Suradę darbus, būstą pajūryje Aidos ir Aurimo Brazauskų, auginančių 11-metę Moniką, šeima jau prigijo Kretoje ir gimtinės ilgesys nekamuoja.
„Manęs klausia, ką aš čia turiu. Aš dabar turiu viską ir esu laiminga. Kiti svarsto: Panevėžyje turėjome namus, o čia nuomojamės būstą. Tačiau čia 300 saulėtų dienų per metus, gyvenu ant jūros kranto. Turime vienas kitą ir gerus darbus“, – ką atradusi Kretoje, pasakojo A.Brazauskienė, kadaise tvirtinusi, kad niekada nepaliktų Lietuvos.
Dabar ji jau nebe tokia kategoriška.
Lietuvoje paliko namus ir darbą
„Kiekvienam žmogui ateina ta riba, kai nusibosta, kai tau sako, kur tau reikia eiti ir ką daryti“, – kodėl nutarė viską, kas buvo tapę ramia kasdienybe, mesti, paaiškino A.Brazauskienė.
Jai ir pačiai, ne tik aplinkiniams, buvo keistas toks pasirinkimas. Juk savo verslą prekybos srityje turėjusi moteris buvo linkusi planuoti kiekvieną žingsnį iki smulkmenų. Kadaise ji žinojo ir kas bus po mėnesio, ir po metų. Leistis į avantiūras nebuvo linkęs ir jos vyras Aurimas, dirbę statybų sektoriuje.
„Materialiai buvome apsirūpinę. Ir mama sakydavo: „Ko tau trūksta? Butą, automobilį turi, verslas savas – niekam nereikia tarnauti. Tačiau man kažko trūkdavo“, – pasakojo A.Brazauskienė.
Šeima įsigijo kemperį ir nutarė nuo visko pabėgti, tiesa, galvojo apie ilgesnes atostogas, o ne apie permainas visam gyvenimui. Kur suks, kokias šalis aplankys, jie nežinojo. Vienintelė gairė buvo Graikija, mat A.Brazauskas paskaitė apie ją internete ir susidomėjo.
Pasiekę Atėnus, Brazauskai Graikijos sostine nesusižavėjo. Pasvarstę nutarė keltu pasiekti Kretos salą.
„Pirmasis dalykas, kurį persikėlusi pasakė tuomet penkiametė Monika, buvo: „Ar galėtume čia pasilikti?“ Abu su vyru pritarėme dukteriai – Kreta mums patiko nuo pirmos akimirkos, kai tik kovo mėnesį pasiekėme Agios Nikolajo uostą“, – pažintį su Kreta prieš septynerius metus prisiminė buvusi panevėžietė.
Jos mama iki šiol nerimsta, kad duktės šeima neturi Graikijoje nuosavo nekilnojamojo turto.
„Daugelis graikų patys nuomojasi butus, namus, mat taip patogiau. Kai kas nors sugenda, pakanka pasakyti šeimininkams, jie ir pasirūpina, kad būtų sutvarkyta“, – pranašumus vardijo moteris.
Darbą pasiūlė naktiniame klube
Iš pradžių atostogauti išsiruošusi šeima apsistojo viešbutyje, mėgavosi saule ir jūra. Net negalvojo apie darbo paiešką. Tačiau netrukus netikėtoje vietoje A.Brazauskienė sulaukė darbo pasiūlymo. Naktiniame klube ji išgirdo klausimą, ar norėtų padirbėti paplūdimio bare.
„Kalbėjomės angliškai. Juos sudomino tai, kad moku rusiškai. Paplūdimio užkandinėje reikėjo spausti sultis, suplauti stiklines, supjaustyti daržoves graikiškoms salotoms ir padėti graikams susikalbėti su turistais iš Rusijos. Net nesijaučiau dirbanti, o per dieną gaudavau 25 eurus. Be to, galėdavome ir pavalgyti nemokamai“, – apie pradžią svečioje šalyje pasakojo lietuvė.
Jau tuomet šeima nusprendė: Monika į mokyklą pradės eiti čia, Kretoje. Tik lietuviai persikėlė gyventi netoli Retimno miesto.
Netrukus į Kretą iš Panevėžio atskubėjo ir jos mama. Kai moterys su mažamete Monika užsuko nuo kaitros pasislėpti į pakeliui pasitaikiusią kailinių, kurie saloje paklausūs tarp turistų, dažniausiai rusų, parduotuvę, A.Brazauskienė apstulbo: „Man toje parduotuvėje pasakė: „Jūs priimta į darbą.“ Aš sakau: „Aš darbo neieškau.“Paaiškėjo, kad jie ieškojo pardavėjos ir buvo tai paskelbę. Jie priėmė į darbą ir mano vyrą vairuotoju.“
Maža to, lietuvių šeimai darbdaviai apmokėjo būstą.
