurta 2001-ųjų rudenį. Tačiau ne viskas klojosi kaip sviestu patepta. A.Vereckis 2002-aisiais išleido Sigutės Ach knygą „Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir angelo kelionė namo“ naujokams nemenku 3 tūkstančių egzempliorių tiražu.
Tam teko skolintis pinigų, bet knyga buvo perkama ne taip, kaip tikėjosi leidėjai. Tačiau tai tapo svarbiu motyvu A.Vereckiui išeiti iš kitų darbų ir rūpintis tik „Nieko rimto“.
„Turbūt suveikė ambicijos. Jis tikėjo, kad susigrąžins pinigus, kad tai, ką darome, yra perspektyvu“, – sakė Sigutė Ach.
Užtat dabar jos paveikslėlių ir atvirukų apstu ir knygynuose, ir prekybos centruose. Jų su kitais nesupainiosi – rožiniai paršeliai, mėlyni drambliai, angelai, laimingi arkliukai, įsimenantys užrašai, kad ir toks: „Jausmų muzika dviem gėlėto dangaus apsiaustyje“.
Kaip sugalvoja frazes, kurias užrašo ant atvirukų? „Net nemąstau, kad būtų pelninga. Kad ir kiek žmogus galvotų apie pinigus, suveikia tik tai, ką jis iš širdies kuria žmonėms“, – įsitikinusi menininkė.