Kailinius pardavinėti nepatiko
Tačiau kailinių parduotuvėje moteris dirbo neilgai, nors sėkmė šypsojosi nuo pirmos minutės. Pirmą dieną lietuvė pardavė trejus kailinius.
„Visą dieną turėjau sėdėti parduotuvėje, pirkėjų užsukdavo vos vienas kitas, o ir tie būdavo pasipūtę, turi apie juos šokinėti. Mane tai vargino. Išėjau“, – kaip klostėsi darbinis gyvenimas, pasakojo bendrauti linkusi A.Brazauskienė.
Kartu išėjo ir vyras – susirado darbą kepykloje, kuri kepė duoną dideliam parduotuvių tinklui, tad tekdavo plušėti ilgas valandas. Ilgainiui žmona įkalbino jį pakeisti darbą – dabar A.Brazauskas dirba mažoje kepykloje, tad turi daugiau laisvo laiko.
Teko daug ir sunkiai mokytis
A.Brazauskienė įsidarbino Retime užuolaidų parduotuvėje, tačiau netrukus prekiavo kretietiškais suvenyrais. Dabar ji dirba išskirtinių kretietiškų gaminių tinklo „Taste of Crete“ parduotuvėje.
„Pusę metų čia žmonės dirba beveik be išeiginių, tad mes parduodame tai, ką pusę metų žmonės daro, kad pragyventų. Mūsų parduotuvėse – įvairiausi rankų darbo daiktai iš alyvmedžio, keramikos dirbiniai.
Turiu išmanyti viską, kas parduodama, reikalavimai keliami dideli, tačiau čia jau dirbu antrus metus“, – sakė A.Brazauskienė.
Didelėje parduotuvėje – ir aliejus, ir kosmetika su alyvuogių aliejumi, ir vietos degtinė rakija. Mokytis teko daug ir nebuvo lengva, tačiau dabar lietuvė išmano apie kretietiškus gaminius ne prasčiau, o gal net geriau nei patys vietiniai.
Be to, džiugina tai, kad darbo grafikas lankstus, tad moteris gali daug dėmesio skirti dukteriai.
„Šeimininkas – reiklus, tad jei aš dirbu čia jau trečius metus, vadinasi, mane vertina. Kodėl kiti neranda darbo? Dažnai žmonės būna labai išrankūs. Tarkim, viena 27 metų graikė, baigusi buhalteriją, ieško tik buhalterės darbo, tėvai kasmet moka už įvairius kursus. O aš mąstau kitaip: galima eiti kad ir stiklinių plauti ir drauge ieškotis kitokio darbo“, – sakė A.Brazauskienė.
Atpildas už nuoširdų darbą – ne tik šeimininko įvertinimas, bet ir dėkingi pirkėjai, kurie po metų vėl atvykę atostogauti užsuka vėl pirkti, netgi įteikia dovanėlių.
Šeimos pasididžiavimas – duktė
Darbdavių vertinama lietuvė stebisi, kaip žmonės Graikijoje neranda darbo: „Aš nespėdavau išeiti iš vieno, siūlydavo kelis“.
Jiedu su vyru džiaugiasi ne tik įsitvirtinę vietos darbo rinkoje, bet ir savo gražia šeima.
„Dukrytė lanko mokyklą ir ne tik klasėje, bet ir mokykloje yra geriausia. Ji baigė jau penkias klases ir kitąmet žygiuos tarp geriausių mokinių su Graikijos vėliava“, – savo atžala didžiavosi moteris. Duktė laisvai kalba angliškai, graikiškai ir jau savarankiškai pramoko prancūzų.
Ne ką mažiau džiaugsmo teikia ir tai, kad vietiniai lietuvių šeimą jau priėmė į savo būrį.
„Graikai labai ilgai stebi, pratinasi, tačiau nuo tos akimirkos, kai pakviečia į svečius, tampi jų šeimos nariu. Kaimynai mane ir vakariene pavaišina, ir daržovių atneša“, – pasakojo A.Brazauskienė.
Graikus, kurie iš pradžių žiūrėjo atsargiai, lietuvė įpratino ir prie bulvių blynų, ir šaltibarščių. Tiesa, labiau lietuviški skanėstai patinka moterims graikėms, vyrai į netradicinius jiems patiekalus žvelgia kiek kreivokai.
